Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Mūsų dorybės (7/9)

Septintas skyrius

MŪSŲ DORYBĖS

214

Mūsų dorybės? – Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, – su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- j e i jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! – juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama. Ir ar yra kas nors gražesnio už savo dorybių i e š k o j i m ą ? Ar tai iš esmės nereiškia: t i k ė t i savo dorumu? O “tikėti savo dorumu” – ar tai iš tikrųjų ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama “ramia sąžine”, ar tai ne ta didžiai gerbiama ilgauodegė sąvokų kasa, kurią mūsų protėviai kabindavo prie pakaušio, o dažnai ir prie savo proto? Ir todėl, nors ir nesijaučiame senamadiški ir nejaučiame protėvių orumo naštos, vienu atžvilgiu mes vis dėlto esame verti savo senelių anūkai, mes, paskutiniai ramios sąžinės europiečiai: ir mes dar nešiojame jų kasas.- Ak! jei jūs žinotumėte, kaip greit, kaip greit – bus kitaip!..

215

Kaip žvaigždžių pasaulyje kartais vienos planetos kelią lemia dvi saulės, nušviečiančios ją tai raudona, tai žalia šviesa, o po to tuo pačiu metu išmarginančios ją margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, šiu laiku žmones, veikiami sudetingos musu “žvaigždeto dangaus” mechanikos, patiriame s k i r t i n g u moraliu poveiki; musu poelgiai švyti besimainančiomis spalvomis, jie retai vienareikšmiai, – ir pakankamai dažnai mūsų poelgiai yra m a r g i.

216

Mylėti savo priešus? Aš manau, kad žmonės to gerai išmoko: šiandien tai matome labai dažnai ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kažkas aukštesnio ir rafinuotesnio – mes mokomės n i e k i n t i mylėdami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome neįsisąmoninę, be triukšmo, be pompastiškumo, su tuo gėrio drovumu ir uždarumu, kuris draudžia lūpoms tarti iškilmingus žodžius ir dorybingas formules. Moralė kaip poza – mūsų skoniui šiandien atgrasi. Tai irgi pažanga: taip ir mūsų tėvai padarė pažangą, pajutę antipatiją religijai kaip pozai,- čia priskirtinas ir volteriškas priešiškumas bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklausė laisvaminčių repertuarui). Tai muzika mūsų sąžinėje, šokis mūsų prote, su kuriais niekaip negali derėti puritoniškos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesčionio dorumas.

217

Reikia saugotis tų, kuriems labai svarbu, kad mes pasitikėtume jų moraliniu taktu ir moralinių sprendimų subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys mūsų akivaizdoje ar net mūsų a t ž v i l g i u,- jie neišvengiamai taps mūsų instinktyviais šmeižikais ir skriaudėjais, net ir likdami mūsų “draugais”. Palaiminti užmaršūs, nes jie užmiršta ir savo kvailystes.

218

Prancūzijos psichologams – o kur dar kitur šiandien rasi psichologų? – vis dar negana to kartaus ir įvairiapusio malonumo, kurį jiems teikia betise bourgeoise 52  <Paaiskinimai.html>, tarsi… žodžiu, tai kai ką išduoda. Pavyzdžiui, Flaubertas, šaunus Ruano buržua, nemate, negirdejo ir galu gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savęs kankinimo ir subtilaus žiaurumo forma. Siulau paivairinimui – nes tai darosi nuobodu – kitą susižavejimo objektą: neisisąmonintą gudrumą, budingą visu geraširdžiu buku doru vidutinybiu elgesiui su aukštesniaisiais protais ir požiuriui i ju uždavinius; tą subtilu vingru jezuitišką gudrumą, kuris tukstanti kartu subtilesnis negu šio viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis – ir netgi subtilesnis už ju auku protą: tai dar kartą irodo, kad tarp visu iki šiol atrastu inteligencijos formu “instinktas” yra inteligentiškiausia. Žodžiu, studijuokite jus, psichologai, “taisykles” filosofiją, kovodami su “išimtimi”: tai dievu ir dieviško piktavališkumo vertas spektaklis! Arba dar aiškiau: užsiiminekite “gero žmogaus”, “homo bonae voluntatis” 53  <Paaiskinimai.html>, … s a v o vivisekcija!

219

Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra mėgstamiausias riboto proto žmonių kerštas ne tokiems ribotiems žmonėms, tam tikra kompensacija už tai, kad gamta buvo jiems šykštoka, galiausiai proga p a s i d a r y t i protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo protą. Širdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis, kuriuo matuojant žmonės, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygūs,- jie kovoja dėl “visų lygybės prieš Dievą” ir jau vien todėl jiems r e i k a l i n g a s tikėjimas Dievu. Tarp jų rasime atkakliausius ateizmo priešininkus. Išgirdę, kad “iškilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio žmogaus padorumu ir garbumu”, jie įnirštų,- ir aš pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad iškilus protas pats tėra paskutinis moralinių savybių vaisius; jis yra sintezė visų būvių, priskiriamų “tik moraliniams” žmonėms, pasiekusiems juos griežta drausme ir ilgomis pratybomis, galbūt tik daugelio kartų pastangomis; kad iškilus protas yra teisingumo ir geranoriško griežtumo sudvasinimas,- to griežtumo, kuris jaučiasi pašauktas saugoti h i e r a r c h i j ą pasaulyje ir tarp daiktu,- o ne tik tarp žmoniu.

220

Kadangi “nesavanaudiškumas” šiandien taip plačiai giriamas, reikia, galbūt net nevengiant tam tikro pavojaus, išsiaiškinti, k ą liaudis laiko nauda ir kuo labiausiai rūpinasi paprastas žmogus, taip pat ir išsilavinę žmonės, netgi mokslininkai ir, jei neklystu, matyt, ir filosofai. Reikia konstatuoti faktą, kad didžioji dalis to, kas domina ir žavi subtilesnius ir išrankesnius skonius, aukštesnes natūras, vidutiniškam žmogui atrodo visai “neįdomu”, – jei vis dėlto jis pastebi polinkį į tokius dalykus, tai jis pavadina jį “desinteresse” ir stebisi, kaip galima elgtis “nesavanaudiškai”. Būta filosofų, kurie šiai liaudiškai nuostabai sugebėjo suteikti dar ir viliojančią mistiškai anapusišką išraišką (galbut jie niekad nebuvo susidurę su aukštesnemis naturoms?),- užuot nustatę nuogą ir visiškai paprastą tiesą, kad “nesavanaudiškas” elgesys yra l a b a i idomus ir suinteresuotas elgesys, tarus, kad… “O meile?”- Kaip! Netgi poelgis iš meiles yra “neegoistiškas”? Na ir bukagalviai jus! “O pasiaukojančiojo šlovė?”- Tačiau tas, kas iš tikrųjų sudėjo auką, tas žino, jog jis kažko už tai norėjo ir gavo,- galbūt kažką iš savęs už kažką savo – jog jis čia atidavė, kad turėtų daugiau ten, galbūt kad apskritai būtų didesnis arba jaustųsi “didesnis”. Bet tai yra klausimų ir atsakymų sritis, į kurią nenoromis leidžiasi rafinuotas protas: čia tiesa turi labai pasistengti, kad nuslėptų žiovulį, kai jai tenka atsakyti. Pagaliau juk ji moteris – jos nereikia prievartauti.

