Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Moralės natūralios istorijos link (5/9)

Penktas skyrius

MORALĖS NATŪRALIOS ISTORIJOS LINK

186

Dabar Europoje moralinis jausmas yra tiek pat subtilus, brandus, įvairiapusis, jautrus, rafinuotas, kiek jį gvildenantis “moralės mokslas” dar jaunas, pradedantis, nerangus ir grubokas,- įdomi priešybė, kurią galima įžvelgti įsikūnijusią ne viename moraliste. Jau žodžiai “moralės mokslas” patys savaime skamba per daug arogantiškai ir žeidžia g e r ą skonį, kuris visada teikia pirmenybę kuklesniems žodžiams. Reikėtų griežtai prisipažinti sau, k o čia dar ilgai reikės, k a s tik ir teturi dabar teisę egzistuoti: reikės rinkti medžiagą, išreikšti sąvokomis ir sutvarkyti gausybę su vertybėmis susijusių subtilių suvokimų ir skirtumų, kurie gyvena, auga, dauginasi ir žūsta; galbūt bandyti pavaizduoti pasikartojančius, dažnesnius šios gyvos kristalizacijos pavidalus,- atlikti parengiamąji darbą siekiant sukurti mokslą apie m o r a l e s t i p u s. Žinoma, lig šiol niekas nebuvo toks kuklus. Visi filosofai, vos tik jie imdavo pletoti moralę kaip mokslą, su juoką keliančiu manieringu rimtumu reikalavo iš savęs nepalyginti aukštesnio, pretenzingesnio, iškilmingesnio dalyko: jie sieke p a g r i s t i moralę – ir kiekvienas filosofas lig šiol tikejo pagrindęs moralę; o pati morale buvo laikoma “duota”. Koks tolimas ir svetimas ju nepaslankiam išdidumui buvo tas iš pažiuros neišvaizdus, pelesiais ir dulkemis apneštas aprašymo uždavinys, nors vargu ar patys subtiliausi pojučiai ir rankos susidorotų su šiuo uždaviniu! Būtent todėl, kad moralės filosofai žinojo tik savavališkai pasirinktus, atsitiktinai sutrumpintus, sušiurkštintus moralės faktus, pavyzdžiui, savo aplinkos, savo luomo, savo bažnyčios, savo laiko dvasios, savo klimato ir geografinės zonos,- būtent todėl, kad jie buvo blogai informuoti apie tautas, laikus, visą praeitį ir netgi nebuvo pakankamai smalsūs, jie išvis nesusidūrė su tikromis moralės problemomis, nes jos iškyla tik lyginant d a u g e l į moralių. Kad ir kaip būtų keista, visame ligšioliniame moralės moksle t r ū k o pačios moralės problemos: stokota įtarimo, kad kažkas čia yra problematiška. Tai, ką filosofai vadino “morales pagrindimu” ir ko iš savęs reikalavo, iš tikruju buvo tik tvirto t i k e j i m o viešpataujančia morale mokslinga forma, naujas šios moralės r a i š k o s būdas, tam tikros moralės faktas ir iš esmės bandymas apskritai paneigti, kad ši moralė g a l i b ū t i traktuojama kaip problema, – šiaip ar taip, tai buvo kažkas priešinga šio tikėjimo tyrinėjimui, analizei, vivisekcijai, abejojimui juo. Pavyzdžiui, pasiklausykime, su kokia beveik pagarbos verta nekaltybe Schopenhaueris įsivaizduoja savo uždavinį, ir padarykime išvadas, ar moksliškas yra “mokslas”, kurio paskutinieji korifėjai samprotauja dar kaip vaikai ir senos bobos: “Principas,- sako jis (“Pagrindinės moralės problemos”, p. 136),- pradas, su kurio turiniu sutinka, t i e s ą s a k a n t, visi etikai: neminem laede, immo omnes, quantum potes, juva 34  <Paaiskinimai.html>- štai, t i e s ą s a k a n t, teiginys, kuri stengiasi pagristi visi moralistai, <…> štai, t i e s ą s a k a n t, tikrasis etikos pamatas, kurio kaip filosofinio akmens ieškoma jau tukstantmečius.”- Pateiktą teigini pagristi gali buti sunku – kaip žinoma, ir Schopenhaueriui to nepavyko i padaryti,- ir kas bent kartą stipriau pajuto, kaip neskaniai, veidmainiškai ir sentimentaliai skamba šis teiginys pasaulyje, kurio esme yra galios valia,- tas teprisimena, kad Schopenhaueris, nors ir pesimistas, t i e s ą s a k a n t,- grojo fleita… Kasdien po valgio – apie tai užsimena jo biografai. Tarp kitko, štai klausimas: pesimistas, neigiantis Dievą ir pasauli, kuris sustoja kaip ibestas morales akivaizdoje, kuris teigia moralę ir groja fleita pritardamas laede-neminem moralei: kaip? tiesą sakant, argi tai – pesimistas?

