Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Moralės natūralios istorijos link (5/9)
Penktas skyrius
MORALĖS NATŪRALIOS ISTORIJOS LINK
186
Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis “moralės mokslas” dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai “moralės mokslas” patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia g e r ą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, k o čia dar ilgai reikės, k a s tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąji darbą siekiant sukurti mokslą apie m o r a l e s t i p u s. Žinoma, lig šiol niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo pletoti moralę kaip mokslą, su juoką keliančiu manieringu rimtumu reikalavo iš savęs nepalyginti aukštesnio, pretenzingesnio, iškilmingesnio dalyko: jie sieke p a g r i s t i moralę – ir kiekvienas filosofas lig šiol tikejo pagrindęs moralę; o pati morale buvo laikoma “duota”. Koks tolimas ir svetimas ju nepaslankiam išdidumui buvo tas iš pažiuros neišvaizdus, pelesiais ir dulkemis apneštas aprašymo uždavinys, nors vargu ar patys subtiliausi pojučiai ir rankos susidorotų su šiuo uždaviniu! Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik savavališkai pasirinktus, atsitiktinai sutrumpintus, sušiurkštintus moralės faktus, pavyzdžiui, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, savo laiko dvasios, savo klimato ir geografinės zonos,- būtent todėl, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, visą praeitį ir netgi nebuvo pakankamai smalsūs, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant d a u g e l į moralių. Kad ir kaip būtų keista, visame ligšioliniame moralės moksle t r ū k o pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problematiška. Tai, ką filosofai vadino “morales pagrindimu” ir ko iš savęs reikalavo, iš tikruju buvo tik tvirto t i k e j i m o viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės r a i š k o s būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė g a l i b ū t i traktuojama kaip problema, – šiaip ar taip, tai buvo kažkas priešinga šio tikėjimo tyrinėjimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdžiui, pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris įsivaizduoja savo uždavinį, ir padarykime išvadas, ar moksliškas yra “mokslas”, kurio paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: “Principas,- sako jis (“Pagrindinės moralės problemos”, p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t i e s ą s a k a n t, visi etikai: neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva 34 <Paaiskinimai.html>- štai, t i e s ą s a k a n t, teiginys, kuri stengiasi pagristi visi moralistai, <…> štai, t i e s ą s a k a n t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tukstantmečius.”- Pateiktą teigini pagristi gali buti sunku – kaip žinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko i padaryti,- ir kas bent kartą stipriau pajuto, kaip neskaniai, veidmainiškai ir sentimentaliai skamba šis teiginys pasaulyje, kurio esme yra galios valia,- tas teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t i e s ą s a k a n t,- grojo fleita… Kasdien po valgio – apie tai užsimena jo biografai. Tarp kitko, štai klausimas: pesimistas, neigiantis Dievą ir pasauli, kuris sustoja kaip ibestas morales akivaizdoje, kuris teigia moralę ir groja fleita pritardamas laede-neminem moralei: kaip? tiesą sakant, argi tai – pesimistas?
