Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Religingumas (3/9)
Trečias skyrius
RELIGINGUMAS
45
Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa l i g š i o l i n ė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės,- tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir “didžiosios medžioklės” mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: “Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!” Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų j o žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda “d i d ž i o j i medžioklė” ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą. Pavyzdžiui, kad įspėtum ir išaiškintum, kaip iki šiol homines religiosi sieloje plėtojosi ž i n o j i m o i r s ą ž i n ė s problema, reikia pačiam būti tokiam giliam, tokiam sužeistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio intelektualinė sąžinė; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aiškaus, pikto dvasingumo, kuris iš aukštumų leistų įžvelgti, sutvarkyti, įsprausti į formules tą pavojingą ir skausmingą išgyvenimų spiečių. Bet kas galėtų padaryti man šią paslaugą! Ir kas turėtų laiko laukti tokių tarnų! – akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais laikais jie tokia retenybė! Galų gale, norint ką nors žinot, reikia viską padaryti p a č i a m, tai reiškia – padaryti d a u g! Bet ką daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia iš ydu,- atsiprašau! norejau pasakyti: tiesos meile atlyginama ne tik danguje, bet jau ir žemeje.-
46
Tikėjimas, kokio siekė (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikščionybė skeptiškame ir pietietiškai laisvaminčiame pasaulyje, kuriame jau daugelį amžių kovojo filosofinės mokyklos ir kuriame imperium Romanum diegė toleranciją,- šis tikėjimas n ė r a nuoširdus ir griežtas valdinio tikėjimas savo Dievu ir krikščionybe, būdingas Lutheriui, Cromwelliui, ar kokiam nors šiauriečiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai Pascalio tikėjimas, siaubingai panašus į lėtą proto savižudybę,- atsparaus, gajaus, kirmėliško proto, kurio vienu smūgiu, vienu kirčiu nenugalabysi. Krikščioniškas tikėjimas nuo pat pradžių yra atsižadėjimas: atsižadėjimas visokios laimės, visokio išdidumo, visokios dvasios savimonės, taip pat ir nusižeminimas, ir pasityčiojimas iš savęs, savęs žalojimas. Žiaurumas ir finikiečių religingumas slypi tame tikėjime, kurio reikalaujama iš paslankios, sudėtingos ir pernelyg jautrios sąžinės; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusižeminimas yra neapsakomai s k a u s m i n g a s, kad visa tokios dvasios praeitis ir įpročiai priešinasi tam absurdissimum, kokį pateikia jai “tikėjimas”. Dabartiniai žmonės, apatiški visai tai krikščioniškai nomenklatūrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superlatyvas, slypintis paradoksiškoje senovės žmogui formulėje “Dievas ant kryžiaus”. Niekada ir niekur niekas iki šiol neregėjo tokios apvertimo drąsos, tokio pasibaisėtino, mįslingo ir problemiško dalyko, kaip ši formulė: ji pranašavo visų antikos vertybių perkainojimą.- Tai Rytai, g i l ū s Rytai, tai Rytų vergas taip keršijo Romai ir jos aristokratiškai ir lengvabūdiškai tolerancijai, romėniškajam tikėjimo katalikiškumui” – vergą visada piktino ne jo pono tikėjimas, o laisvė netikėti, tas pusiau stoiškas ir šypsantis nesirūpinimas tikėjimo rimtimi. “Švietimas” piktina: vergas trokšta tik besąlygiškų dalykų, jis supranta tik tironiją; taip pat ir moralėje jis myli ir neapkenčia be pustonių, iki gelmės, iki skausmo, iki ligos,- jo didžiulis p a s l ė p t a s kentėjimas sukyla prieš rafinuotą skonį, kuris, regis, n e i g i a kančią. Skeptiškas požiuris i kančią, budamas iš esmes tik aristokratiškos morales nuostata, suvaidino ne toki jau menką vaidmeni paskutiniame dideliame vergu sukilime, kuris prasidejo kartu su Prancuzijos revoliucija. 47
Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir a r čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybe, kad tiek laukiniu, tiek romiu tautu religines neurozes desningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tera užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereiketu taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie joki kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmoniu ir prietaru gausybe, joks nežadino tokio didelio žmoniu, net filosofu, susidomejimo,- laikas jau kiek atvesti ir tapti atsargesniam, o dar geriau – užsimerkti ir n u e i t i š a l i n.- Dar ir paskutines, Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi šis baisus religines krizes ir atgimimo klausimas. Kaip g a l i m a paneigti valią? kaip galimas šventasis? – regis, tai iš tikruju buvo tas klausimas, kuri Schopenhaueris kele iš pat pradžiu ir kuris padare ji filosofu. Ir grynai schopenhaueriškas padarinys: karščiausias jo šalininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) – Richardas Wagneris būtent čia baigė savo gyvenimo darbą ir galiausiai išvedė į sceną siaubingą ir amžiną tipą – Kundry, type vecu 24 <Paaiskinimai.html>, su visais būdingais jo bruožais, o tuo pat metu beveik visų Europos šalių psichiatrai turėjo progą stebėti jį iš arti visur, kur religinė neurozė arba, kaip aš pasakyčiau, “religingumas”- paskutinį kartą pratrūko ir išplito kaip epidemija, kaip “išganymo armija”. Tačiau paklausus, kuo iš tikrųjų taip traukia šventojo fenomenas visų laikų ir tipų žmones, taip pat filosofus, be jokių abejonių teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimybė, tiesioginių p r i e š y b i ų, moralės požiūriu priešingų sielos būvių s e k a; žmonėms atrodė, kad čia galima “užčiuopti”, kaip “blogas žmogus” akimirksniu tampa šventuoju, geru žmogumi. Ligšiolinė psichologija šioje vietoje patyrė katastrofą: ar neatsitiko tai pirmiausia todėl, kad ji pasidavė moralės malonei, kad ji t i k ė j o netgi moralinių vertybių priešybe ir tų priešybių ieškodavo, jas įžvelgdavo tekste i r faktinėje dalykų padėtyje? – Kaip? “Stebuklas” – tik interpretacijos klaida? Filologinis trūkumas?-
48
Atrodo, kad lotyniškoms rasėms katalikybė vidujai yra artimesnė negu mums, šiauriečiams, apskritai visa krikščionybė. Todėl netikėjimas katalikiškuose kraštuose reiškia visai ką kita negu protestantiškuose – tam tikrą pasipriešinimą rasės dvasiai, tuo tarpu mums jis reiškia veikiau grįžimą prie rasės dvasios (arba bedvasiškumo). Be abejo, mes, šiauriečiai, esame kilę iš barbaru rasiu, tai liudija ir musu religiniai gabumai – jie m e n k i. Tiesa, tai neliečia keltų, kurie todėl ir išpureno geriausią dirvą krikščionybės sėklai šiaurėje pasėti. Prancūzijoje krikščionybės idealas sužydėjo, kiek leido blyški šiaurės saulė. Koks svetimas mūsų skoniui netgi paskutinių prancūzų skeptikų pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiško kraujo priemaišą! Kokia katalikiška, kokia nevokiška atrodo mums Auguste’o Comte’o sociologija su savo romėniška instinktų logika! Koks jėzuitiškas, nepaisant viso savo priešiškumo jėzuitams, tas mielas ir protingas ciceronė iš Port Rojalio, Sainte-Beuve’as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, šiauriečiams, skamba Renano žodžiai, – žmogaus, kurio rafinuotai geidulingą ir patogumus megstančią sielą išveda iš pusiausvyros nieko nereiškiančios religinės įtampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui jį šiuos gražius žodžius – ir koks pyktis ir išdidumas sukyla kaip atsakas mūsų tikriausiai ne tokioje gražioje ir šiurkštesnėje, būtent vokiškoje, sieloje! -“disons donc hardiment que la religion est un produit de l’homme normal, que l’homme est le plus dans le vrai quand il est le plus religieux et le plus assure d’une destinee infinie… C’est quand il est bon qu’il veut que la vertu corresponde a un ordre eternel, c’est quand il contemple les choses d’une maniere desinteressee gu’il trouve la mort revoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c’est dans ces moments-la, que l’homme voit le mieux?..” 25 <Paaiskinimai.html>Šie žodžiai tokie s v e t i m i mano ausims ir įpročiams, tokie a n t i p o d i š k i, kad, juos perskaitęs, aš itužęs irašiau šalia: “la niaiserie religieuse par excellence!” 26 <Paaiskinimai.html>- bet galiausiai aš juos net pamėgau, šiuos žodžius, išreiškiančius ant galvos pastatytą tiesą! Taip miela, taip nuostabu tureti savo nuosavus antipodus!