187

Nekalbant jau apie tai, kokią vertę turi tokie teiginiai, kaip “mumyse slypi kategorinis imperatyvas”, visada dar galima paklausti: ką sako toks teiginys apie ji skelbianti žmogu? Egzistuoja morales, kuriu tikslas – pateisinti ju kureją prieš kitus; vienos morales turi ji nuraminti ir sukelti pasitenkinimo savimi jausmą, antromis jis nori save nukryžiuoti ir nužeminti, trečiomis jis nori keršyti, remdamasis ketvirtomis – slėptis, dar kitos leidžia apimtam palaimos pakilti neregėtas aukštumas; šita moralė padeda savo kūrėjui kažką užmiršti, ana – verčia kitus užmiršti save arba ką nors savyje; vienas moralistas noretu ant žmonijos kailio išbandyti savo jegą ir kurybinius inorius; koks nors kitas, galbut ir Kantas, savo morale leidžia suprasti: “manyje gerbtina tai, kad aš galiu paklusti,- ir jus t u r i t e buti tokie patys kaip aš! ” – žodžiu, morales irgi tera a f e k t u g e s t i k u l i a c i j a.
188

Kiekviena moralė, priešingai laisser aller 35  <Paaiskinimai.html>, tam tikra prasme yra tironija “gamtos”, taip pat “proto” atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji – tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva – metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! – taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- “dėl kvailystės”, kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- “dėl nuolankumo savivalės įstatymams”, kaip sako anarchistai, laikantys save todėl “laisvais”, net “laisvaminčiais”. Tačiau nuostabą kelia tai, kad visa, kas vadinasi ar iki šiol pasaulyje buvo vadinama laisve, subtilumu, drąsa, žaismu ir meistriškumu, kad ir kur tai pasireikštu,- mąstyme, valdyme, kalbejime ir itikinejime, menuose ir doroves sferoje,- visa tai atsirado ir vystesi tik del tokiu “savivales istatymu tironijos”; ir, rimtai kalbant, labai tiketina, kad butent tai ir yra “gamta” ir “gamtiška”, o ne laisser aller! Kiekvienas menininkas žino, kaip smarkiai nuo palaidų vadelių jausmo skiriasi jo “natūraliausia” būsena, kai jis įkvėpimo akimirkomis laisvai tvarko, nustato, naudojasi, formuoja,- ir kaip griežtai ir tiksliai būtent tada jis paklūsta tūkstančiams taisyklių, kurios kaip tik dėl jų griežtumo ir tikslumo negali būti išreikštos sąvokomis ir suformuluotos (net geriausiai apibrėžtos sąvokos, palyginti su tomis taisyklėmis, yra daugiaklodės, daugiaprasmės, daugiareikšmės). Matyt, esminis dalykas “danguje ir žemėje” yra, pakartosiu, ilgalaikis, kryptingas k l u s n u m a s: iš jo visada išaugdavo ir išauga koks nors vaisius, dėl kurio verta gyventi žemėje,- pavyzdžiui, dorybė, menas, muzika, šokis, protas, dvasingumas,- nuskaidrinantis, rafinuotas, beprotiškas ir dieviškas. Ilga dvasios nelaisvė, nepatiklumo keičiantis mintimis jungas, drausmė, verčianti mąstytoją paklusti Bažnyčios ar dvaro kanonams arba aristoteliškoms prielaidoms, ilgalaikis proto siekimas išdėstyti viską, kas vyksta, pagal krikščionišką schemą ir kiekviename atsitiktinume vel atrasti ir pateisinti krikščionišką Dievą,- pasirode, kad visa ta prievarta, savivale, žiaurumas, siaubingumas, neprotingumas yra priemone, su kuria europietiškai dvasiai buvo iskiepyta jos jega, nežabotas smalsumas ir subtilus judrumas; žinoma, reikia pridurti, kad tuo pat metu turejo visiškai prapulti, uždusti ir pražuti daug jegos ir proto (nes čia, kaip ir visur; “gamta” rodosi tokia, kokia ji yra, visoje savo švaistūniškoje ir a b e j i n g o j e didybėje, kuri piktina, tačiau yra kilni). Tūkstantmečiais europiečių mąstytojai tik ir galvojo, ką čia įrodyti,- šiandien, priešingai, mums kelia įtarimą kiekvienas mąstytojas, norintis “ką nors įrodyti”,- jiems visada iš anksto buvo tikra tai, kas t u r ė j o b ū t i griežčiausiu būdu išprotauta; panašiai kadaise elgėsi Azijos astrologai, panašiai elgiamasi ir šiandien, pateikiant nekaltą krikščionišką moralini artimiausiu asmeniškai patirtu ivykiu aiškinimą: viskas vyko “Dievo šlovei” arba “sielos išganymui” – ši tironija, ši savivale, ši griežta ir didžiule kvailyste i š u g d e dvasią; matyt, vergija tiek šiurkštesne, tiek subtilesne prasme yra butina dvasios lavinimo ir dvasines drausmes priemone. Pažvelkite šiuo aspektu i bet kokią moralę ir jus pamatysite, kad jos “prigimtis” kaip tik ir slypi mokyme neapkęsti laisser aller bei pernelyg didelės laisvės ir sugebėjime įdiegti mums ribotų horizontų, artimiausių uždavinių poreikį; ji moko p e r s p e k t y v o s s u s i a u r i n i m o, taigi tam tikra prasme kvailumo, kaip gyvenimo ir augimo sąlygos. “Tu privalai paklusti bet kam ir ilgam: p r i e š i n g u a t v e j u tu pražūsi ir prarasi paskutines savigarbos liekanas”,- man regis, toks yra gamtos moralinis imperatyvas, tiesa, ne kategoriškas, kaip kad iš jo reikalavo senasis Kantas (iš čia -”priešingu atveju”), ir adresuotas ne individams (kas gamtai individai!), bet tautoms, rasėms, amžiams, luomams ir pirmiausia visai biologinei “žmogaus” rūšiai, ž m o g u i.

