Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Mes, mokslininkai (6/9)
Šeštas skyrius
MES, MOKSLININKAI
204
Nepaisydamas pavojaus, kad ir čia moralizavimas pasirodys tuo, kuo jis visada buvo,- būtent bebaimiu montrer ses plaies 39 <Paaiskinimai.html>, Balzaco žodžiais tariant,- aš ryžtuosi pasisakyti prieš gresiantį nederamą ir žalingą mokslo ir filosofijos rangų sumaišymą; šiandien tai gali įvykti nejučiomis ir, regis, be sąžines priekaištu. Manau, jog reikia išsakyti savo nuomonę tokiais svarbiais klausimais, remiantis savo p a t y r i m u,- o patyrimas, manau, visada reiškia liudną patyrimą? – kad nereiketu kalbeti taip, kaip aklieji kalba apie spalvas arba kaip moterys ir menininkai kalba p r i e š mokslą (ak, tas bjaurus mokslas! – dusauja geda ir instinktas, – jis visada d e m a s k u o j a!). Mokslo žmogaus paskelbta nepriklausomybe, jo emancipacija nuo filosofijos yra vienas iš subtilesniu demokratines santvarkos ir netvarkos padariniu: mokslininku savęs šlovinimas ir savęs dievinimas šiandien suvešejęs kaip niekad, ji galima palyginti nebent su pavasario žydejimu,- tačiau tai dar nereiškia, kad savęs šlovinimo kvapas malonus. “Šalin visus ponus! “- štai ko ir čia trokšta prastuomenės instinktas; ir po to, kai mokslas sėkmingai atsispyrė teologijai, kuriai pernelyg ilgai tarnavo, jis, išpuikęs ir praradęs sveiką nuovoką, siekia įsakinėti filosofijai ir pats vaizduoti “poną”- ką aš sakau! – f i l o s o f ą. Mano atmintis – mokslo žmogaus atmintis, jums leidus! – pilna naiviai arogantiškų išpuolių – juos esu girdėjęs iš jaunų gamtotyrininkų ir senų gydytojų – prieš filosofiją ir filosofus (ką jau kalbėti apie labiausiai išsilavinusius ir labiausiai pasipūtusius iš visų mokslininkų – filologus ir pedagogus, kurie yra tokie iš pašaukimo). Kartą tai buvo specialistas ir dykinėtojas, kuris instinktyviai bijojo visokių sintetinių uždavinių ir sugebėjimų; kartą tai buvo darbštuolis, užuodęs otium 40 <Paaiskinimai.html>ir aristokratiškos prabangos kvapą filosofo dvasios ukyje ir pasijutęs ižeistas ir pažemintas. Kartą tai buvo daltonikas utilitaristas, kuris filosofijoje neižvelgia nieko, išskyrus p a n e i g t u sistemu seką ir besaiki švaistymą, niekam “neišeinanti i gera”. Kartą pasireiške užmaskuotos mistikos ir pažinimo ribu nustatymo baime; kartą – nepagarba kai kuriems filosofams, nejučia perauganti į nepagarbą visai filosofijai. Tačiau dažniausiai jaunų mokslininkų išdidžiai niekinančiame požiūryje į filosofiją aš rasdavau neigiamą kokio nors filosofo įtaką, filosofo, kurio autoritetą pripažinę, jie perimdavo ir jam būdingą panieką kitiems filosofams, o to rezultatas buvo bendras neigiamas požiūris į filosofiją. (Tokia, man atrodo, buvo Schopenhauerio įtaka dabartinei Vokietijai,- prieš Hegelį nukreiptas jo neprotingas įniršis lėmė, kad visa paskutinė vokiečių karta nutraukė ryšius su vokiečių kultūra, kuri, viską gerai pasvėrus, buvo i s t o r i n i o j a u s m o viršūnė ir apvaizdos subtilumo įsikūnijimas; bet pats Schopenhaueris šiuo atveju pasirodė esąs genialiai skurdus, nejautrus, nevokiškas.) Kalbant apskritai, galbūt visų pirma tai, kas žmogiška, pernelyg žmogiška, žodžiu, pačių naujausių filosofų dvasinis skurdumas labiausiai pakenkė filosofijos prestižui ir atvėrė vartus prastuomenės instinktams. Prisipažinkime, kaip smarkiai mūsų dabartiniam pasauliui stinga heraklitų, platonų, empedoklių ar kitais vardais vadinamų visų tų karališkų, nuostabių minties atsiskyrėlių; prisipažinkime, kad, susidūręs su tokiais dabartiniais filosofijos atstovais, kurie dėl mados tai iškyla, tai vėl užmirštami,- pavyzdžiui, Vokietijoje abu Berlyno liūtai: anarchistas Eugenas Dühringas ir amalgamistas Eduardas von Hartmannas,- šaunus mokslo žmogus iš tikrųjų g a l i jaustis geresnės kilmės ir padermės būtybe. Jauno ambicingo mokslininko sieloje pavojingą nepasitikėjimą ypač gali sukelti vaizdas tų makalynės filosofų, kurie save vadina “tikrovės filosofais” arba “pozityvistais”: juk geriausiu atveju šie filosofai patys yra mokslininkai ir specialistai – tai aišku kaip dieną!