187
Nekalbant jau apie tai, kokią vertę turi tokie teiginiai, kaip “mumyse slypi kategorinis imperatyvas”, visada dar galima paklausti: ką sako toks teiginys apie ji skelbianti žmogu? Egzistuoja morales, kuriu tikslas – pateisinti ju kureją prieš kitus; vienos morales turi ji nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausmą, antromis jis nori save nukryžiuoti ir nužeminti, trečiomis jis nori keršyti, remdamasis ketvirtomis – slėptis, dar kitos leidžia apimtam palaimos pakilti neregėtas aukštumas; šita moralė padeda savo kūrėjui kažką užmiršti, ana – verčia kitus užmiršti save arba ką nors savyje; vienas moralistas noretu ant žmonijos kailio išbandyti savo jegą ir kurybinius inorius; koks nors kitas, galbut ir Kantas, savo morale leidžia suprasti: “manyje gerbtina tai, kad aš galiu paklusti,- ir jus t u r i t e buti tokie patys kaip aš! ” – žodžiu, morales irgi tera a f e k t u g e s t i k u l i a c i j a. 188
Kiekviena moralė, priešingai laisser aller 35 <Paaiskinimai.html>, tam tikra prasme yra tironija “gamtos”, taip pat “proto” atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji – tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva – metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! – taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- “dėl kvailystės”, kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- “dėl nuolankumo savivalės įstatymams”, kaip sako anarchistai, laikantys save todėl “laisvais”, net “laisvaminčiais”. Tačiau nuostabą kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki šiol pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drąsa, žaismu ir meistriškumu, kad ir kur tai pasireikštu,- mąstyme, valdyme, kalbejime ir itikinejime, menuose ir doroves sferoje,- visa tai atsirado ir vystesi tik del tokiu “savivales istatymu tironijos”; ir, rimtai kalbant, labai tiketina, kad butent tai ir yra “gamta” ir “gamtiška”, o ne laisser aller! Kiekvienas menininkas žino, kaip smarkiai nuo palaidų vadelių jausmo skiriasi jo “natūraliausia” būsena, kai jis įkvėpimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip griežtai ir tiksliai būtent tada jis paklūsta tūkstančiams taisyklių, kurios kaip tik dėl jų griežtumo ir tikslumo negali būti išreikštos sąvokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibrėžtos sąvokos, palyginti su tomis taisyklėmis, yra daugiaklodės, daugiaprasmės, daugiareikšmės). Matyt, esminis dalykas “danguje ir žemėje” yra, pakartosiu, ilgalaikis, kryptingas k l u s n u m a s: iš jo visada išaugdavo ir išauga koks nors vaisius, dėl kurio verta gyventi žemėje,- pavyzdžiui, dorybė, menas, muzika, šokis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotiškas ir dieviškas. Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas, drausmė, verčianti mąstytoją paklusti Bažnyčios ar dvaro kanonams arba aristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas išdėstyti viską, kas vyksta, pagal krikščionišką schemą ir kiekviename atsitiktinume vel atrasti ir pateisinti krikščionišką Dievą,- pasirode, kad visa ta prievarta, savivale, žiaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra priemone, su kuria europietiškai dvasiai buvo iskiepyta jos jega, nežabotas smalsumas ir subtilus judrumas; žinoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu turejo visiškai prapulti, uždusti ir pražuti daug jegos ir proto (nes čia, kaip ir visur; “gamta” rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo švaistūniškoje ir a b e j i n g o j e didybėje, kuri piktina, tačiau yra kilni). Tūkstantmečiais europiečių mąstytojai tik ir galvojo, ką čia įrodyti,- šiandien, priešingai, mums kelia įtarimą kiekvienas mąstytojas, norintis “ką nors įrodyti”,- jiems visada iš anksto buvo tikra tai, kas t u r ė j o b ū t i griežčiausiu būdu išprotauta; panašiai kadaise elgėsi Azijos astrologai, panašiai elgiamasi ir šiandien, pateikiant nekaltą krikščionišką moralini artimiausiu asmeniškai patirtu ivykiu aiškinimą: viskas vyko “Dievo šlovei” arba “sielos išganymui” – ši tironija, ši savivale, ši griežta ir didžiule kvailyste i š u g d e dvasią; matyt, vergija tiek šiurkštesne, tiek subtilesne prasme yra butina dvasios lavinimo ir dvasines drausmes priemone. Pažvelkite šiuo aspektu i bet kokią moralę ir jus pamatysite, kad jos “prigimtis” kaip tik ir slypi mokyme neapkęsti laisser aller bei pernelyg didelės laisvės ir sugebėjime įdiegti mums ribotų horizontų, artimiausių uždavinių poreikį; ji moko p e r s p e k t y v o s s u s i a u r i n i m o, taigi tam tikra prasme kvailumo, kaip gyvenimo ir augimo sąlygos. “Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p r i e š i n g u a t v e j u tu pražūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas”,- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia -”priešingu atveju”), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms, amžiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei “žmogaus” rūšiai, ž m o g u i.