221

Kai kada pasitaiko,- pasakė vienas moralės pedantas ir smulkmenų pardavėjas,- kad aš gerbiu ir išskiriu nesavanaudišką žmogų: bet ne todėl, kad jis yra nesavanaudiškas, o todėl, kad, mano požiūriu, jis turi teisę duoti naudą kitam žmogui, pats patirdamas nuostolį. Žodžiu, visada svarbu, kas yra j i s ir kas yra t a s a n t r a s i s. Pavyzdžiui, vienam, kuris yra skirtas ir sukurtas įsakinėjimui, atsisakymas savęs ir kuklus atsitraukimas būtų ne dorybė, o dorybės švaistymas – taip man atrodo. Kiekviena neegoistinė moralė, kuri laiko save besąlygiška ir kreipiasi į visus žmones, nusideda ne tik skoniui: ji kursto padaryti nepareigingumo nuodėmę, ji yra d a r v i e n a vilionė, prisidengusi žmogiškumo kauke,- vilionė ir kenkimas aukštesniems, retesniems, privilegijuotiems. Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti h i e r a r c h i j a i, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku – kol galiausiai jos sutars, kad n e m o r a l u sakyti: “kas teisinga vienam teisinga ir kitam”. Šitaip kalbėjo mano moralės pedantas ir bonhomme 54  <Paaiskinimai.html>: ar nevertėjo išjuokti jo, kai jis ragino morales būti moraliomis? Bet reikia būti ne visai teisiam, kad pašaipūnai būtų t a v o pusėje; krislelis neteisumo netgi yra gero skonio požymis.

222

Ten, kur šiandien skelbiama užuojauta,- o dabar, tiesą sakant, neskelbiama jokia kita religija,- tegu psichologas pastatys ausis: per visą tuštybę, per visą triukšmą, budingą šiems skelbejams ir pamokslautojams (kaip ir visiems pamokslautojams), jis išgirs tikrą, kimią, gargždžią s a v ę s n i e k i n i m o aimaną. Ji yra jau visą šimtmeti didejančio Europos apniūkimo ir išbjaurėjimo apraiška (pirmieji to apniūkimo ir išbjaurėjimo simptomai aprašyti jau Galiani’o laiške Madame d’Epinay, verčiančiame gerai susimąstyti) – j e i t i k j i n e r a p r i e ž a s t i s! “Moderniu ideju” žmogus, ši išdidi beždžione, yra labai nepatenkintas savimi – tai neginčytina. Jis kenčia, o jo tuštybė nori, kad jis tik “užjaustų”…

223

Europietiškam mišrūnui – gana pasibjaurėtinam plebėjui – būtinai reikia kostiumo: istorija jam reikalinga kaip kostiumų sandėlys. Žinoma, jis pastebi, kad nė vienas iš jų ant jo gerai neguli,- ir štai jis juos vis keičia ir keičia. Įsižiūrėkite į devynioliktąjį šimtmetį, atkreipkite dėmesį į įvairaus stiliaus maskaradų ir jų sparčios kaitos pomėgį, o taip pat į nevilties minutes įsitikinus, kad “niekas netinka”. Tuščias reikalas rengtis romantiškai arba klasikiniu stiliumi, krikščioniškai arba florenciškai, barokiškai arba “tautiškai”, in moribus et artibus 55  <Paaiskinimai.html>: viskas negerai! Bet “dvasia” šioje neviltyje mato sau naudą: del jos nuolat matuojamas, užsivelkamas, nusivelkamas, sudedamas, o pirmiausia t y r i n e j a m a s koks nors naujas senoves ir užsienio apdaras,- musu amžius yra pirmasis amžius, taip plačiai tyrinėjantis “kostiumus”, aš turiu galvoje morales, tikėjimus, meninius skonius ir religijas; kaip joks kitas amžius, jis pasirengęs didaus stiliaus karnavalui, dvasiniam užgavėnių juokui ir išdaigoms, transcendentaliniam didžiausios beprotybės aukščiui ir aristofaniškam pasaulio išjuokimui. Galbūt kaip tik čia atrasime savo i š r a d i m ų sritį, kurioje ir mes galime būti originalūs, pavyzdžiui, kaip pasaulinės istorijos parodistai ir Dievo pajacai – galbūt, jei niekas iš nūdienos ir neturi ateities, tai bent mūsų j u o k a s ją dar turi!

