Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Mes, mokslininkai (6/9)
212
Man vis labiau atrodo, kad filosofas, kaip b ū t i n a s rytdienos ir porytdienio žmogus, visais laikais konfliktavo ir t u r ė j o konfliktuoti su savo “šiandiena”: jo priešas visada buvo šiandienos idealas. Iki šiol visi šie nepaprasti žmogaus rėmėjai, kurie buvo vadinami filosofais ir kurie retai jautėsi išminties draugais, veikiau jau nemaloniais kvailiais ir pavojingais klaustukais,- visi jie savo uždaviniu, sunkiu, nenorėtu, neišvengiamu uždaviniu, pagaliau savo uždavinio didybe laikė pareigą būti pikta savo epochos sąžine. Smeigdami, kaip vivisektoriai, peilį į e p o c h o s d o r y b i ų krūtinę, jie išduodavo tai, kas buvo jų pačių paslaptis: sužinoti n a u j ą žmogaus didybę, naują, dar neišvaikščiotą jo išaukštinimo kelią. Kiekvieną kartą jie atskleisdavo, kiek veidmainystes, patogumu pomegio, nesusilaikymo ir pasileidimo, kiek daug melo slypi labiausiai gerbiamame ju epochos morales tipe, kiek dorybiu yra a t g y v e n u s i u; kiekvieną kartą jie sakydavo: “Mes turime eiti ten, kur j u m s šiandien labiausiai svetima.” Atsižvelgdamas i “modernias idejas”, kurios kiekvieną galetu ivyti i kampą, i kokią nors “specialybę”, filosofas – jei šiandien galetu buti filosofu – turetu žmogaus didybę, “didybes” sąvoką susieti su jo platumu ir ivairiapusiškumu, su jo vienove ivairoveje: jis netgi nustatytu žmogaus rangą ir vertę pagal tai, kokio dydžio ir pobudžio naštą jis gali pakelti ir nešti, ar t o l i gali siekti jo atsakomybe. Nudienos skonis ir nudienos dorybe šiandien silpnina ir skiedžia valią; niekas nera taip šiuolaikiška, kaip valios silpnumas: taigi filosofo ideale “didybes” sąvoka turi apimti visu pirma valios stiprybę, kietumą ir sugebejimą priimti ilgalaikius sprendimus ir ju laikytis; taip kaip priešingas mokymas ir drovios, pasiaukojančios, romios, nesavanaudės žmonijos idealas tiko priešingai savo charakteriu epochai, kuri, kaip ir šešioliktasis amžius, kentėjo nuo pernelyg didelės valios energijos ir audringų savimeilės potvynių ir poplūdžių. Sokrato laikais tarp pavargusio instinkto žmonių, tarp konservatyvių senių atėniečių, kurie duodavo valią savo jausmams,- siekdami, jų žodžiais, “laimės”, o iš tikrųjų malonumo,- ir vis dar kartojo senus, puošnius žodžius, kurių tarti dėl savo gyvenimo būdo jau seniai neturėjo teisės,- tuo metu sielos didybei galbūt ir buvo reikalinga i r o n i j a, tas sokratiškas piktas seno gydytojo ir plebėjo tikrumas, kuris negailestingai smigo į savo kūną taip pat kaip ir į “kilmingųjų” kūną ir širdį,- smigo žvilgsniu, pakankamai aiškiai sakančiu: “Neapsimetinėkite jūs prieš mane! Čia – mes esame lygūs!” Priešingai, šiandien, kai Europoje garbinamas ir dalija garbės ženklus tik bandos gyvulys, kai “teisių lygybė” pernelyg lengvai gali virsti lygybe neteisingume, t.y. visuotine kova su tuo, kas reta, svetima, privilegijuota, su aukštesniu žmogumi, aukštesne siela, aukštesne pareiga, didesne atsakomybe, kūrybine galios ir valdingumo pilnatve,- šiandien “didybės” sąvoka apima kilmingumą, norą gyventi sau, gebėjimą skirtis nuo kitų, savarankiškumą, būtinumą pasikliauti tik savimi; ir filosofas išduos kai ką iš savo idealo, jei pareikš: “Didžiausias tas, kas gali būti vienišiausias, uždariausias, nepanašiausias į kitus, žmogus anapus gėrio ir blogio, savo dorybių šeimininkas, valios didžturtis; štai kas turi vadintis d i d y b e: gebėjimas būti tiek daugiapusiam, tiek ir vientisam, tiek plačiam, tiek ir pilnam.” Ir paklausiu dar kartą: ar šiandien i m a n o m a – didybe?