- juk jie visi yra nugalėti ir mokslo v ė l p a v e r g t i žmonės, kurie kadaise reikalavo iš savęs d a u g i a u, neturėdami teisės į tą “daugiau” ir į savo atsakomybę,- ir kurie dabar oriai, slėpdami įniršį ir kerštą, žodžiu ir veiksmu skleidžia n e t i k ė j i m ą filosofijos viešpatavimo uždaviniu ir jos viršumu. Pagaliau argi galėjo būti kitaip! Mokslas šiandien klesti ir jo rami sąžinė visiems krinta į akis, tuo tarpu tai, iki ko pamažu nusirito visa naujausioji filosofija, šios mūsų dienų filosofijos liekanos, kelia nepasitikėjimą ir apatiją, o gal net pajuoką ir užuojautą. Filosofija, redukuota į “pažinimo teoriją”, faktiškai tapusi baikščia epochistika 41 <Paaiskinimai.html>ir mokymu apie susilaikymą, filosofija, kuri neperžengia net slenksčio ir su skausmu a t s i s a k o teisės įeiti vidun, – tai filosofija, išleidžianti paskutinį kvapą, galas, agonija, užuojautos objektas. Kaip tokia filosofija galėtų – v i e š p a t a u t i!
205
Filosofijos plėtrai gresiantys pavojai šiandien iš tikrųjų tokie daugeriopi, kad galima suabejoti, ar tas vaisius apskritai kada nors prinoks. Mokslo bokštas plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir “specializuosis”, tad jis jau nesugebės pasiekti savo aukštumos, iš kurios galėtų viską aprėpti, apžvelgti, ž v e l g t i i š v i r š a u s ž e m y n. Arba jis pasieks ją pernelyg vėlai, kai bus praėję jo geriausi metai ir sumenkę jėgos; arba pasieks ją sugadintas, sugrubęs, išsigimęs, ir jo požiūris, visi jo vertybiniai sprendimai mažai ką reikš. Galbūt jo intelektualinės sąžinės subtilumas verčia jį gaišti ir vėluoti; jis bijosi pagundos tapti diletantu, šimtakoju visažiniu, jis pernelyg gerai žino, kad žmogus, praradęs savigarbą, jau neįsakinėja ir kaip pažįstantysis n e b e v e d a paskui save, – nebent jis panorėtų tapti didžiu aktoriumi, filosofiniu Cagliostro ir dvasių gaudytoju, žodžiu, suvedžiotoju. Pagaliau tai skonio reikalas, jei tai net ir nebūtų sąžinės reikalas. Filosofui tekę sunkumai padidėja dėl to, kad iš savęs jis reikalauja spręsti teigiamai arba neigiamai ne apie mokslus, o apie gyvenimą ir gyvenimo vertę,- kad jam nelengva įtikėti savo teise ar net pareiga padaryti tokį sprendimą; ir tiktai remdamasis daugybe – galbūt labiausiai trikdančių ir naikinančių – išgyvenimų, dažnai delsdamas, abejodamas, nutylėdamas, jis turi ieškoti savo kelio link šios teisės ir šio tikėjimo. Išties minia ilgą laiką neatpažindavo filosofo ir painiodavo jį tai su mokslo žmogumi, idealiu mokslininku, tai su Dievo įkvėptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kūną ir “atsisakiusiu nuo pasaulio”. Ir jei net šiandien galima išgirsti ką nors giriant, kad jis gyvena “išmintingai” arba kaip “filosofas”, tai reiškia ne ką daugiau kaip “protingai ir nuošalyje”. Išmintis: miniai tai atrodo kažkas panašu į pabėgimą, priemonė ir menas išeiti sausam iš vandens; bet tikrasis filosofas – taip atrodo m u m s, mano bičiuliai? – gyvena “nefilosofiškai” ir “neišmintingai”, visų pirma n e p r o t i n g a i, jis jaučia jam užkrautą naštą ir pareigą patirti daugybę gyvenimo išbandymu ir pagundu: jis nuolat rizikuoja s a v i m i, jis žaidžia pavojingą žaidimą…