Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Moralės natūralios istorijos link (5/9)
202
Pakartokime dar kartą, ką jau sakeme šimtą kartu, nes tokiu tiesu – musu tiesu – šiandien klausomasi nenoriai. Mes jau gan gerai žinome, koks pasipiktinimas kyla, kai kas nors tiesiai, be pagražinimu žmogu priskiria prie gyvuliu: ir, aišku, mes busime kone a p k a l t i n t i tuo, kad, kalbedami apie žmogu, mąstanti “moderniomis idejomis”, nuolat vartojame pasakymus “banda”, “bandos instinktas” ir pan. Bet ką padarysi! Mes negalime elgtis kitaip, nes butent tai ir yra musu naujas požiuris. Mes isitikinome, kad, formuluojant ir vertinant visus pagrindinius moralinius sprendinius Europoje ir tuose kraštuose, kuriems ji turi lemiamą itaką, isivyravo vienmintiškumas: matyt, Europa ž i n o tai, ko mane nežinąs Sokratas ir ko kadaise žadejo išmokyti senasis garsusis žaltys,- Europoje šiandien ž i n o m a, kas yra geris ir blogis. Todel tikrai turi režti ausi, kai mes nuolat kartojame: tas, kas mano žinąs, tas, kas šlovina save girdamas ir peikdamas, kas vadina save geru, yra bandos gyvulio žmogaus instinktas – instinktas, prasiveržęs pro kitus, pasiekęs prieš juos persvarą, emęs vyrauti ir viešpataująs vis tvirčiau, didėjant fiziologiniam žmonių supanašėjimui, kurio simptomas jis ir yra. M o r a l ė d a b a r t i n ė j e E u r o p o j e y r a b a n d o s g y v u l i ų m o r a l ė. Mūsų požiūriu, tai tik viena žmogiškosios moralės rūšis, šalia kurios, iki kurios ir po kurios gali egzistuoti ar privalo egzistuoti dar daug kitų, visų pirma a u k š t e s n i ų moralių. Tačiau nuo tokios “galimybės”, nuo tokio “privalo” ši moralė ginasi visomis išgalėmis; atkakliai ir nenumaldomai ji teigia: “aš esu pati moralė, ir daugiau niekas nėra moralė! “- Talkinant religijai, kuri visada buvo pasirengusi tarnauti aukščiausiems bandos gyvulio troškimams ir pataikauti jiems, atsitiko taip, kad ir politiniuose, ir socialiniuose institutuose mes regime vis ryškesnes šios moralės apraiškas: d e m o k r a t i n i s judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas. Tačiau nekantriesiems, ligotiems ir kenčiantiems minėto instinkto reiškėjams permainų tempas dar pernelyg lėtas – tai matyti iš to, kad vis garsiau staugia ir vis labiau šiepia dantis anarchistiniai šunys, kurie šiandien bastosi po europinės kultūros pavartes; tariamai priešingi taikiems ir darbštiems demokratams ir revoliucijos ideologams, o dar labiau bukagalviams filosofasteriams ir brolybės fanatikams, kurie vadinasi socialistais ir trokšta “laisvos visuomenės”, iš tikrųjų jie kartu su visais kitais smarkiai ir instinktyviai neapkenčia visų kitokių nei a u t o n o m i š k a banda visuomenės formų (jie net neigia pačias sąvokas “ponas” ir “tarnas”- ni dieu, ni maitre, skelbia viena socialistinė formulė). Kartu su kitais jie atkakliai priešinasi visokiam išskirtiniam siekimui, visokiai išskirtinei teisei ir pirmenybei (taigi galiausiai ir visokiai teisei, nes kai visi lygūs, niekam daugiau nereikia “teisių”). Kartu su kitais jie nepasitiki baudžiančiu teisingumu (tarsi jis būtų silpnųjų prievartavimas, neteisingumas b ū t i n o visų ankstesnių visuomenių padarinio atžvilgiu); su kitais juos vienija taip pat užuojautos religija, pagaila, reiškiama visur, kur tik jaučiama, gyvenama ir kenčiama (nusileidžiant iki gyvulio ir pakylant iki “Dievo”: “pagailos Dievui” siautulys yra demokratinių laikų padarinys). Visi jie panašiai aimanuoja ir skuba užjausti, jie mirtinai neapkenčia kančios apskritai ir beveik kaip moterys iš esmės nesugeba likti žiūrovais jos akivaizdoje; jie nesugeba l e i s t i kentėti. Jie visi nevalingai linkę į apniūkimą ir ištežimą, kurio jungas gresia Europai, matyt, naujuoju budizmu; visi jie tiki v i s u o t i n ė s užuojautos morale, tarsi ji būtų moralė pati savaime, viršūnė, žmogaus p a s i e k t a viršūnė, vienintelė ateities viltis, amžininkų paguoda, didysis visų senųjų kalčių atleidimas.- Visi jie tiki visuomene kaip i š g a n y t o j a, taigi banda, “savimi”.