224

I s t o r i n i s j a u s m a s (arba sugebėjimas greitai atspėti vertinimų hierarchiją, vertinimų, kuriais vadovavosi tauta, visuomenė, žmogus, “pranašavimo instinktas”, įžvelgiantis tų vertinimų santykius, vertybių autoriteto ir veikiančių jėgų autoriteto santykį),- šis istorinis jausmas, į kurį mes, europiečiai, pretenduojame kaip į savo išskirtinę nuosavybę, pasirodė mums apsuptas kerinčio ir patrakusio p u s i a u b a r b a r i š k u m o, į kurį Europa nugrimzdo, demokratiškai susimaišius luomams ir rasėms, – tik devynioliktasis šimtmetis atrado tą jausmą ir pripažino jį šeštuoju jausmu. Dėl luomų ir rasių susimaišymo į mūsų “modernias sielas” įsilieja visų formų ir gyvenimo būdų, glaudžiai susijusių ir persipynusių kultūrų praeitis, mūsų instinktai tiesiasi į praeitį visomis kryptimis, ir mes patys esame tarsi chaosas – galų gale “dvasia”, kaip minėjome, visame tame įžvelgia sau naudą. Dėl mūsų kūno ir troškimų pusiau barbariškumo mums visur atviri slapti keliai, kurių nebūta aristokratizmo laikais, ir pirmiausia keliai į neužbaigtų kultūrų labirintus ir kiekvieną pusiau barbariškumą, kada nors egzistavusį žemėje, o kadangi didžiausia žmogiškosios kultūros dalis iki šiol buvo būtent pusiau barbariškumas, tai “istorinis jausmas” reiškia beveik tą patį, ką instinktas ir jausmas viskam, tą patį, ką ir skonis viskam,- kuo jis iš karto ir pasirodo esąs n e a r i s t o k r a t i š k a s jausmas. Antai mes vėl mėgaujamės Homeru: tikriausiai tai mūsų laimingas pranašumas, nes jį ne taip lengva suprasti aristokratinės kultūros žmonėms (pavyzdžiui, septynioliktojo amžiaus prancūzams – Saint Evremondui, priekaištaujančiam jam už esprit vaste 56  <Paaiskinimai.html>, ir net jų atgarsiui – Voltaire’ui), nelinkusiems juo mėgautis. Jiems įprastas griežtas “taip” ir “ne”, pernelyg greitas pasibjaurėjimas, nepatiklumas svetimybėms, net paprastame smalsume slypinčio prasto skonio baimė ir įgimtas kiekvienai aristokratiškai bei savarankiškai kultūrai nenoras pripažinti naujus troškimus, nepasitenkinimą savimi ir susižavėjimą svetimu,- visa tai nuteikia juos nepalankiai netgi prieš geriausius dalykus pasaulyje, jeigu jie nėra jų nuosavybė arba n e g a l i tapti jų grobiu,- ir joks jausmas nėra sunkiau suprantamas tokiems žmonėms, kaip istorinis jausmas ir jo nuolankus plebėjiškas smalsumas. Tai būdinga ir Shakespearui – šiai stebinančiai ispaniškai-mauriškai-saksiškai skonių sintezei,- kuris senovės atėniečiams, Aischilo gerbėjams, sukeltų juoko arba įtūžio priepuolį; bet mes, priešingai, su slaptu draugiškumu ir palankumu priimame būtent šį laukinį margumą, švelniausių, šiurkščiausių ir dirbtiniausių dalykų samplaiką, mėgaujamės ja kaip specialiai mums išsaugota meno elegancija, ir mus anglų prastuomenės smarvė ir artumas, kurio kaimynystėje gyvena Shakespearo menas ir skonis, trikdo taip pat mažai kaip ir einant per Neapolio Chiaja, kur mūsų jausmai yra pakerėti ir sužavėti nepaisant to, kad ore tvyro prastuomenės kvartalų srutų dvokas. Mes, “istorinio jausmo” žmonės, turime savo dorybių – to nepaneigsi,- mes esame nereiklūs, nesavanaudžiai, kuklūs, narsūs, gebantys save įveikti ir pasiaukoti, dėkingi, labai kantrūs, paslaugūs,- ir vis dėlto mūsų skonis turbūt prastas. Pagaliau prisipažinkime sau: ką mums, “istorinio jausmo” žmonėms, sunkiausia suvokti, pajusti, paskanauti, pamilti, į ką mes iš esmės žiūrime su išankstiniu nusistatymu ir beveik priešiškai, yra būtent tai, kas kiekvienoje kultūroje ir mene tobula ir brandu: daiktų ir žmonių kilnumas, jų glotnios it veidrodis jūros akimirka ir halkijoniškas savaimingumas, šaltumas ir auksinis spindesys, būdingi visiems užbaigtiems daiktams. Galbūt mūsų didžioji istorinio jausmo dorybė yra būtina g e r o skonio priešybė ar bent jau geriausio skonio priešybė, ir mes tik vargiai, per prievartą, iš lėto galime atkurti savyje tas trumpas žmogaus gyvenimo didžiausios laimės ir aukščiausio pakilimo akimirkas, suspindinčias tai šen, tai ten, tas stebuklingas akimirkas, kai galinga jėga gera valia sustodavo prieš neišmatuojamą begalybę,- kai sielą perpildydavo subtili staigaus savęs sutramdymo ir suakmenėjimo palaima, tvirtai pastačius koją ant dar drebančios žemės. Prisipažinkime, m a t a s mums svetimas; mus vilioja begalybė, neišmatuojamybė. Kaip raitelis, šuoliuojantis ant prunkščiančio žirgo, mes paleidžiame vadžias prieš begalybę, mes, šiu laiku žmones, mes, pusiau barbarai – ir tiktai ten randame s a v o palaimą, kur mums dažniausiai – g r e s i a p a v o j u s.

225

Ir hedonizmui, ir pesimizmui, ir utilitarizmui, ir eudemonizmui,- visiems tiems mąstymo budams, kurie vertina daiktus pagal ju teikiamą p a s i g e r e j i m ą ir k a n č i ą, t.y. pagal daiktus lydinčius būvius ir šalutinius reiškinius, būdingas paviršutiniškumas ir naivumas, į kurį kiekvienas, jaučiantis savyje b e s i f o r m u o j a n č i ą galią ir menininko sąžinę, negali žiureti be pašaipos ir užuojautos. Užuojauta j u m s! žinoma, tai ne ta užuojauta, apie kurią jus kalbate: tai ne užuojauta socialiniam “vargui”, “visuomenei” ir jos ligotiems bei nelaimingiems, pasileidusiems, palužusiems nuo gimimo, gulintiems aplink mus ant žemes žmonems; juolab tai nera užuojauta murmantiems prieš visą pasauli, prispaustiems, maištingiems vergams, siekiantiems viešpatauti – jie vadina tai “laisve”. M u s u užuojauta aukštesne, toliaregiškesne: mes matome, kaip ž m o g u s mažeja, kaip j u s ji mažinate! – ir buna akimirku, kai mes su neapsakomu nerimu žiurime i j u s u užuojautą, kai mes ginames tokios užuojautos,- kai mes suvokiame, kad jusu rimtumas pavojingesnis už visoki lengvabudiškumą. Ko gero, jus norite – ir nera beprotiškesnio “ko gero”- p a š a l i n t i k a n č i ą; o mes? – Matyt, m e s norime, kad ji butu didesne ir baisesne nei bet kada! Laimingas gyvenimas, kaip jus ji suprantate,- tai ne tikslas, mums atrodo, kad tai – g a l a s! Buvis, paverčiantis žmogų juokinga ir paniekos verta būtybe, būvis, verčiantis t r o k š t i jo pražūties! Kančios, d i d ž i o s i o s kančios ugdymas,- argi jūs nežinote, kad tik t o k s ugdymas iki šiol aukštino žmogų? Ta sielos įtampa nelaimėje, ugdanti tvirtybę, jos virpėjimas regint didžiąją žūtį, jos išradingumas ir narsumas, su kuriuo ji ištveria, iškenčia, aiškina, panaudoja nelaimę ir viską, kas jai dave gilumą, paslapti, kaukę, protą, gudrumą, didybę,- argi to nedave kančia, didžiosios kančios ugdymas? Žmoguje susilieja k ū r i n y s ir k ū r ė j a s: žmoguje slypi medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas; bet žmogus yra ir kūrėjas, skulptorius, kūjo tvirtumas, dieviškasis žiūrovas ir septintoji diena,- ar jūs suprantate šią priešpriešą? Ir ar jūs suprantate, kad j ū s ų užuojauta yra skirta “kūriniui žmoguje”, tam, kas turi būti formuojama, laužoma, kalama, plėšoma, kaitinama, deginama, gryninama,- tam, kas būtinai k e n č i a ir t u r i kentėti? O m ū s ų užuojauta – ar jūs suvokiate, kam skirta mūsų p r i e š i n g a užuojauta, kai ji ginasi nuo jūsų užuojautos, kaip nuo blogiausio išglebimo ir silpnumo? Taigi užuojauta p r i e š užuojautą! – Bet, pakartosime dar sykį, yra problemų, svarbesnių už visas džiaugsmo, kančios ir užuojautos problemas; ir kiekviena filosofija, nagrinėjanti tik jas,- naivybė.-