189

Darbščioms rasėms labai sunku ištverti dykinėjimą: a n g l i š k a s i s instinktas meistriškai pavertė sekmadienį tokiu šventišku ir tokiu nuobodžiu, kad anglas, pats to nepastebėdamas, ima ilgėtis paprastų darbo dienų; tai kažkas panašu į gudriai sugalvotą, sumaniai įterptą p a s n i n k ą, labai dažnai pasitaikantį ir antikos pasaulyje (nors pietiečių tautose, kaip ir būtų galima tikėtis, nesusijusį su darbu). Turi būti visokių rūšių pasninkų; ir apskritai, kur vyrauja stiprūs potraukiai ir įpročiai, ten įstatymų leidėjai turi pasirūpinti nustatyti tokias dienas, kai tie instinktai sukaustomi grandinėmis ir jiems vėl tenka mokytis badauti. Iš aukščiau pažiūrėjus, ištisos kartos ir amžiai, apsėsti kokio nors moralinio fanatizmo, yra tokie nustatyti nelaisvės ir pasninko periodai, kurių metu vienas ar kitas instinktas mokosi nuolankumo ir nusižeminimo, bet taip pat ir a p s i v a l o bei a š t r ė j a; taip interpretuojamos gali būti net kai kurios filosofinės sektos (pavyzdžiui, Stoja helenistinėje kultūroje su jos afrodizinių aromatų ir geidulių persmelktu oru).- Tai kartu yra ir nuoroda, leidžianti perprasti paradoksą: kodėl tik krikščioniškuoju Europos periodu ir tik patirdamas krikščioniškų vertinimų spaudimą lytinis instinktas sublimavosi į meilę (amour-passion).
190

Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. “Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras.” Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad “k v a i l a elgtis blogai”; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina “gera” su “naudinga ir malonu”. Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle – suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės – dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne “priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį – nesąmonė” (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero “Iliados: eilutė: “Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono” (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas).

191

Sena teologinė “tikėjimo” ir “žinojimo”- arba, aiškiau, instinkto ir proto – problema, t.y. klausimas, ar vertinant daiktus reikia daugiau pasikliauti instinktu negu protu, kuris klausia “kodėl?”, ieško pagrindų, taigi ir tikslingumo bei naudingumo,- tai vis ta pati sena moralinė problema, kuri pirmą kartą pasirodė Sokrato pavidalu ir dar gerokai iki krikščionybės sukiršino protus. Pats Sokratas dėl savo talento – puikaus dialektiko talento – iš pradžių stojo proto pusėje ir, tiesą sakant, ką gi jis darė visą savo gyvenimą, jei ne šaipėsi iš savo kilnių atėniečių nerangaus negabumo – jie, kaip ir visi kilmingieji, buvo instinkto žmonės ir niekada negalėjo deramai paaiškinti savo poelgių priežasčių. Tačiau vėliau, tyliai ir slapčia, šaipėsi jis ir iš savęs: ištardęs save savo jautrios sąžinės akivaizdoje, jis aptiko tą patį nesugebėjimą ir išvydo tuos pačius sunkumus. Kam gi,- tarė jis sau,- atsiriboti dėl to nuo instinktų! Reikia duoti teises ir jiems, i r protui,- reikia sekti instinktais, o protą įtikinti, kad remtų juos svariais argumentais. Tai ir buvo slapuko pašaipūno n e t i k r u m a s; jis įtikino savo sąžinę tenkintis savotiška saviapgaule: iš esmės jis įžvelgė moralės sprendinių iracionalumą.- Platonas, tokiuose dalykuose nekaltesnis, neturintis plebėjiško šelmiškumo, panaudojo visas jėgas – didžiausias jėgas, kurias lig šiol buvo kada nors panaudojęs filosofas! – norėdamas įrodyti, kad protas ir instinktas patys savaime siekia vieno tikslo, gėrio, Dievo; ir nuo Platono laikų visi teologai ir filosofai eina tuo pačiu keliu,- t.y. moralės dalykuose lig šiol laimėdavo instinktai arba, kaip vadina krikščionys, “tikėjimas”, arba, kaip aš sakau, “banda”. Tiesa, reikėtų padaryti išimtį Descartes’ui, racionalizmo tėvui (taigi ir revoliucijos seneliui), kuris vieninteliu autoritetu laikė protą,- bet protas yra tik įrankis, o Descartes’as buvo paviršutiniškas.

192

Kas įsigilina į kokio nors vieno mokslo istoriją, tas jo plėtotėje randa kelrodį siūlą, leidžiantį suprasti seniausius ir bendriausius visokio “žinojimo ir pažinimo” plėtros procesus: ir ten, ir čia iš pradžių pirmalaikės hipotezės, prasimanymai, gera kvaila “tikėjimo” valia, abejonių ir kantrybės stoka – tik gan vėlai ir tai nevisiškai mūsų juslės išmoksta būti tiksliais, patikimais ir atsargiais pažinimo organais. Mūsų akims lengviau reprodukuoti duota proga jau daug kartų reprodukuotą vaizdą, negu išlaikyti neįprastus ir naujus kokio nors įspūdžio elementus: pastarajam dalykui reikia daugiau jėgos, daugiau “moralumo”. Klausytis ko nors naujo ausims sunku ir skausminga; svetimą muziką mes suvokiame blogai. Klausydamiesi svetimos kalbos, mes nesąmoningai bandome jungti girdėtus garsus į žodžius, kurie mums yra artimesni ir labiau įprasti: antai kadaise vokietis išgirstą žodį arcubalista perkūrė į žodį Armbrust (arbaletas). Į viską, kas nauja, mūsų juslės žiūri priešiškai, nenoromis; ir apskritai netgi “paprasčiausiais” juslinio suvokimo atvejais v y r a u j a tokie afektai, kaip baimė, meilė, neapykanta, taip pat ir pasyvūs tingumo afektai.- Panašiai kaip dabartinis skaitytojas neperskaito puslapyje surašytų atskirų žodžių (juolab skiemenų), o mieliau iš dvidešimties žodžių atsitiktinai pasirenka maždaug penkis ir iš jų “atspėja” apytikrį turinį,- taip ir mes, žvelgdami į medį, nematome tiksliai visų jo lapų, šakų, spalvų, formos,- mums daug paprasčiau pasitelkti fantaziją ir susikurti kažką panašaus i matomą medi. Netgi patirdami ką nors neiprasta, mes elgiames taip pat: išsigalvojame didesnę dali pergyvenimo, ir mus vargu ar galima priversti žiureti i koki nors ivyki n e “išradejo” akimis. Visa tai reiškia štai ką: iš esmes nuo amžiu mes p r a t ę p r i e m e l o. Arba, kalbant dorovingiau ir veidmainiškiau, žodžiu, maloniau: mes esame menininkai daugiau, negu manome.- Dažnai gyvame pokalbyje, priklausomai nuo minties, kurią išsako mano pašnekovas arba kurią aš manau inspiravęs, matau jo veidą taip aiškiai ir ryškiai, kad tas ryškumo laipsnis daug kartu viršija mano regos skiriamąją g a l i ą,- vadinasi, preciziškas raumenu žaismas ir akiu išraiška t u r i b u t i mano prigalvoti. Tikriausiai pašnekovo veido išraiška buvo kitokia arba jos apskritai nebuvo.

