Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Mūsų dorybės (7/9)
Septintas skyrius
MŪSŲ DORYBĖS
214
Mūsų dorybės? – Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, – su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- j e i jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! – juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama. Ir ar yra kas nors gražesnio už savo dorybių i e š k o j i m ą ? Ar tai iš esmės nereiškia: t i k ė t i savo dorumu? O “tikėti savo dorumu” – ar tai iš tikrųjų ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama “ramia sąžine”, ar tai ne ta didžiai gerbiama ilgauodegė sąvokų kasa, kurią mūsų protėviai kabindavo prie pakaušio, o dažnai ir prie savo proto? Ir todėl, nors ir nesijaučiame senamadiški ir nejaučiame protėvių orumo naštos, vienu atžvilgiu mes vis dėlto esame verti savo senelių anūkai, mes, paskutiniai ramios sąžinės europiečiai: ir mes dar nešiojame jų kasas.- Ak! jei jūs žinotumėte, kaip greit, kaip greit – bus kitaip!..
215
Kaip žvaigždžių pasaulyje kartais vienos planetos kelią lemia dvi saulės, nušviečiančios ją tai raudona, tai žalia šviesa, o po to tuo pačiu metu išmarginančios ją margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, šiu laiku žmones, veikiami sudetingos musu “žvaigždeto dangaus” mechanikos, patiriame s k i r t i n g u moraliu poveiki; musu poelgiai švyti besimainančiomis spalvomis, jie retai vienareikšmiai, – ir pakankamai dažnai mūsų poelgiai yra m a r g i.
216
Mylėti savo priešus? Aš manau, kad žmonės to gerai išmoko: šiandien tai matome labai dažnai ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kažkas aukštesnio ir rafinuotesnio – mes mokomės n i e k i n t i mylėdami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome neįsisąmoninę, be triukšmo, be pompastiškumo, su tuo gėrio drovumu ir uždarumu, kuris draudžia lūpoms tarti iškilmingus žodžius ir dorybingas formules. Moralė kaip poza – mūsų skoniui šiandien atgrasi. Tai irgi pažanga: taip ir mūsų tėvai padarė pažangą, pajutę antipatiją religijai kaip pozai,- čia priskirtinas ir volteriškas priešiškumas bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklausė laisvaminčių repertuarui). Tai muzika mūsų sąžinėje, šokis mūsų prote, su kuriais niekaip negali derėti puritoniškos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesčionio dorumas.
217
Reikia saugotis tų, kuriems labai svarbu, kad mes pasitikėtume jų moraliniu taktu ir moralinių sprendimų subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys mūsų akivaizdoje ar net mūsų a t ž v i l g i u,- jie neišvengiamai taps mūsų instinktyviais šmeižikais ir skriaudėjais, net ir likdami mūsų “draugais”. Palaiminti užmaršūs, nes jie užmiršta ir savo kvailystes.
218
Prancūzijos psichologams – o kur dar kitur šiandien rasi psichologų? – vis dar negana to kartaus ir įvairiapusio malonumo, kurį jiems teikia betise bourgeoise 52 <Paaiskinimai.html>, tarsi… žodžiu, tai kai ką išduoda. Pavyzdžiui, Flaubertas, šaunus Ruano buržua, nemate, negirdejo ir galu gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savęs kankinimo ir subtilaus žiaurumo forma. Siulau paivairinimui – nes tai darosi nuobodu – kitą susižavejimo objektą: neisisąmonintą gudrumą, budingą visu geraširdžiu buku doru vidutinybiu elgesiui su aukštesniaisiais protais ir požiuriui i ju uždavinius; tą subtilu vingru jezuitišką gudrumą, kuris tukstanti kartu subtilesnis negu šio viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis – ir netgi subtilesnis už ju auku protą: tai dar kartą irodo, kad tarp visu iki šiol atrastu inteligencijos formu “instinktas” yra inteligentiškiausia. Žodžiu, studijuokite jus, psichologai, “taisykles” filosofiją, kovodami su “išimtimi”: tai dievu ir dieviško piktavališkumo vertas spektaklis! Arba dar aiškiau: užsiiminekite “gero žmogaus”, “homo bonae voluntatis” 53 <Paaiskinimai.html>, … s a v o vivisekcija!
219
Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra mėgstamiausias riboto proto žmonių kerštas ne tokiems ribotiems žmonėms, tam tikra kompensacija už tai, kad gamta buvo jiems šykštoka, galiausiai proga p a s i d a r y t i protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo protą. Širdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis, kuriuo matuojant žmonės, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygūs,- jie kovoja dėl “visų lygybės prieš Dievą” ir jau vien todėl jiems r e i k a l i n g a s tikėjimas Dievu. Tarp jų rasime atkakliausius ateizmo priešininkus. Išgirdę, kad “iškilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio žmogaus padorumu ir garbumu”, jie įnirštų,- ir aš pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad iškilus protas pats tėra paskutinis moralinių savybių vaisius; jis yra sintezė visų būvių, priskiriamų “tik moraliniams” žmonėms, pasiekusiems juos griežta drausme ir ilgomis pratybomis, galbūt tik daugelio kartų pastangomis; kad iškilus protas yra teisingumo ir geranoriško griežtumo sudvasinimas,- to griežtumo, kuris jaučiasi pašauktas saugoti h i e r a r c h i j ą pasaulyje ir tarp daiktu,- o ne tik tarp žmoniu.
220
Kadangi “nesavanaudiškumas” šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai “neįdomu”, – jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį “desinteresse” ir stebisi, kaip galima elgtis “nesavanaudiškai”. Būta filosofų, kurie šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbut jie niekad nebuvo susidurę su aukštesnemis naturoms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad “nesavanaudiškas” elgesys yra l a b a i idomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad… “O meile?”- Kaip! Netgi poelgis iš meiles yra “neegoistiškas”? Na ir bukagalviai jus! “O pasiaukojančiojo šlovė?”- Tačiau tas, kas iš tikrųjų sudėjo auką, tas žino, jog jis kažko už tai norėjo ir gavo,- galbūt kažką iš savęs už kažką savo – jog jis čia atidavė, kad turėtų daugiau ten, galbūt kad apskritai būtų didesnis arba jaustųsi “didesnis”. Bet tai yra klausimų ir atsakymų sritis, į kurią nenoromis leidžiasi rafinuotas protas: čia tiesa turi labai pasistengti, kad nuslėptų žiovulį, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris – jos nereikia prievartauti.