226

M e s, i m o r a l i s t a i! – Šis pasaulis, kuris m u m s rūpi, kuriame m u m s lemta bijoti ir mylėti, šis beveik nematomas ir negirdimas subtilių įsakymų ir subtilaus klusnumo pasaulis, kuriame visur viešpatauja “beveik”, dantytas, klastingas, dygus, švelnus pasaulis,- taip, jis gerai apsaugotas nuo šiurkščių žiūrovų ir familiaraus smalsumo! Mes apraizgyti tvirtais pareigų raizgais, prigludusiais prie mūsų kaip marškiniai, ir n e g a l i m e iš jų išsipainioti,- ir mes, net ir mes, esame “pareigos žmonės”! Tiesa, kartais mes šokame tarp “kalavijų”, žvangindami savo “grandinėmis”, dažniau, tai irgi tiesa, jų prispausti, griežiame dantimis ir sielojamės dėl paslaptingo mūsų likimo atšiaurumo. Bet kad ir ką darytume, bukumas ir iliuzija vis vien bylos -”tai žmonės, n e j a u č i a n t y s pareigos”- bukumas ir iliuzija visada prieš mus!

227

Tarus, kad sąžiningumas yra musu dorybe, nuo kurios mes, laisvi protai, negalime išsivaduoti,- ką gi, su pykčiu ir meile puoselėsime šią vienintelę mums likusią m ū s ų dorybę ir nuolat ją “tobulinsime”: te jos spindesys – auksiniai, žydri, ironiški vakariai gaisai – kada nors nušvies šią senstančią kulturą ir jos troškią, gudžią rimti! Ir jei vis delto musu sąžiningumas vieną dieną pails, prades dusauti bei rąžytis ir pripažins, kad esame per griežti, ir panores, kad jam butu geriau, lengviau, kad su juo butu elgiamasi švelniau, panašiai kaip su malonia yda,- bukime g r i e ž t i, mes, paskutinieji stoikai! Ir pasiuskime jam i pagalbą visą savo velniavą – savo pasibjaurejimą grubiais ir apytikriais dalykais, savo “nitimur in vetitum” 57  <Paaiskinimai.html>, savo avantiūristinę narsą, savo vėtytą ir mėtytą, rafinuotą smalsumą, savo subtiliausią ir slaptingiausią galios valią ir pasaulio įveikimo valią, kuri, apimta godumo, bastosi ir klaidžioja po visas ateities karalystes,- ateikime savo “Dievui” į pagalbą su visais savo “velniais”! Labai įtikėtina, kad mes būsime neatpažinti ir supainioti su kitais,- na ir kas! Kad bus sakoma: “Jų “sąžiningumas” – tai velniava ir nieko daugiau!” Na ir kas! Net jeigu tai būtų teisinga! Argi lig šiol visi dievai nebuvo velniai, perkrikštyti į šventuosius? Pagaliau ką mes žinome apie save? Ir kaip turi v a d i n t i s dvasia, kuri mus veda (viskas priklauso nuo pavadinimo)? Ir kiek dvasių slepiasi mumyse? Tad pasirūpinkim mes, laisvi protai, kad mūsų sąžiningumas nepavirstų mūsų tuštybe, mūsų apdaru ir papuošalais, mūsų ribomis, mūsų kvailumu! Kiekviena dorybė linksta į kvailumą, kiekvienas kvailumas – į dorybę; “kvailas iki šventumo” sakoma Rusijoje,- tad pasirūpinkime, kad iš sąžiningų galiausiai nepavirstume keliančiais nuobodulį šventaisiais! Ar gyvenimas ne pernelyg trumpas, kad nuobodžiautume? Reikėtų tikėti amžinu gyvenimu, kad…