193

Quidquid luce fuit, tenebris agit 37  <Paaiskinimai.html>, bet ir priešingai. Tai, ką mes pergyvename sapnuose, tarus, kad tai pergyvename dažnai, taip pat sudaro musu sielos vidinio pasaulio dali, kaip ir tai, ką pergyvename “iš tikruju”: tai daro mus turtingesnius ar skurdesnius, duoda mums vienu poreikiu daugiau ar mažiau, ir pagaliau net vidurdieni, šviesiausiomis musu budinčios sielos akimirkomis, mus šiek tiek vedžioja už rankos sapnų nulemti įpročiai. Tarkime, kad kas nors sapnuodamas dažnai skraidė ir galų gale kaskart sapnuodamas suvokia savo skraidymo galią ir meną kaip savo pranašumą, taip pat ir kaip tekusią jam pavydėtiną laimę: argi toks žmogus, kuris tiki galįs skrieti visais galimais lankais ir kampais (tam užtenka menkiausio akstino), žmogus, kuris turi savitą dieviško lengvabūdiškumo pojūtį, kuris žino, kaip galima kilti “aukštyn” be jokios įtampos ir prievartos ir leistis “žemyn” nejaučiant globos ir pažeminimo – be s v o r i o! – argi žmogus, turintis tokią sapnu patirti ir tokius sapnu ipročius, neturėtų kitaip apibrėžti ir nuspalvinti žodį “laimė” savo budėjimo valandomis! argi neturėtų jis siekti laimės – k i t a i p? “Polėkis”, apie kurį rašo poetai, turėtų atrodyti jam, palyginti su “skraidymu”, pernelyg žemiškas, raumeningas, prievartinis, pernelyg “sunkus”.

194

Žmonės skiriasi ne tik tuo, kad skiriasi jų trokštamų gėrybių sąrašai, t.y. tuo, kad geidžiamomis jie laiko skirtingas gėrybes ir nesutaria, kurios vertos daugiau, o kurios mažiau, kokia yra visuotinai pripažintų gėrybių hierarchija,- jie dar labiau skiriasi tuo, ką jie laiko tikru vienos ar kitos gėrybės t u r ė j i m u ir v a l d y m u. Antai kalbant apie moterį, jau teisė naudotis jos kūnu ir tenkinti lytinius potraukius kuklesniam atrodo patenkinamas ir pakankamas turėjimo ir valdymo požymis; kitam, nepatiklesniam ir turinčiam didesnį valdymo troškulį, toks turėjimas tėra “klaustukas”; jis jaučia jo iliuziškumą ir siekia subtilesniu išbandymu, visu pirma noredamas sužinoti, ar moteris tik atsiduoda, ar del jo pasirengusi atsisakyti visko, ką turi ar mielai turetu,- tik t a i jam ir reiškia “valdyti”. Trečiojo nepatiklumas ir turėjimo troškulys nesibaigia netgi čia; jis klausia savęs, ar moteris, aukojanti viską, nedaro kartais to ne del jo, o del jo fantomo: jis nori buti pamiltas tik po to, kai iš pradžiu yra iki pačių slapčiausių sielos gelmių pažintas,- jis nori ir ryžtasi būti įmintas.- Tik tada jis jaučia visiškai turįs savo mylimąją, kai ji daugiau dėl jo nebeapsigaudinėja, kai ji myli jį taip pat stipriai už jo šėtoniškumą ir slaptą nepasotinamumą, kaip ir už jo gerumą, kantrumą ir dvasingumą. Vienas norėtų valdyti tautą – ir visos rafinuotos Cagliostro ir Katilinos gudrybės, jo požiūriu, tinka šiam tikslui pasiekti. Kitas, kurio valdymo troškulys yra subtilesnis, sako sau: “negalima apgaudinėti ten, kur nori valdyti”,- jį erzina ir neramina mintis, kad tautos širdį valdo jo kaukė: “vadinasi, aš turiu l e i s t i pažinti save ir pirmiausia pats pažinti save!” Tarp paslaugių ir geranorių žmonių mes beveik nuolat susiduriame su šiurkštoku vyliumi, leidžiančiu sąmoningai priderinti prie ju noru tą, kuriam reikia padeti: tarsi, pavyzdžiui, jis butu “vertas” pagalbos, pageidautu butent j u pagalbos ir už visokią pagalbą prisiektu esąs didžiai jiems dekingas, atsidavęs ir nuolankus;- tai isikalbeję jie naudojasi nelaiminguoju kaip savo nuosavybe, nes butent siekimas tureti nuosavybę ir verčia juos būti visada linkusiais padėti geradariais. Jie pasidaro pavydūs, kai kiti perkerta jų kelią arba aplenkia juos. Tėvai nejučia paverčia savo vaikus panašiais į save – jie tai vadina “auklėjimu”,- širdies gilumoje jokia motina neabejoja, kad jos pagimdytas vaikas yra jos nuosavybė, joks tėvas neabejoja turįs teisę jį palenkti s a v o sąvokoms ir vertinimams. O kadaise tėvams netgi atrodė, kad jie turi teisę savo nuožiūra spręsti naujagimio gyvenimo ar mirties klausimą (kaip tai darė senovės germanai). Ir kaip tėvui, taip mūsų dienomis dar ir mokytojui, luomui, šventikui, kunigaikščiui kiekvienas naujas žmogus yra aiški naujos nuosavybės galimybė. Iš čia kyla…

