Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Laisvas protas (2/9)
41
Būtina save išbandyti,- ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti,- ir išbandyti laiku. Nedera vengti išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias žaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip liudininkas ir teisėjas. Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio žmogaus: kiekvienas žmogus – kalėjimas, taip pat ir kampas. Neprisirišti prie tėvynės, net jeigu ji kenčia ir prašosi tavo pagalbos,- nuo triumfuojančios tėvynės nusisukti yra lengviau. Neprisirišti prie užuojautos, net jei gailimasi aukštesniųjų žmonių, atsitiktinai išvydus jų retai rodomą kančią ir bejegiškumą. Neprisirišti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, iš pažiuros butent m u m s išsaugotais lobiais. Neprisirišti ir prie savo išsivadavimo, prie tos saldžios tolumos ir svečios šalies paukščio, skrendančio vis aukščiau, kad daugiau matytų apačioje (pavojus, tykantis skrendančio). Neprisirišti prie savo dorybių ir netapti kokio nors vieno bruožo, pavyzdžiui, svetingumo, auka – didžiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save išlaidžiai, beveik abejingai, ir liberalumo dorybę paverčia yda. Reikia mokėti s a u g o t i s,- tai sunkiausias nepriklausomybės išbandymas.
42
Ateina nauja filosofų padermė, – aš surizikuosiu ją pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol nėra nepavojingas. Kiek spėju, kiek jie leidžiasi būti atspėjami,- mat jų padermei būdingas s i e k i m a s išlikti mįsle,- šie ateities filosofai norėtų, nesvarbu, pagrįstai ar ne, būti vadinami g u n d y t o j a i s. Tiesą sakant, šis vardas tėra išbandymas ir, ko gero, pagunda.
43
Ar šie ateities filosofai yra “tiesos” draugai? Labai tikėtina – juk iki šiol visi filosofai mylėjo savo tiesas. Tačiau visai aišku, kad jie nebus dogmatikai. Jų išdidumui, jų skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki šiol kaip tik tai buvo visų dogmatinių pastangų slaptas tikslas ir prasmė. “Mano sprendinys yra m a n o; vargu ar dar kas nors turi į jį teisę”,- galbūt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio – geisti sutikti su daugelio nuomone. “Gėris” nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau “visuotinis gėris”- iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau – tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai – dideliems, prarajos – giliems, švelnumas ir šiurpas – subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai – retiems.-
44
Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, l a b a i laisvi protai – šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! – p a r e i g ą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia “laisvo proto” sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais – ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su n a u j a i s ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys. Vienu žodžiu, šie neva “laisvi protai” yra l y g i n t o j a i – demokratinio skonio ir jo “modernių idėjų” plepūs ir grafomaniški vergai, žmonės be vienatvės, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei įžūlumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet jie nelaisvi ir juokingai paviršutiniški, pirmiausia savo polinkiu ligšiolinėse senosios visuomenės formose ieškoti v i s ų žmogaus nelaimių ir negandų priežasčių,- žinoma, tiesa čia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia visomis išgalėmis? Sukurti visuotinę palaimą bandai, kuri ganosi žaliose ganyklose, kiekvienam garantuoti saugumą, patogumą, malonumą, gyvenimo palengvinimą; jų dvi labiausiai nuvalkiotos dainelės ir dvi įsikaltos pamokos – tai “teisių lygybė” ir “užuojauta visiems kenčiantiems”, o kančią jie suvokia kaip kažką, kas turi buti p a n a i k i n t a. Mes, manantys priešingai, i d e m i a i ir sąžiningai ištyrineję; kur ir kaip lig šiol labiausiai vešejo augalas, vadinamas “žmogumi”, teigiame, kad kiekvieną kartą tai vyko visai priešingomis aplinkybemis, kad gresiantys jam pavojai turejo nepaprastai padideti, jo išradingumas ir vaizduote (jo “protas”), veikiami ilgalaikes priespaudos ir prievartos, turejo pavirsti rafinuota drąsa, o jo gyvenimo valia – išaugti iki besąlygiškos galios valios; mes teigiame, kad žiaurumas, prievarta, vergyste, pavojus, tykantis gatveje ir širdyje, uždarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironiška, grobuoniška ir gyvuliška žmogaus sieloje,- taip pat gerai padeda “žmogaus” rušies išaukštinimui, kaip viso to priešingybe.- Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne viską, ir kalbedami ar tyledami mes, šiaip ar taip, esame k i t a m e dabartines ideologijos ir bandos lukesčių gale – galbūt mes jų antipodai? Kas čia keista, kad mes, “laisvi protai”, ne itin linkę atverti širdi kitiems? Kad mes nelabai linkę pasidalinti tuo, n u o k o gali išsivaduoti protas ir k u r l i n k po to jis – galbut pasuks? O jei kalbesime apie pavojingą formulę “anapus gerio ir blogio”, del kurios mes bent jau nebusime painiojami su kuo nors kitu,- tai mes e s a m e kažkas kita negu “libres penseurs”, “liberi pensatori”, “laisvaminčiai” ar kitaip save vadinantys visi tie šaunūs “modernių idėjų” gynėjai. Kaip namiškiai ar bent svečiai mes pabuvojome įvairiuose dvasios prieglobsčiuose: mes – amžini bėgliai iš tvankių, jaukių kampelių, kuriuose mus bandė sulaikyti palankumas ir priešiškumas, jaunystė, kilmė, atsitiktiniai susitikimai su žmonėmis ir knygomis arba kelionių nuovargis; širstantys, išvydę visokius priklausomybės masalus – garbę, pinigus, aukštas pareigas, jausmų akivarus; dėkingi net už negandą ir permainingą ligą, nes ji visada padėdavo mums išvengti kokios nors taisyklės ir “prietaro”; dėkingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalsūs, tyrinėjantys iki žiaurumo, su pirštais, sugriebiančiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandžiais, suvirškinančiais tai, kas nesuvirškinama, pasišovę imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir aštriu jusliu; del “laisvos valios” pertekliaus pasirengę visokiai rizikai ir avantiurai; su išorinemis ir vidinemis sielomis, kuriu galutiniu siekiu niekas negali lengvai ižvelgti, su artumomis ir tolumomis, kuriu krašto niekas negali prieiti, besislepiantys po šviesos apsiaustu, užkariautojai, panašus i turto paveldetojus ir švaistunus, rinkejai, nuo ryto iki vakaro tvarkantys savo rinkinius, šykštuoliai, sedintys ant perpildytu skryniu ir stalčių; taupūs mokydamiesi ir užmiršdami, išradingi schemų kūrėjai, kartais pasididžiuojantys kategorijų lentelėmis, kartais pedantai, kartais nakties pelėdos saulėtą vidurdienį, o prireikus – net daržo baidyklės. Šiandien kaip tik to reikia – juk mes esame apsigimę, prisiekę ir pavydūs v i e n a t v ė s draugai, mūsų giliausios pusiaunakčio ir pusiaudienio vienatvės… Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbūt j ū s panašūs į mus, jūs, ateinantys,- jūs, n a u j i e j i filosofai? -