228

Prašau atleisti man atradimą, kad visa moraline filosofija iki šiol buvo nuobodi ir panašejo i migdomuosius – ir, mano požiuriu, niekas taip nekenke dorybei, kaip jos šalininku n u o b o d u m a s; tačiau tuo aš nenoriu pasakyti, kad neigiu šio jos bruožo visuotinį naudingumą. Labai svarbu, kad apie moralę galvotų kuo mažiau žmonių,- taigi l a b a i svarbu, kad vieną gražią dieną moralė netaptų įdomi! Bet dėl to galima nesijaudinti! Šiandien padėtis tokia kaip visada: aš nematau Europoje nieko, kas suprastų (arba g e b ė t ų išaiškinti), kad svarstymai apie moralę gali būti pavojingi, klastingi, vylingi,- kad juose gali slypėti l e m t i s! Pavyzdžiui, pažiūrėkime į nepavargstančius, nepašalinamus anglų utilitaristus,- kaip negrabiai ir iškilmingai jie vaikšto pirmyn atgal Benthamo pėdomis (Homero palyginimas yra aiškesnis), kaip pats Benthamas vaikščiojo garbiojo Helvecijaus pėdomis (ne, Helvecijus nebuvo pavojingas žmogus!). Nė vienos naujos minties, jokio subtilesnio senos minties išdėstymo ar modifikacijos, jokios realios ankstesnių minčių istorijos: tai apskritai n e į m a n o m a literatūra, jei nepaskaninsi jos žiupsniu savo pykčio. Į šių moralistų (juos reikia skaityti, galvojant apie pašalinius dalykus, jeigu jau r e i k i a juos skaityti) sielas įsiskverbė sena angliška yda, kuri vadinasi cant 58  <Paaiskinimai.html>ir yra m o r a l i n i s t a r t i u f i z m a s, šiuo atveju prisidengęs nauja moksliškumo forma; slapta jie sugeba gintis ir nuo sąžines priekaištu, nuo kuriu, nepaisant moksliško morales traktavimo, neišvengiamai kentes buvusiu puritonu rase. (Argi moralistas nera puritono priešybe? Butent kaip mąstytojas, kuris moralę traktuoja kaip kažką abejotina, itartina, žodžiu, ją traktuoja kaip problemą? Argi moralizavimas neturetu buti – nemoralus?) Pagaliau visi jie nori, kad butu iteisinta a n g l i š k a morale, nes ji geriausiai tarnauja žmonijai, “visuotinei naudai” arba “daugumos laimei”,- ne! A n g l i j o s laimei; jie iš visu jegu stengiasi irodyti, kad a n g l i š k o s laimes, t.y. comfort ir fashion 59  <Paaiskinimai.html>(ir svarbiausia – kėdės parlamente) siekimas ir yra tikrasis dorybės kelias ir dar daugiau: kad visai lig šiol pasaulyje egzistavusiai dorybei būdingas toks siekimas. Nė vienas iš šių nerangių ir neramios sąžinės bandos gyvulių (jie egoizmą ryžtasi traktuoti kaip visuotinės gerovės laidą) nenori nei žinoti, nei užuosti, kad “visuotinė gerovė” yra ne idealas, ne tikslas, ne kokia nors aiškiau apibrėžiama sąvoka, o tik vimdomieji,- kad tai, kas teisinga vienam, visiškai n e t u r i būti teisinga kitam, kad reikalauti iš visų vienos moralės – reiškia daryti žalą aukštesniesiems žmonėms, žodžiu, kad egzistuoja žmonių h i e r a r c h i j a, taigi ir moralių hierarchija. Šie utilitariški anglai – tai kukli ir labai vidutiniška padermė. Nes, kaip minėjau, jie – nuobodūs, taigi ir nauda iš jų menka. Juos reikėtų p a d r ą s i n t i, to aš iš dalies ir siekiu šiomis eilėmis:

Šlovė triūsui, darbštūs vyrai,

Kuo sunkiau, jums tuo geriau,

Kietakakčiai jūs visi,

Be lašelio įkvėpimo,

Graudulys jus regint ima,

Sans genie et sans esprit! 60  <Paaiskinimai.html>

229

Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug “laukinio žiauraus žvėries” baimės, p r i e t a r i n g o s baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, – tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo “dorybingo mąstymo pienu” tol, kol j i nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes. Beveik viskas, ką mes vadiname “aukštesniąja kultūra”, remiasi ž i a u r u m o sudvasinimu ir pagilinimu – tai mano tezė; minėtas “laukinis žvėris” nėra nudobtas, jis gyvena, jis klesti, jis tik – susidievino. Tai, kas lemia skausmingą tragedijos palaimą, yra žiaurumas; tai, kas maloniai veikia vadinamojoje tragiškoje užuojautoje ir iš esmės visuose iškiliuose dalykuose iki pat aukščiausių ir švelniausių metafizikos virpulių, įgyja saldumo vien tik nuo žiaurumo priemaišų. Romėnas arenoje, krikščionis kryžiaus ekstazėje, ispanas prieš laužą arba koridoje, šių dienų japonas, geidžiantis tragedijos, Paryžiaus priemiesčių darbininkas, kankinamas kruvinos revoliucijos ilgesio, nusilpusios valios vagnerietė, “išgyvenanti” Tristaną ir Izoldą,- visi jie mėgaujasi vienu ir tuo pačiu ir su paslaptingu goduliu geria kiek gali vieną ir tą pati – didžiosios “žiaurumo” Kirkes eliksyrą. Aišku, čia reikia vyti šalin kvailą senąją psichologiją; kuri apie žiaurumą žinojo tik tai, kad jis kyla regint s v e t i m ą kančią: dideli, pernelyg dideli malonumą teikia ir sava kančia, ir savęs kankinimas – ir visais atvejais, kai žmogu pavyksta ikalbeti atsisakyti savęs r e l i g i n e prasme arba sužaloti save, kaip tai dare finikiečiai ir asketai, arba apskritai įveikti geidulius, numarinti kūną, pasmerkti save puritoniškiems atgailos traukuliams, sąžinės vivisekcijai ir pascališkajam sacrifizio dell’intelletto 61  <Paaiskinimai.html>,- jį slapčia vilioja ir gena pirmyn jo žiaurumas, pavojingas p r i e š s a v e nukreipto žiaurumo virpulys. Galų gale atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi pažįstantysis, versdamas savo dvasią pažinti (p r i e š i n g a i jos polinkiams, o gan dažnai ir priešingai širdies troškimams), t.y. neigti tada, kai jis norėtų teigti; mylėti, šlovinti,- elgiasi kaip menininkas ir žiaurumo laimintojas; jau gilaus, nuodugnaus supratimo siekimas yra prievartavimas, siekis įžeisti svarbiausią dvasios valią,- tos dvasios, kuri be atvangos siekia regimybės ir paviršutiniškumo; jau pažinimo valioje yra lašas žiaurumo.

