Frydrichas Nyčė – Anapus gėrio ir blogio. Tautos ir tėvynės (8/9)

Aštuntas skyrius

TAUTOS IR TĖVYNĖS

240

Aš klausiausi, vėl pirmą kartą – Richardo Wagnerio M e i s t e r s i n g e r i ų uvertiūros: tai prabangus perkrautas, sunkus ir vėlyvas menas, kuris didžiuojasi, kad, norint jį suprasti, reikalingi dar du gyvos muzikos šimtmečiai,- šlovė vokiečiams, kad tokia puikybė neapsiriko! Kokia syvų ir jėgų, metų laikų ir klimato juostų maišatis! Ši muzika žavi mus tai senove, tai svetimumu, tai aitrumu ir perdėtu jaunumu; ji laisva ir kartu pompastiškai tradicinė, neretai šelmiška, dar dažniau stipri ir šiurkšti,- ji alsuoja ugnimi ir gyvybe, o kartu ji tarsi glebi gelsva per vėlai prinokstančių vaisių odelė. Ji liejasi plačiai ir nevaržomai,- ir staiga – nepaaiškinamas sulėtėjimas, tarsi tarpas, skiriantis priežastį nuo padarinio, sunkulys, verčiantis mus pasinerti į svajas, beveik slogutis,- bet štai vėl liejasi ir plečiasi ankstesnis malonumų, įvairiausių malonumų, senos ir naujos laimės srautas – jame l a b a i aiškiai jaučiamas menininko pasitenkinimas savimi, kurio jis nė nemano slėpti, stebinantis jį baimingas suvokimas, kad jis meistriškai valdo raiškos priemones, naujai įgytas ir iki šiol neišbandytas menines priemones,- regis, tai jis nori mums pasakyti. Apskritai šioje muzikoje nėra grožio, nėra Pietų, nėra subtilaus pietietiško dangaus skaidrumo, nėra gracijos, šokio, beveik nėra, logikos valios; atvirkščiai, jaučiamas netgi tam tikras nerangumas, kuris dar ir pabrėžiamas, tarsi menininkas norėtų pasakyti: “to aš ir siekiu”; griozdiškas rūbas, kažkas savavališkai barbariška ir iškilminga, mokslingų (gelehrten) ir garbingų brangenybių ir nėrinių raibulys; kažkas vokiška geriausia ir blogiausia šio žodžio prasme, kažkas vokiškai sudėtinga, be formos ir neišsemiama; tam tikra vokiška galia ir perpildyta siela, kuri nebijo slėptis po nuopuolio raffinements 65  <Paaiskinimai.html>,- kuri galbūt tik ten ir jaučiasi geriausiai; tikras vokiškos sielos požymis,- sielos, kuri kartu yra jauna ir pasenusi, pernokusi ir kupina ateities. Tokia muzika geriausiai išreiškia tai, ką aš galvoju apie vokiečius: jie užvakardienio ir porytdienio žmonės,- j i e d a r n e t u r i š i a n d i e n o s.