195

Žydai – tauta, “gimusi vergovei”, kaip sako Tacitas ir visas antikos pasaulis, “išrinktoji tauta tarp tautų”, kaip sako ir mano jie patys,- žydai padarė tą vertybių apvertimo stebuklą, dėl kurio gyvenimas žemėje porai tūkstantmečių įgijo naują pavojingą žavesį: jų pranašai “turtingą”, “bedievišką”, “blogą”, “prievartinį”, “juslinį” sulydė į vieną daiktą ir pirmą kartą žodį “pasaulis” pavertė keiksmažodžiu. Šiame vertybių apvertime (su juo susijęs ir polinkis žodį “skurdžius” vartoti kaip žodžių “šventasis” ir “draugas” sinonimą) slypi žydų tautos reikšmė: nuo jo prasideda vergų sukilimas moralėje.

196

Greta Saulės g a l b ū t egzistuoja daugybė tamsių kūnų, kurių mes niekad nepamatysime. Tarp mūsų kalbant, tai alegorija; ir moralės psichologas žvaigždžių rašmenis skaito tik kaip alegoriją ir simbolių kalbą, padedančią daug ką nutyleti.

197

Mes nesuprantame plėšrūno žvėries ir plėšrūno žmogaus (pavyzdžiui, Cesare’s Borgia’os), mes nesuprantame “gamtos”, kol šiose sveikiausiose tropinėse pabaisose ir augaluose ieškome kažkokio “liguistumo” ar net įgimto “pragaro”,- tai iki šiol daro visi moralistai. Matyt, moralistai nekenčia neliesto, pirmykščio miško ir tropikų? Matyt, jie bet kuria kaina stengiasi diskredituoti “tropinį žmogų”, įžvelgdami jame ligą ir išsigimimą arba savo paties pragarą ir savęs kankinimą? Bet kodėl ir kokiu tikslu? “Nuosaikaus klimato juostų” naudai? Nuosaikaus žmogaus naudai? Moralaus žmogaus? Vidutinio? – Tai – skyriui “Moralė kaip baimė”.

198

Visos šios moralės, kurios kreipiasi į atskirą asmenį atseit vardan jo “laimės”,- kas jos, jei ne rekomendacijos, kaip elgtis atsižvelgiant į jam nuo jo paties gresiančio p a v o j a u s dydį, tai receptai prieš jo aistras, jo gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti šeimininku; tai mažos ir didelės gudrybės bei suktybės, persmelktos slogaus ir priplėkusio senų naminių priemonių ir senučių išminties kvapo. Visos jos turi keistas, įmantrias formas ir yra neprotingos – kadangi kreipiasi į visus, kadangi apibendrina ten, kur apibendrinti negalima; visos jos skelbia besąlygiškus sprendinius ir laiko save besąlygiškomis, visos jos neturi nė krislelio druskos,- jos tampa pakenčiamos, o kai kada ir viliojančios tik tada, kai dėl prieskonių gausos pradeda skleisti pavojingą kvapą, pirmiausia “ano pasaulio” kvapą. Proto požiūriu, visa tai yra mažai ko verta ir toli gražu dar ne “mokslas”, juolab ne “išmintis”, o – pakartosiu dar kartą ir dar tris kartus – apdairumas, apdairumas, apdairumas, sumaišytas su kvailumu, kvailumu, kvailumu,- ar tai būtų stoikų rekomenduojamas abejingumas ir marmurinis šaltumas, taikomas prieš ūmias afektų kvailystes,- ar tai būtų Spinozos “nesijuokti” ir “neverkti”, jo taip naiviai siūlomas afektų sunaikinimas, pasitelkiant jų analizę ir vivisekciją; ar tai būtų afektų redukavimas iki nežalingo vidutiniškumo, kai jie gali būti pagrįstai patenkinami,- moralinis aristotelizmas; ar tai netgi būtų moralė kaip mėgavimasis afektais, sąmoningai sudvasintais ir atskiestais meno simboliais, pavyzdžiui, muzika, arba meile Dievui ir meile žmogui “Dievo valia”, nes religijoje aistros vėl įgyja pilietines teises, tarus kad…; ar pagaliau tai būtų tas meilus ir šelmiškas atsidavimas afektams, kurio mokė Hafizas ir Goethe, tas ryžtingas vadelių paleidimas, tas dvasiškai kūniškas licentia morum 38  <Paaiskinimai.html>seniems išmintingiems keistuoliams ir girtuokliams, kuriems tai “jau nepavojinga”. Tai – taip pat skyriui “Moralė kaip baimė”.