230

Galbūt aš čia nepakankamai aiškiai kalbėjau apie “svarbiausią dvasios valią”,- leiskite paaiškinti.- Įsakinėjantis kažkas, kurį liaudis vadina “dvasia”, nori valdyti save ir aplink save, nori jaustis valdovas: jis turi valią, siekiančią vienoves daugoveje, rišančią, pažabojančią, valdžios trokštančią ir iš tikruju valdingu valią. Šiuo požiuriu jo poreikiai ir sugebejimai tokie patys kaip ir tie, kuriuos fiziologai nustato viskam, kas gyvena, auga, dauginasi. Dvasios galia asimiliuoti svetima pasireiškia stipriu polinkiu supanašinti naują su senu, supaprastinti ivairovę, ignoruoti arba atmesti nesutaikomas priešybes: taip, kaip ji savavališkai pabrežia, iškelia ir klastoja, priderindama prie savęs, tam tikrus kiekvieno svetimo jai dalyko, kiekvienos “išorinio pasaulio” dalies bruožus ir linijas. Ji siekia perimti naują “patyrimą”, sustatyti naujus daiktus i senas eiles,- taigi orientuojasi i augimą arba, dar tiksliau, augimo j a u s m ą, i jegos padidejimo jausmą. Tai pačiai valiai tarnauja iš pažiūros priešingas dvasios potraukis, staiga kylantis ryžtas nieko nežinoti, savo noru izoliuotis, užsidaryti langus, vidujai paneigti tą ar kitą dalyką, nieko neįsileisti, užimti gynybos poziciją prieš daugelį dalykų, kuriuos būtų galima žinoti, pasitenkinti tamsa, uždaru horizontu, nežinojimo teigimu ir pritarimu jam: visa tai priklauso nuo jos įsisavinimo jėgos, vaizdingai kalbant, nuo jos “virškinimo galios” – ir iš tiesų dvasia daug kuo panaši į skrandį. Čia taip pat priskirtina įnoringa dvasios valia pasiduoti apgaulei, galbūt padaužiškai nujaučiant, kad iš tikrųjų yra n e taip, o tik taip laikoma; mėgavimasis visokiu netikrumu ir daugiareikšmiškumu, džiaugsmingas mėgavimasis pasirinkto kampo ankštumu ir jaukumu, pernelyg artimu, pirmuoju planu, padidintu, sumažintu, perstumtu, pagražintu, mėgavimasis visų šitų galios apraiškų savavališkumu. Pagaliau tai ir įtartinas dvasios pasirengimas apgaudinėti kitas dvasias ir apsimetinėti prieš jas, tas nuolatinis kuriančios, sudarančios, gebančios keisti jėgos spaudimas: dvasia mėgaujasi savo kaukių įvairove, savo klastingumu ir saugumu, – juk būtent Protėjo menas ją geriausiai gina ir slepia! – Š i a i regimybės valiai, supaprastinimo, kaukės, apsiausto, žodžiu, paviršiaus valiai – juk kiekvienas paviršius yra apsiaustas – p r i e š i n a s i iškilus pažįstančiojo polinkis, kuris tyrinėja ir n o r i tyrinėti daiktus giliai, visapusiškai, nuodugniai: tai savitas intelektualinės sąžinės ir skonio žiaurumas, kurį pripažins savyje kiekvienas drąsesnis mąstytojas, jeigu jis, kaip dera, pakankamai ilgai grūdino ir aštrino save nukreiptas savo akis ir priprato prie griežtos drausmės ir griežtų žodžių. Jis pasakys: “mano dvasios polinkiuose esama kažko žiauraus”,- tepabando jam išmušti tai iš galvos dorybingieji ir maloningieji! Žinoma, būtų maloniau klausytis, jei kiti už akių mus girtų ne už žiaurumą, o už “perdėtą sąžiningumą”- mus, laisvus, l a b a i laisvus protus,- ką gi, gal ir iš tikrųjų t o k i a bus mūsų pomirtinė šlovė? O kol kas – iki to dar yra laiko – mes mažiausiai būtume linkę puoštis tokiais moralinių žodžių blizgučiais: visas mūsų ligšiolinis darbas atgrasė mus nuo tokio skonio ir jo džiugaus prašmatnumo. Gražūs, spindintys, skambūs, šventiški žodžiai: “sąžiningumas”, “tiesos meilė”, “išminties meilė”, “pasišventimas pažinimui”, “teisiojo heroizmas”- juose esama kažko, kas kelia žmogaus pasididžiavimą. Bet mes, atsiskyrėliai ir švilpikai, mes savo atsiskyrėliškos sąžinės slaptybėje jau seniai save įtikinome, kad ir ši garbingų žodžių prabanga mažai tesiskiria nuo neįsisąmonintos žmogiškosios tuštybės melagingų papuošalų, driskenų ir aukso dulkių ir kad po tokiomis pataikūniškomis spalvomis ir teplione turi būti vėl atpažintas siaubingas homo natura originalo tekstas. Išversti žmogų atgal į gamtos kalbą; suvaldyti daugybę tuščiagarbių ir svajingų interpretacijų ir šalutinių prasmių, kurios lig šiol buvo braižomos ir tepliojamos ant amžinojo homo natura originalo, pasiekti, kad ateity žmogus stovėtų prieš žmogų taip, kaip jau dabar, užgrūdintas mokslo disciplinos, jis stovi prieš visą k i t ą gamtą, su bebaimėmis Edipo akimis ir užlipintomis Odisėjo ausimis, kurčias visų senų metafizinių paukštgaudžių vilionių žodžiams, pernelyg ilgai tikinusiems: “tu didesnis! tu aukštesnis! tu kitos kilmės!”- tai būtų retas ir beprotiškas uždavinys, bet tai yra u ž d a v i n y s – kas galėtų tai neigti! Kodėl mes jį pasirinkome, šį beprotišką uždavinį? Arba, klausiant kitaip: “Kam apskritai siekiame pažinti?”- Kiekvienas to paklaus. Ir mes, taip prispirti prie sienos, mes, šimtus kartų savęs klausę to paties, mes neradome ir nerandame geresnio atsakymo…

231

Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik “palaiko gyvybę”,- tai žino fiziologai. Bet musu gilumoje, “pačioje apačioje”, žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: “tai esu aš”; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiurio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdestyti tai, kas jam šiuo klausimu yra “tikra”. Kartais mes randame tam tikrus problemu sprendimus, kuriais m e s pradedame tvirtai tiketi ir turbut nuo to momento pradedame vadinti juos savo isitikinimais. Veliau mes matome juose tik musu judejimo link savižinos pedsakus, kelrodžius, vedančius į problemą, kuria e s a m e mes,- tiksliau, didžiąją kvailystę, kuria mes esame, į mūsų dvasinę lemtį, į tai, ko negalima išmokyti ir kas yra “pačioje apačioje”. Turint galvoje tą dideli sąžiningumą, kuri aš ką tik parodžiau pats sau, turbut man bus leista pasakyti keletą tiesu apie “moteri pačią savaime”: žinoma, tarus, jog dabar jau iš anksto žinoma, kad jos yra tik – m a n o tiesos.-