241

Mes -”geri europiečiai”, bet būna valandų, kai ir mes leidžiame sau pabūti šauniais tėvynainiais ir pūkštelėti į senas meiles ir ankštumas – aš ką tik pateikiau pavyzdį,- retkarčiais mus apima nacionalinis jaudulys, patriotinis slogutis, ir mūsų sielą perpildo visokie kitokie archajiški jausmai. Nerangesni negu mūsų protai tik per ilgesnį laiką gali susidoroti su tuo, kas pas mus trunka valandas: vieni – per pusmetį, kiti – per pusę amžiaus, nelygu jų virškinimo ir “medžiagų apykaitos” greitis bei jėga. Aš galėčiau įsivaizduoti tokias bukas ir inertiškas rases, kurioms netgi mūsų skubrioje Europoje reikėtų pusės šimtmečio, kad įveiktų tokius atavistinius parapiškumo priepuolius ir grįžtų į protą, turiu galvoje -”gerą europietiškumą”. Ir štai be saiko samprotaujant apie tokią galimybę, man teko būti dviejų senų “patriotų” pokalbio liudininku,- abu jie, matyt, buvo apykurčiai, todėl šnekėjo labai garsiai. “K a s žino apie filosofiją tik tiek, kiek valstietis ar studentų korporacijos narys,- teigė vienas,- tas dar nekaltas. Bet kas iš to! Gyvename masių epochoje: jos šliaužioja ant pilvo prieš visa, kas masiška. Tas pat ir in politicis. Valstybės vyras, kuris joms pastatys naują Babilono bokštą, sukurs nepaprastai galingą valstybę, joms yra “didis”,- kokia nauda iš to, kad mes, atsargesni ir santūresni, kol kas neatsisakome senojo tikėjimo, kad tik didi mintis suteikia didumo darbams ir dalykams. Tarkime, koks nors valstybės vyras savo tautą įstums į tokią padėtį, kad jai nuo šiol teks vykdyti “didžiąją politiką”, kuriai ji iš prigimties nepasirengusi ir nepritaikyta, ir naujam abejotinam vidutiniškumui ji bus priversta paaukoti savo senas ir tikras dorybes,- tarkime, kad valstybės vyras apskritai pasmerks savo tautą “politikavimui”, tuo tarpu lig šiol ji galėjo daryti kažką geriau, galvoti apie geresnius dalykus ir savo sielos gelmėse išsaugojo įžvalgų pasibjaurėjimą politikuoti mėgstančių tautų neramumu, tuštybe ir triukšmingumu,- tarkime, kad toks valstybės vyras pažadins snūduriuojančias savo tautos aistras ir geidulius, jos ligšiolinį drovumą ir norą likti nuošalyje pavaizduos gėdinga dėme, jos užsienietiškų dalykų pomėgį ir slaptą begalybės siekimą – kalte, nuvertins jos širdingiausius polinkius, išvers jos sąžinę, susiaurins jos protą, pavers jos skonį “tautiniu”,- kaip! argi valstybės vyras, kuris padarytų tai, už ką jo tauta ateityje, jei tik ją turėtų, būtų priversta atgailauti, – argi toks valstybės vyras būtų d i d i s?” – “Be abejo! – atsakė jam su įkarščiu kitas senas patriotas.- Kitaip jis n e g a l ė t ų to padaryti! Galbūt beprotiška norėti tokių dalykų? Bet galbūt viskas, kas didu, iš pradžių buvo tik beprotiška!” – “Piktnaudžiauji žodžiais! – sušuko jo pašnekovas.- Jis stiprus, stiprus ir beprotis! Bet n e didis!” – Senukai aiškiai įsikarščiavo rėkdami viens kitam savo “tiesas”; o aš, laimingas, kad esu anapus, mąsčiau, ar greitai stiprų palenks sau stipresnis, taip pat apie tai, kad vienos tautos dvasinį sulėkštėjimą išlygina kitos dvasinis pagilėjimas.-

242

Ar pavadinsime tai, kuo, šiandien didžiuojasi europiečiai, “civilizacija” ar “humanizacija”, ar “pažanga”; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule – d e m o k r a t i n i s Europos judėjimas,- už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis f i z i o l o g i n i s procesas,- europiečių supanašėjimo procesas. Jie vis labiau laisvėja nuo tokių sąlygų, kuriomis atsiranda klimato ir luomų siejamos rasės. Didėja europiečių nepriklausomumas nuo t a m t i k r o s aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus,- taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. Šis t a m p a n č i o e u r o p i e č i o procesas,- žinoma, jį gali sulėtinti, bet kartu sustiprinti, išplėsti ir pagilinti dideli atkryčiai – turiu galvoje vis dar siaučiančią “nacionalinio jausmo” vetrą ir kylanti anarchizmą,- šis procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, kokiu tikisi jo naivus remejai ir šlovintojai, “moderniu ideju” apaštalai. Tos pačios naujos sąlygos, kuriomis sulyginama ir paverčiama vidutinybėmis dauguma žmonių, t.y. atsiranda naudingas, darbštus, daug kam tinkamas ir sumanus bandos gyvulys žmogus,- tos sąlygos yra nepaprastai palankios atsirasti ir išskirtiniams žmonėms, turintiems pavojingiausių ir patraukliausių savybių. Tuo metu, kai minėta prisitaikymo galia ar jėga, nuolat bandydama vis naujas sąlygas ir su kiekviena karta, beveik su kiekvienu dešimtmečiu pradėdama naują darbą, neleis tipui tapti g a l i n g a m, tuo metu, kai būsimieji europiečiai tikriausiai bus įvairaus plauko plepūs, silpnavaliai ir sumanūs darbininkai, kuriems kaip kasdienė duona r e i k a l i n g a s ponas ir įsakinėtojas; taigi tuo metu, kai Europos demokratizavimas pamažu gimdo tipą, pasirengusį v e r g i j a i subtiliausia prasme,- s t i p r u s žmogus kaip atskiras ir išskirtinis atvejis turi darytis dar stipresnis ir turtingesnis, negu jis galbūt iki šiol kada nors yra buvęs – dėl mokymo be prietarų, dėl didžiulės pratybų, meno ir kaukių įvairovės. Aš norėjau pasakyti: Europos demokratizavimas kartu yra nenorėta priemonė t i r o n a m s ugdyti – visomis galimomis šio žodžio prasmėmis, taip pat ir dvasine prasme.