199

Kadangi visą žmogaus egzistavimo laiką egzistavo taip pat ir žmoniu bandos (giminiu sąjungos, bendruomenes, gentys, tautos, valstybes, bažnyčios) ir visada buvo labai daug paklūstančiųjų, palyginti su nedideliu įsakinėjančiųjų skaičiumi,- taigi jei atsižvelgsime į tai, kad žmonės iki šiol ilgiausiai ir sėkmingiausiai mokėsi ir buvo mokomi paklusnumo, tai pagrįstai galima tarti, kad dabar beveik kiekvienas turi įgimtą poreikį paklusti, panašų į į g i m t ą s ą ž i n ę, kuri liepia: “Tu privalai kažką besąlygiškai daryti, o kažko besąlygiškai nedaryti”, žodžiu, “tu privalai”. Šis poreikis trokšta būti pasotintas, jo forma – pripildyta turinio; dėl savo jėgos, nekantrumo ir įtampos, būdamas ne itin išrankus ir panašus į žvėrišką apetitą, jis čiumpa viską ir vykdo visa tai, ką jam tik liepia kas nors iš isakančiųjų – tėvai, mokytojai, įstatymai, luomai, prietarai, viešoji nuomonė. Nepaprastą žmogaus vystymosi ribotumą, jo lėtumą, dažną grįžimą atgal ir sukimąsi vietoje lemia tai, kad bandai būdingas klusnumo instinktas paveldėjimo būdu perduodamas labai sėkmingai,- to negalima pasakyti apie įsakinėjimo meną. Jei įsivaizduosime šį instinktą pasiekusį paskutines nesaikingumo ribas, tai galiausiai apskritai neliks įsakinėjančių ir nepriklausomų žmonių arba juos kankins nešvari sąžinė, ir, norėdami įsakinėti, jie iš pradžių turės susikurti iliuziją, kad patys tik paklūsta. Toks šiandien yra tikrasis Europos būvis: aš vadinu jį įsakinėtojų moraline veidmainyste. Jie žino tik vieną apsigynimo nuo savo nešvarios sąžinės būdą: vaizduoti save seniausių ir aukščiausių įsakymų (savo pirmtakų, konstitucijos, teisės, įstatymų ar net Dievo) vykdytojais arba patiems perimti iš bandos mąstysenos bandos maksimas, pavyzdžiui, vadinti save “pirmaisiais tautos tarnais” arba “visuotinės gerovės įrankiais”. Kita vertus, bandos žmogus Europoje šiandien vaizduojasi esąs vienintelė leista žmonių padermė ir kaip tikrąsias žmogiškąsias dorybes šlovina tas savo savybes, kurios daro jį ramų, sugyvenamą ir reikalingą bandai, taigi šlovina visuomeniškumą, geranoriškumą, atodairą, stropumą, nuosaikumą, kuklumą, atlaidumą, atjautą. Ten gi, kur manoma, kad negalima išsiversti be vadovo ir avino vedlio, šiandien vėl įsakinėtojus bandoma pakeisti protingų bandos žmonių suma: pavyzdžiui, taip atsirado visos atstovaujamosios konstitucijos. Kokia geradarystė, koks išlaisvinimas nuo nepakenčiamos naštos, nepaisant visko, yra bandos žmogui europiečiui kokio nors absoliutaus įsakinėtojo pasirodymas; paskutinis didis to paliudymas – Napoleonas: jo darbų istorija – tai iš esmės istorija didžiausios laimės, kurią šis šimtmetis pasiekė vertingiausiomis akimirkomis vertingiausių žmonių asmenyje.

200

Irimo epochos žmogus, beatodairiškai maišantis rases ir todėl su krauju paveldėjęs labai įvairų palikimą, t.y. priešingus ir dažnai ne tik priešingus potraukius ir vertinimo standartus, kurie kovoja vienas su kitu ir retai palieka vienas kitą ramybėje,- toks vėlyvųjų kultūrų ir perlaužtų žvakių žmogus paprastai nusilpsta: jo stipriausias troškimas – kad galų gale baigtųsi j a m e vykstantis karas; laimė jam, kaip ir dera žmogui, vartojančiam raminamuosius (pavyzdžiui, epikūrietiškus arba krikščioniškus) vaistus ir atitinkamai mąstančiam – tai pirmiausia nusiraminimo, netrikdomumo, sotumo, galutinės santarvės laimė, “sabatų sabata”, kaip sakė šventasis retorius Augustinas, kuris pats buvo toks žmogus.- O jei vidinė nesantaika ir karas tokią natūrą veikia kaip p a p i l d o m a s gyvenimo dirgiklis ir kutulys, ir, be to, jeigu ji kartu su galingais ir nesutaikomais instinktais paveldėjo ir išpuoselėjo tikrai meistrišką ir subtilų kariavimo su savimi būdą, t.y. sugebėjimą susivaldyti ir pergudrauti save,- tai prieš mus iškyla nesuvokiami ir nesuprantami stebukladariai, pergalėms ir suvedžiojimams gimę slaptingi žmonės, kuriems geriausiai atstovauja Alkibiadas ir Cezaris (aš mielai prie jų priskirčiau ir Friedrichą Antrąji Hohenstaufeną – p i r m ą j i mano skonio europieti), o iš menininku turbut Leonardo da Vinci. Jie pasirodo kaip tik tais laikais, kai i pirmąji planą išeina silpnesnis tipas, siekiantis ramybes: abu tipai neatskiriami ir atsiranda del tu pačių priežasčių.