232

Moteris nori tapti savarankiška: todėl ji pradeda aiškinti vyrams, kas yra “moteris pati savaime” t a i – vienas pražūtingiausių visuotinio Europos s u b j a u r o j i m o laimėjimų. Nes ko tik neatskleis šie šiurkštūs moteriško moksliškumo ir savęs apnuoginimo bandymai! Moteris turi tiek daug priežasčių gėdytis; moteryje tiek daug pedantiškumo, paviršutiniškumo, siekimo mokyti, smulkmeniško pretenzingumo smulkmeniško palaidumo ir nekuklumo – užtenka pasižiūrėti, kaip jos elgiasi su vaikais! – iki šiol iš esmės jas varžė ir stabdė tik vyro b a i m ė. Vargas, jei dar ir “amžinasis moters nuobodulys”- ko jau ko, o šito jai netrūksta! – išdrįs pakelti galvą! Jeigu ji pradės nuosekliai, visiškai užmiršti savo išmintį ir meną būti žavinga, žaisminga, nuvyti rūpesčius, teikti paguodą ir lengvai i viską žiureti,- jeigu ji maloniuose geiduliuose prades prarasti savo subtilumą ir sumanumą! Jau ir dabar girdeti moterišku balsu, kurie – Prisiekiu šventuoju Aristofanu! – kelia siaubą; aiškia medicinos kalba gresmingai išsakoma, ko visu pirma ir galu gale moteris n o r i iš vyro. Argi tai ne blogiausio skonio apraiška, kai moteris tokiu budu siekia tapti mokslinga? Laimei, iki šiol švietimas buvo vyru reikalas, vyru talentas,- tuo budu buvo galima likti “tarp savu”; pagaliau, nepaisant visko, ką moterys rašo apie moteris, nereikia pernelyg tiketi tuo, kad moteris iš tikruju n o r i apsišviesti ir sužinoti, kokia ji yra – ir kad ji g a l i noreti… Jeigu taip elgdamasi moteris neieško sau naujo a p d a r o – aš manau, jog puošimasis yra Amžinojo Moteriškumo sudedamoji dalis?- tai ji nori sukelti baimę,- galbut taip ji tikisi tapti valdove. Bet ji n e n o r i tiesos: ką moteriai reiškia tiesa! Nuo pat pradžios moteriai nera nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa,- jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rupestis – iliuzija ir grožis. Prisipažinkime mes, vyrai: juk mes vertiname ir mylime moteryje butent š i meną, š i instinktą; mums yra sunku, ir, noredami palengvinti gyvenimą, mes mielai bendraujame su butybemis, kuriu ranku prisilietimas, žvilgsniai ir švelnios kvailystes norom nenorom priverčia mus į savo rimtį, svorį ir gylį žiūrėti beveik kaip į kvailystę. Pagaliau aš keliu klausimą: ar yra kada nors buvę, kad moteris pripažintų kitos moters protą esant gilų, o širdį – teisingą? Ir ar ne tiesa, kad iki šiol “moterį” labiausiai niekino moterys, o ne mes – Mes, vyrai, norime, kad moteris nustotų kompromituoti save švietimu: juk būtent vyriško rūpinimosi moterimi bei jos tausojimo išraiška ir buvo Bažnyčios dekretas: mulier taceat in ecclesia! Moters labui pasitarnavo ir tai, ką Napoleonas leido suprasti labai jau kalbiai Madame de Stael: mulier taceat in politicis! – ir aš manau, kad tikras moterų draugas bus tas, kuris šiandien joms griežtai tars: mulier faceat de muliere! 62  <Paaiskinimai.html>

233

Instinktų sugedimas ir, aišku, blogas skonis išryškėja, kai moteris tiesiogiai remiasi Madame Roland arba Madame de Stael arba Monsieur George Sand, tarsi tuo būtų galima ką nors įrodyti “moters pačios savaime” n a u d a i. Vyrams minėtosios damos tėra trys k o m i š k o s moterys pačios savaime – nieko daugiau! – ir kaip tik rimčiausi netyčios kontrargumentai prieš emancipaciją ir moterišką puikavimąsi savimi.

234

Kvailystė virtuvėje: moteris kaip virėja; baisus begalviškumas rūpinantis šeimos ir jos galvos maitinimu! Moteris nesupranta, ką r e i š k i a valgis, ir nori būti virėja! Jei moteris mąstytų, tai, tūkstančius metų būdama virėja, ji jau būtų atradusi svarbiausius fiziologinius faktus ir išmokusi gydymo meno! Dėl blogų virėjų – dėl visiškos proto stokos virtuvėje žmogaus vystymasis buvo labiausiai stabdomas, jam padaryta didžiausia žala; ir šiandien padėtis ne ką geresnė. Kalba prakilnioms dukterims.

235

Egzistuoja posakiai ir dvasios blyksniai, egzistuoja sentencijos – nedidelės saujelės žodžių, kuriuose staiga kristalizuojasi visa kultūra, visa visuomenė. Tarp jų reikia paminėti ir šiuos atsitiktinius žodžius, kuriuos Madame de Lambert pasakė savo sūnui: “mon ami, ne vous permettez jamais que de folies, qui vous feront grand plaisir” 63  <Paaiskinimai.html>,- tarp kitko, tai patys protingiausi žodžiai, kuriuos motina kada nors pasakė sūnui.

236

Tai, ką Dante ir Goethe galvojo apie moteri,- pirmasis, dainuodamas “ella guardava suso, ed io in lei” 64  <Paaiskinimai.html>, antrasis, išvertęs tai taip: “das Ewig-Weibliche zieht uns hinan” (Amžinasis Moteriškumas vilioja mus a u k š t y n), – aš neabejoju, kad kiekviena kilnesne moteris priešinsis tokiai nuomonei, nes visai t a i p p a t ji galvoja ir apie Amžinąji Vyriškumą…

237

S e p t y n i m o t e r i š k i p r i e ž o d ž i a i

Kai vyras po kojom kris, nuobodulio neliks!

* *

Žinių ir metų sunki našta silpnai dorybei tvirta atrama!

* *

Jei tylėsi ir juodai vilkėsi, išmintinga tu garsėsi!

* *

Kam už laimę aš dekinga? Dievui – ir siuvejai nagingai!

* *

Jauna: žydintis grotas. Sena: žiežula ant šluotos!

* *

Dailus, kilmingas ir dar vyras – o, kad jis būtų m a n o vyras!

* *

Kalba trumpa, prasmių net kelios – asilei slidokas kelias!

237a

Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybese ir per klaidą nutupę jiems ant delno: jie laike jas subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinemis, istabiomis, saldžiomis ir dvasingomis butybemis,- bet taip pat ir kažkuo, ką reikia uždaryti i narveli, kad neišskristu.

238

Klysti sprendžiant pamatinę “vyro ir moters” problemą, neigti egzistuojanti tarp ju didžiausią antagonizmą ir amžinos itampos butinybę, svajoti galbut apie lygias teises, toki pati auklejimą, pretenzijas ir pareigas,- tai t i p i š k a s lekštos galvos požymis, ir mąstytojas, lekštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lekštai! – yra itartinas, dar daugiau, atspetas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir busimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs “trumparegis”, nesugebantis isiskverbti i j o k i ą gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilu protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip griežtumas ir todėl lengvai su juo painiojamu,- toks žmogus gali galvoti apie moterį tik r y t i e t i š k a i: jis turi į moterį žiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uždaryti, kaip į kažką, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didžiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip žinia, nuo Homero iki Periklio, k y l a n t kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydžio darėsi vis g r i e ž t e s n i moteriai, žodžiu, darėsi rytietiški. K i e k tai buvo būtina, k i e k logiška, k i e k netgi žmogiškai pageidautina,- tegu kiekvienas pats apmąsto!