243

Aš su malonumu girdžiu, kad mūsą Saulė sparčiai juda H e r a k l i o žvaigždyno link,- ir tikiuosi, kad žmogus Žemėje paseks Saulės pavyzdžiu. Ir mes, geri europiečiai, būsime priekyje!-

244

Kadaise vokiečiai buvo laikomi “giliais”,- o dabar, kai didžiausios sėkmės pasiekęs naujojo vokiečio tipas trokšta visai kitokios šlovės ir galbūt visuose giliuose dalykuose įžvelgia šaunumo stoką, laiko dvasia ir patriotizmas verčia suabejoti, ar kartais, tikint pagyromis, nebuvo apsigaunama, žodžiu, ar vokiškasis gilumas nėra iš tikrųjų kažkas kita, blogesnio,- ko, ačiū Dievui, sėkmingai siekiama atsikratyti. Taigi pabandykime pakeisti požiūrį į vokišką gilumą: tam tereikia atlikti nedidelę vokiškos sielos vivisekciją.- Vokiška siela visų pirma yra daugialypė, daugiasluoksnė, veikiau sudėta ir sukrauta nei kaip reikiant sukonstruota, – tai jos kilmės, ištakų įvairovės padarinys. Vokietis, kuris drįstų teigti: “ak! dvi sielos mano krūtinėj”, žiauriai nusikalstų tiesai, tiksliau, per daugeli sielų nutoltų nuo tiesos. Kaip tauta, atsiradusi klaikiai susimaišius ir susikryžminus rasėms, galbūt netgi su ikiariškų elementų persvara, kaip “vidurio tauta” visomis prasmėmis, vokiečiai yra sunkiau suvokiami, platesnės natūros, prieštaringesni, mažiau žinomi, labiau neapskaičiuojami; labiau stebinantys, labiau gąsdinantys negu kitos tautos,- juos sunku a p i b r e ž t i, ir jau vien tai kelia prancuzu nevilti. Vokiečiams labai būdinga tai, kad jiems visada rūpi klausimas “kas yra vokiška?” Kotzebue aišku gerai pažinojo savo vokiečius: “esame pažinti”,- džiūgavo jie,- bet ir Sandas manė, kad juos pažįsta 66  <Paaiskinimai.html>. Jeanas Paulis žinojo, ką daro, kai su itužiu neige Fichte’s melagingus, bet patriotiškus meilikavimus ir perdejimus,- bet labai tiketina, kad Goethe i vokiečius žiūrėjo kitaip negu Jeanas Paulis, nors ir sutiko su jo nuomone apie Fichtę. Ką Goethe iš tikrųjų galvojo apie vokiečius? – Bet apie daugelį dalykų jis niekada aiškiai nekalbėjo ir visą gyvenimą mokėjo subtiliai tylėti: tikriausiai tam buvo rimtų priežasčių. Žinoma, linksmiau žiūrėti į pasaulį jį vertė ne “laisvės karai”, juolab ne Prancūzijos revoliucija; įvykis, dėl kurio jis p e r m ą s t ė savo Faustą ir net visą “žmogaus” problemą, buvo Napoleono pasirodymas. Išliko Goethe’s žodžiai, kuriais jis negailestingai ir griežtai, tarsi užsienietis, smerkia tai, kuo vokiečiai didžiuojasi: garsųjį vokiškąjį būdą (Gemüth) jis nusako taip: “atlaidumas svetimoms ir savoms silpnybėms”. Argi jis buvo neteisus? – kalbėdamas apie vokiečius, retas būna visiškai neteisus. Vokiškoje sieloje yra pereigų ir perėjų, yra urvų, slėptuvių ir požemių; jos netvarka turi daug paslapties žavesio, vokietis žino klystkelius, vedančius i chaosą. Ir kaip kiekvienas daiktas megsta panašu i save, taip ir vokietis megsta debesis ir visa, kas neaišku, kas tampa, temsta, yra dregna arba uždengta: visa, kas nežinoma, nesusiformavę, slenka ir auga, jis suvokia kaip “gilu”. Ir pats vokietis ne y r a, jis t a m p a, jis “v y s t o s i”. Todel “vystymasis” iš tikruju yra