213
Kas yra filosofas, sunku išmokti suprasti todėl, kad to negalima išmokti,- tai reikia “sužinoti” iš patyrimo,- arba reikia turėti išdidumo to n e žinoti. Tačiau šiandien visi kalba apie dalykus, kurių n e g a l i žinoti iš patyrimo, ir tai pirmiausia ir blogiausiai atsiliepia filosofams ir filosofijos būviams: labai nedaugelis juos žino ar gali žinoti, o visos populiarios nuomonės apie juos yra klaidingos. Antai, pavyzdžiui, išties filosofinė sąsaja, jungianti drąsą, nežabotą dvasingumą, lekiantį presto 51 <Paaiskinimai.html>, ir dialektinį griežtumą ir būtinumą, nedarantį nė vieno klaidingo žingsnio, yra nežinoma iš asmeninio patyrimo daugumai mąstytojų bei mokslininkų, ir dėl to, kam nors jiems apie tai prakalbus, atrodo neįtikėtina. Jie įsivaizduoja kiekvieną būtinybę kaip vargą, kaip kankinantį pavaldumą ir prievartą; ir pats mąstymas jiems yra lėtas, alsinantis, kone varginantis darbas, nors ir “vertas kilmingųjų p r a k a i t o”, o jokiu būdu ne kažkas lengva, dieviška, panašu į šokį, išdykavimą! “Mąstyti” ir “rimtai, solidžiai imtis reikalo” – jiems yra viena ir tas pat: tik taip jie “pergyvena” šį dalyką.- Menininkai šiuo atveju turi jau geresnę nuovoką: jie per daug gerai žino, jog būtent tada, kai jie jau nieko nedaro “savo noru”, o tik iš būtinybės, tada jų laisvės, subtilumo, visagališkumo, kūrybinio komponavimo, valdymo, formavimo jausmas pasiekia savo viršūnę,- žodžiu, kad būtinumas ir “valios laisvė” tada sutampa. Pagaliau egzistuoja sielos būvių hierarchija, kurią atitinka problemų hierarchija; ir aukštosios problemos be gailesčio atstumia kiekvieną, kas drista prie ju priarteti, nebudamas skirtas joms spręsti del savo dvasiniu jegu menkumo. Kokia nauda iš to, kad landus visažiniai arba nerangus šaunus mechanikai ir empirikai, kaip tai šiandien dažnai atsitinka, genami plebejiško garbes troškimo siekia priarteti prie ju ir veržiasi i šią “šventoviu šventovę!” Tokiais kilimais niekada neturi žengti šiurkščios kojos – tai numatė jau pirmapradis daiktų dėsnis; durys šiems įkyruoliams bus uždarytos, net jeigu jie daužytų jas galvomis ir visai savo galvas sudaužytų! Reikia, kad būtum gimęs kiekvienam aukštesniam pasauliui; aiškiau pasakius, reikia, kad būtum jam p r a d ė t a s: teisė į filosofiją – didžiąja šio žodžio prasme – įgyjama tik dėl kilmės,- protėviai, “kraujas” turi lemiamą reikšmę ir čia. Daugelis kartų turi dirbti, kad atsirastų filosofas; kiekviena jo dorybė turi būti įgyjama, puoselėjama, paveldima ir įkūnijama jame atskirai,- ir tai galima pasakyti ne tik apie drąsią, lengvą, subtilią jo minčių tėkmę, bet visų pirma apie pasirengimą imtis didžiulės atsakomybės, apie valdingo žvilgsnio didingumą, jausmą, kad esi atsiskyręs nuo minios bei jos pareigų ir dorybių, draugišką saugojimą ir gynimą to, kas nesuprantama ir kas šmeižiama,- ar tai būtų Dievas, ar velnias,- didžiojo teisingumo puoselėjimą ir mėgavimąsi juo, įsakinėjimo meną, valios platumą, ramias akis, kurios retai stebisi, retai žvelgia į dangų, retai myli…