239

Silpnoji lytis niekada nebuvo taip garbinama vyrų kaip šiais laikais – tai demokratinių polinkių ir skonio požymis, taip pat kaip ir nepagarba senatvei,- nieko keisto, jei garbinimu tuoj pat pradedama piktnaudžiauti. Norima daugiau, išmokstama reikalauti, pagarbos ženklai imami traktuoti beveik kaip įžeidimas, rungtyniaujama dėl teisių, netgi atkakliai kovojama dėl jų: žodžiu, moteris pradeda netekti gėdos. Dar pridurkime, kad ji praranda ir skonį. Ji atpranta b i j o t i vyro: bet “atpratusi bijoti”, moteris atsisako savo moteriškiausių instinktų. Kad moteris išdrįsta kelti galvą, nustojus vertinti ir puoselėti tai, kuo vyras kelia baimę, arba, kalbant aiškiau, kai nebevertinamas ir nebepuoselėjamas v y r a s vyre, yra gan dėsninga ir gerai suprantama; sunkiau suprasti, jog būtent todėl – moteris išsigimsta. Tai vyksta šiandien – neapsigaukime! Kur tik pramonės dvasia nugali karinę ir aristokratišką dvasią, moteris siekia ūkvedžio ekonominio ir teisinio savarankiškumo: “moteris kaip ūkvedys”- užrašyta ant besiformuojančios dabartinės visuomenės vartų. Tuo pat metu, kai ji įgyja naujas teises, siekia valdžios ir savo vėliavose bei vėliavėlėse įrašo moteriškos “pažangos” šūkį, klaikiai aiškiai prasideda priešingas procesas: m o t e r i s ž e n g i a a t g a l. Nuo Prancūzijos revoliucijos moters įtaka Europoje m a ž ė j o tiek, kiek didėjo jos teisės ir pretenzijos; “moterų emancipacija”, kai jos siekia ir reikalauja pačios moterys (o ne tik bukagalviai vyrai), yra įstabus moteriškiausių instinktų silpnėjimo ir bukimo simptomas. K v a i l u m a s slypi šiame judėjime, beveik vyriškas kvailumas, kurio kiekviena padori moteris,- o tokia moteris visada protinga,- turėtų visa savo esybe gėdytis. Nenutuokti, koks kelias tikriau veda į pergalę, nustoti puoselėti savo ginklo vartojimo meną; prarasti savitvardą vyro atžvilgiu, galbūt net prieiti “iki knygų, kai anksčiau buvo laikomasi drausmės ir subtilaus, gudraus kuklumo; dorybingai įžūliai priešintis vyro tikėjimui moteryje s l y p i n č i u iš esmės kitokiu idealu, kažkokiu Amžinu ir Būtinu Moteriškumu; atkakliais tauškalais versti vyrą pakeisti nuomonę, kad moterį kaip švelnų, užgaidžiai laukinį ir dažnai malonų naminį gyvulėlį reikia saugoti, puoselėti, tausoti; negrabiai ir suirzus ieškoti vergijos ir baudžiavos elementų moters padėtyje ankstesnėje ir dabartinėje visuomenėje (tarsi vergija yra kontrargumentas, o ne aukštesnės kultūros, visokio kultūros kilimo sąlyga),- ką visa tai reiškia, jei ne moteriškų instinktų, moteriškumo naikinimą? Žinoma, tarp vyriškos lyties mokytų asilų yra daug idiotiškų moterų draugų ir moterų gadintojų; jie pataria joms atsikratyti moteriškumo ir persiimti visomis kvailystėmis, kuriomis serga “vyras” Europoje, europietiškas “vyriškumas”,- jie norėtų nužeminti moterį iki “bendrojo išsilavinimo” ar net iki laikraščių skaitymo ir politikavimo. Iš moterų kai kur norima padaryti netgi laisvus mąstytojus ir literatus: tarsi nedievobaiminga moteris giliam ir bedieviui vyrui nebūtų atstumianti ir juokinga,- beveik visur jų nervus gadina liguisčiausia ir pavojingiausia muzika (mūsų vokiškoji naujausioji muzika) ir kasdien jos darosi vis isteriškesnės ir vis labiau nesugeba paklusti savo pirmajam ir paskutiniajam pašaukimui – gimdyti sveikus vaikus. Ir apskritai jas norima dar labiau “kultūrinti” ir, kaip sakoma, remiantis kultūra, “silpnąją lytį” paversti s t i p r i a: tarsi istorija įtikinamiausiai neliudytų, kad žmogaus “kultivavimas” ir silpninimas – būtent v a l i o s j ė g o s silpninimas, skaidymas, sargdinimas – visada ėjo koja kojon ir kad pačios galingiausios ir įtakingiausios pasaulio moterys (galiausiai dar Napoleono motina) už savo galią ir persvarą prieš vyrus turi būti dėkingos savo valios jėgai, o ne mokytojams. Tai, kas moteryje kelia pagarbą, o dažnai ir baimę,- yra jos p r i g i m t i s, kuri “gamtiškesnė” negu vyro, jos grobuoniškas klastingas gracingumas, jos tigrės nagai pirštinaitėse, jos naivus egoizmas, jos sunkiai auklėjamas vidinis laukiniškumas, nesuvokiamumas, neaprėpiamumas, jos geismų ir dorybių nepastovumas… Be baimės, ši pavojinga ir graži katė “moteris” kelia ir užuojautą,- ji labiau negu bet koks gyvūnas kenčia, yra pažeidžiamesnė, labiau trokšta meilės ir labiau pasmerkta nusivylimui. Baimė ir užuojauta: šių jausmų apimtas stovėjo iki šiol vyras prieš moterį,- viena koja jau tragedijoje, kuri žavėdama kankina.- Kaip? Ir tai turėtų baigtis? Ir moters a t k e r ė j i m a s jau prasidėjo? Ir moteris pamažu taps vis nuobodesnė? O, Europa! Europa! Mes žinome tą raguotą žvėrį, kuris visada buvo tau patraukliausias ir kuris vis dar tebegrasina. Tavo senį pasakėčia galėtų dar kartą tapti “istorija”,- dar kartą siaubingas kvailumas galėtų tave užvaldyti ir nusinešti! Ir po juo nesislepia joks Dievas, ne! tik “idėja”, “moderni idėja”!..

Susiję įrašai:

• Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
• Viduramžių filosofijos pabaiga
• Vėlyvieji viduramžiai
• Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
• Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)