201

Kol nauda, kuria vadovaujamasi moraliniuose vertinimuose, tėra bandos nauda, kol dėmesys kreipiamas tik į bendruomenės palaikymą ir amoralumo ieškoma tik ten, kur kyla pavojus bendruomenės egzistavimui,- tol dar negali atsirasti jokia “artimo meilės moralė”. Tarkime, kad ir čia jau daromos šiokios tokios nuolatinės atodairos, atjautos, teisingumo, švelnumo, tarpusavio pagalbos pratybos; tarkime, jog ir šioje visuomenės stadijoje jau veikia visi tie instinktai, kurie vėliau gaus garbingus “dorybių” vardus ir galiausiai beveik susilies su “moralės” sąvoka,- vis dėlto tuo metu jie dar nepriklauso moralinių vertinimų sričiai – jie yra a n a p u s m o r a l ė s. Pavyzdžiui, geriausiais Romos laikais užuojauta nebuvo vadinama nei gera, nei bloga, nei moralia, nei amoralia; ir net jei toks poelgis buvo giriamas, tai su pagyrimu kuo puikiausiai buvo suderinama kažkokia neįsisąmoninta panieka, ypač palyginti su kokiu nors poelgiu, atliekamu visumos, res publica, labui. Galų gale “artimo meilė” visada yra šalutinis, iš dalies konvencionalus ir savavališkai iliuziškas dalykas, palyginti su a r t i m o b a i m e. Kai visuomenės santvarka jau visiškai nustatyta ir apsaugota nuo išorinių pavojų, tada ši artimo baimė vėl kuria naujas moralinių vertinimų perspektyvas. Kai kurie stiprūs ir pavojingi instinktai, tokie kaip verslumas, beprotiška drąsa, kerštingumas, klastingumas, plėšrumas, valdžios troškimas, kuriuos dėl jų naudingumo visuomenei iki šiol reikėjo ne tik gerbti – tiesa, vadinant kitais vardais, bet netgi ugdyti ir puoselėti (jie visada buvo naudingi bendruomenei priešų jai keliamo pavojaus akivaizdoje),- žmonių akyse šie instinktai dabar tampa dvigubai pavojingi – dabar, kai nebėra nuvedamojo kanalo,- ir pamažu jie imami smerkti ir šmeižti kaip amoralūs. Dabar moralė ima garbinti priešingus potraukius ir polinkius; bandos instinktas po truputį daro savo. Koks pavojus visuomenei ir lygybei – didelis ar mažas – slypi kokioje nors nuomonėje, būvyje, afekte, valioje ar gabume,- štai kokia dabar moralinė perspektyva: baimė ir čia yra moralės motina. Aukščiausi ir stipriausi potraukiai, pratrūkę aistromis, iškelia individą daug aukščiau vidutinės ir žemesnės bandos sąmonės ir griauna bendruomenės savigarbos jausmą, jos tikėjimą savimi, laužo jos stuburą – todėl būtent šie potraukiai dabar labiausiai smerkiami ir šmeižiami. Iškili nepriklausoma dvasia, vienatvės troškimas, didis protas jau suvokiami kaip pavojai; visa, kas atskirą asmenybę iškelia virš bandos ir artimam sukelia baimę, nuo šiol vadinama b l o g i u; saikinga, kukli, prisitaikanti, niveliuojanti mąstysena; troškimų p u s ė t i n u m a įgyja moralinę reikšmę ir šlovę. Galų gale labai taikiomis aplinkybėmis vis mažiau ir mažiau progų ir reikalo ugdyti savo jausmus taip, kad jie būtų griežti ir tvirti; ir dabar visoks griežtumas, netgi teisingumo sferoje, pradeda trikdyti sąžinę; didus ir rūstus kilnumas ir atsakomybės už savo poelgius prisiėmimas beveik žeidžia ir kelia nepasitikėjimą, “avinėlis”, juolab “avis”, susilaukia pagarbos. Visuomenės istorijoje būna liguisto suglebimo ir išlepimo momentų, kai ji pati užstoja savo skriaudėją, n u s i k a l t ė l į, ir daro tai visiškai rimtai, sąžiningai. Bausti kai kuriais atvejais jai atrodo neteisinga,- neabejotina, kad patys “bausmės” ir “privalėjimo bausti” vaizdiniai kelia jai skausmą ir baimę. “Ar nepakanka padaryti jį n e p a v o j i n g ą? Kam dar bausti? Bausmė pati yra baisi!”- šiuo klausimu bandos moralė, bailumo moralė prieina prie savo paskutinės išvados. Jei būtų galima apskritai panaikinti pavojų, baimės pagrindą, tai kartu būtų sunaikinta ir ši moralė: ji būtų daugiau nereikalinga, ji p a t i s a v ę s nebelaikytų reikalinga! – Kas tiria dabartinių europiečių sąmonę, tas tūkstantyje moralinių vingių ir slaptaviečių ras tą patį imperatyvą, bandos bailumo imperatyvą: “Mes norime, kad kada nors n i e k o nereikėtų b i j o t i!” Kelias l i n k t o “kada nors” ir jo siekimas visoje Europoje šiandien vadinamas “pažanga”.