203
Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką m e s turime dėti viltis?- Į n a u j u s f i l o s o f u s – pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotu akstiną priešingiems vertinimams ir “amžinu vertybiu” perkainojimui, apvertimui; i naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti n a u j u keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo v a l i ą, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- “didžiausio skaičiaus” absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu. Tokių vadų vaizdas plevena prieš m ū s ų akis – ar galiu tai garsiai pasakyti, jūs, laisvi protai! Aplinkybės, kurios iš dalies turi būti sukurtos, iš dalies panaudotos jų sukūrimui; spėjami keliai ir išbandymai, dėl kurių siela galėtų pasiekti tokių aukštumų ir galios, kad jaustų p r i e v o l ę imtis šių uždavinių; vertybių perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kūju grūdintųsi sąžinė, širdis virstų bronza, kad galėtų pakelti tokios atsakomybės svorį; kita vertus, tokių vadų būtinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir išsigimti,- tai kelia m u m s rūpestį ir temdo mūsų veidus,- ar žinote tai jūs, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perkūnijos, audros debesys, slenkantys m ū s ų gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesnį skausmą negu tas, kurį patiriame matydami, kaip išskirtinis žmogus išsimuša iš savo vėžių ir išsigimsta. Tačiau tas, kas apdovanotas sugebėjimu įžvelgti bendrą pavojų – “žmogaus” apskritai i š s i g i m i m ą, kas, kaip mes, pažino tą siaubingą atsitiktinumą, kuris iki šiol žaidė su žmogaus ateitimi,- žaidė žaidimą, kuriame nedalyvavo ne tik “Dievo ranka”, bet ir “Dievo pirštas”! – kas įspėja lemtį, slypinčią “moderniu ideju” silpnaprotiškame geranoriškume ir patiklume, o dar labiau visoje krikščioniškoje europietiškoje moralėje, tas kenčia nerimą, kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu žvilgsniu aprepia visa tai, ką, sukaupus jegas ir uždavinius, dar butu galima p a d a r y t i i š ž m o g a u s, jis žino visomis savo sąžines žiniomis, kokios didžiules ir neišnaudotos yra žmogaus galimybes ir kiek daug kartu “žmogaus” tipas jau stovejo slepiningu sprendimu ir nauju keliu kryžkeleje; iš skausmingiausiu prisiminimu jis dar geriau žino, i kokias menkas kliutis atsitrenkusios praeity paluždavo, perluždavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukščiausio rango būtybės. V i s u o t i n i s ž m o g a u s i š s i g i m i m a s į tą “ateities žmogų”, kurį bukapročiai, tuščiagalviai socialistai laiko savo idealu! – toks žmogaus sumenkimas ir išsigimimas į tobulą bandos gyvulį (arba, kaip jie sako, “laisvos visuomenės” žmogų), toks žmogaus pavirtimas nykštukiniu lygių teisių ir siekių gyviu yra g a l i m a s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmąstė šią galimybę, tas žino viena bjaurastimi daugiau negu visi kiti žmonės,- ir galbūt suvokia ir naują u ž d a v i n į!..