202

Pakartokime dar kartą, ką jau sakeme šimtą kartu, nes tokiu tiesu – musu tiesu – šiandien klausomasi nenoriai. Mes jau gan gerai žinome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagražinimu žmogu priskiria prie gyvuliu: ir, aišku, mes busime kone a p k a l t i n t i tuo, kad, kalbedami apie žmogu, mąstanti “moderniomis idejomis”, nuolat vartojame pasakymus “banda”, “bandos instinktas” ir pan. Bet ką padarysi! Mes negalime elgtis kitaip, nes butent tai ir yra musu naujas požiuris. Mes isitikinome, kad, formuluojant ir vertinant visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kraštuose, kuriems ji turi lemiamą itaką, isivyravo vienmintiškumas: matyt, Europa ž i n o tai, ko mane nežinąs Sokratas ir ko kadaise žadejo išmokyti senasis garsusis žaltys,- Europoje šiandien ž i n o m a, kas yra geris ir blogis. Todel tikrai turi režti ausi, kai mes nuolat kartojame: tas, kas mano žinąs, tas, kas šlovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra bandos gyvulio žmogaus instinktas – instinktas, prasiveržęs pro kitus, pasiekęs prieš juos persvarą, emęs vyrauti ir viešpataująs vis tvirčiau, didėjant fiziologiniam žmonių supanašėjimui, kurio simptomas jis ir yra. M o r a l ė d a b a r t i n ė j e E u r o p o j e y r a b a n d o s g y v u l i ų m o r a l ė. Mūsų požiūriu, tai tik viena žmogiškosios moralės rūšis, šalia kurios, iki kurios ir po kurios gali egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kitų, visų pirma a u k š t e s n i ų moralių. Tačiau nuo tokios “galimybės”, nuo tokio “privalo” ši moralė ginasi visomis išgalėmis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: “aš esu pati moralė, ir daugiau niekas nėra moralė! “- Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukščiausiems bandos gyvulio troškimams ir pataikauti jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis ryškesnes šios moralės apraiškas: d e m o k r a t i n i s judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas. Tačiau nekantriesiems, ligotiems ir kenčiantiems minėto instinkto reiškėjams permainų tempas dar pernelyg lėtas – tai matyti iš to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau šiepia dantis anarchistiniai šunys, kurie šiandien bastosi po europinės kultūros pavartes; tariamai priešingi taikiems ir darbštiems demokratams ir revoliucijos ideologams, o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolybės fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokšta “laisvos visuomenės”, iš tikrųjų jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenčia visų kitokių nei a u t o n o m i š k a banda visuomenės formų (jie net neigia pačias sąvokas “ponas” ir “tarnas”- ni dieu, ni maitre, skelbia viena socialistinė formulė). Kartu su kitais jie atkakliai priešinasi visokiam išskirtiniam siekimui, visokiai išskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygūs, niekam daugiau nereikia “teisių”). Kartu su kitais jie nepasitiki baudžiančiu teisingumu (tarsi jis būtų silpnųjų prievartavimas, neteisingumas b ū t i n o visų ankstesnių visuomenių padarinio atžvilgiu); su kitais juos vienija taip pat užuojautos religija, pagaila, reiškiama visur, kur tik jaučiama, gyvenama ir kenčiama (nusileidžiant iki gyvulio ir pakylant iki “Dievo”: “pagailos Dievui” siautulys yra demokratinių laikų padarinys). Visi jie panašiai aimanuoja ir skuba užjausti, jie mirtinai neapkenčia kančios apskritai ir beveik kaip moterys iš esmės nesugeba likti žiūrovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l e i s t i kentėti. Jie visi nevalingai linkę į apniūkimą ir ištežimą, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki v i s u o t i n ė s užuojautos morale, tarsi ji būtų moralė pati savaime, viršūnė, žmogaus p a s i e k t a viršūnė, vienintelė ateities viltis, amžininkų paguoda, didysis visų senųjų kalčių atleidimas.- Visi jie tiki visuomene kaip i š g a n y t o j a, taigi banda, “savimi”.

203

Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką m e s turime dėti viltis?- Į n a u j u s f i l o s o f u s – pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotu akstiną priešingiems vertinimams ir “amžinu vertybiu” perkainojimui, apvertimui; i naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti n a u j u keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo v a l i ą, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- “didžiausio skaičiaus” absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu. Tokių vadų vaizdas plevena prieš m ū s ų akis – ar galiu tai garsiai pasakyti, jūs, laisvi protai! Aplinkybės, kurios iš dalies turi būti sukurtos, iš dalies panaudotos jų sukūrimui; spėjami keliai ir išbandymai, dėl kurių siela galėtų pasiekti tokių aukštumų ir galios, kad jaustų p r i e v o l ę imtis šių uždavinių; vertybių perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kūju grūdintųsi sąžinė, širdis virstų bronza, kad galėtų pakelti tokios atsakomybės svorį; kita vertus, tokių vadų būtinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir išsigimti,- tai kelia m u m s rūpestį ir temdo mūsų veidus,- ar žinote tai jūs, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perkūnijos, audros debesys, slenkantys m ū s ų gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesnį skausmą negu tas, kurį patiriame matydami, kaip išskirtinis žmogus išsimuša iš savo vėžių ir išsigimsta. Tačiau tas, kas apdovanotas sugebėjimu įžvelgti bendrą pavojų – “žmogaus” apskritai i š s i g i m i m ą, kas, kaip mes, pažino tą siaubingą atsitiktinumą, kuris iki šiol žaidė su žmogaus ateitimi,- žaidė žaidimą, kuriame nedalyvavo ne tik “Dievo ranka”, bet ir “Dievo pirštas”! – kas įspėja lemtį, slypinčią “moderniu ideju” silpnaprotiškame geranoriškume ir patiklume, o dar labiau visoje krikščioniškoje europietiškoje moralėje, tas kenčia nerimą, kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu žvilgsniu aprepia visa tai, ką, sukaupus jegas ir uždavinius, dar butu galima p a d a r y t i i š ž m o g a u s, jis žino visomis savo sąžines žiniomis, kokios didžiules ir neišnaudotos yra žmogaus galimybes ir kiek daug kartu “žmogaus” tipas jau stovejo slepiningu sprendimu ir nauju keliu kryžkeleje; iš skausmingiausiu prisiminimu jis dar geriau žino, i kokias menkas kliutis atsitrenkusios praeity paluždavo, perluždavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukščiausio rango būtybės. V i s u o t i n i s ž m o g a u s i š s i g i m i m a s į tą “ateities žmogų”, kurį bukapročiai, tuščiagalviai socialistai laiko savo idealu! – toks žmogaus sumenkimas ir išsigimimas į tobulą bandos gyvulį (arba, kaip jie sako, “laisvos visuomenės” žmogų), toks žmogaus pavirtimas nykštukiniu lygių teisių ir siekių gyviu yra g a l i m a s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmąstė šią galimybę, tas žino viena bjaurastimi daugiau negu visi kiti žmonės,- ir galbūt suvokia ir naują u ž d a v i n į!..

Susiję įrašai:

• Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
• Viduramžių filosofijos pabaiga
• Vėlyvieji viduramžiai
• Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
• Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)