vokiškas atradimas ir indelis i didžiulę filosofiniu formuliu karalystę,- ši dominuojanti sąvoka drauge su vokišku alumi ir vokiečių muzika stengiasi suvokietinti visą Europą. Užsieniečius stebina ir traukia mįslės, kurias jiems užmena prieštaringa vokiškosios sielos prigimtis (ją Hegelis traktavo kaip sistemą, o Richardas Wagneris išreiškė muzika). “Geraširdis ir klastingas” – tokia samplaika, absurdiška bet kurios kitos tautos atžvilgiu, deja, per dažnai pateisinama Vokietijoje – tik pagyvenkite kurį laiką tarp švabų! Vokiečių mokslininko nerangumas, jo socialinis banalumas siaubingai gerai sugyvena jame su vidine ekvilibristika ir lengvabūdiška drąsa, kurios jau išmoko bijoti beveik visi dievai. Norint pademonstruoti vokišką sielą ad oculos 67  <Paaiskinimai.html>, pakanka pažvelgti į vokišką skonį, vokiečių meną ir papročius: koks prasčiokiškas abejingumas “skoniui”! Koks kilmingumo ir niekingumo mišinys! Koks netvarkingas ir turtingas visas šis sielos ūkis! Vokietis t e r l i o j a s i su savo siela, jis terliojasi su viskuo, ką pergyvena. Jis blogai virškina savo gyvenimo įvykius ir niekada negali to “baigti”; vokiškoji giluma dažnai tėra blogas, lėtas “virškinimas”. Ir kadangi visi chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir vokietis mėgsta “atvirumą” ir “tiesumą”: taip p a t o g u būti atviram ir tiesiam! – Tas patiklumas, tas paslaugumas, tas s ą ž i n i n g a s kortų atskleidimas šiandien yra turbūt pavojingiausia ir sėkmingiausia maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti vokietis: tai yra jo tikrasis mefistofeliškas menas, kuris jį “toli nuves”! Vokietis nuleis rankas, pažvelgs geromis, žydromis tuščiomis vokiškomis akimis – ir užsienis tuoj pat supainios jį su jo chalatu!- Aš norėjau pasakyti: tebūnie vokiškasis gilumas kuo tik nori,- tarp savęs turbūt galime ir pasijuokti iš jo,- bet mes pasielgsime gerai, jeigu ir ateity gerbsime jo regimybę ir gerą vardą ir neišmainysime pernelyg pigiai mūsų senos – gilios tautos – reputacijos į prūsišką “šaunumą” ir berlynietišką sąmojį bei akių dūmimą. Protinga tauta, kuri sukuria ir l e i d ž i a kitiems turėti nuomonę apie ją kaip gilią, nerangią, geraširdišką, sąžiningą ir neprotingą: tokia tauta galėtų netgi – būti gili! Galų gale: reikia pateisinti savo vardą juk ne veltui esame vadinami “tückisches” Volk, apgaudinėjančia tauta…

245

“Seni geri” laikai praėjo, nuskambėjo Mozarto melodijose,- kokie m e s laimingi, kad jo rokoko mums dar kažką sako, kad jo “gera draugija”, jo švelnios svajos, jo vaikiškas mėgavimasis kiniškais ir įmantriais dalykais, jo širdingas mandagumas, jo polinkis į grakštumą, meilę, šokį, ašaras, jo tikėjimas Pietumis dar gali apeliuoti į kažkokį l i k u t į mumyse! Ak, kada nors ir tai nueis į praeitį! – bet kas gali abejoti, kad dar anksčiau bus nustota suprasti Beethoveną ir juo megautis! – juk jis buvo tik stiliu lužio ir stiliu pasikeitimo atgarsis, o n e, kaip Mozartas, didžio, ilgaamžio europietiško skonio atgarsis. Beethovenas yra tarpinis reiškinys tarp senos, sueižejusios sielos, kuri nuolat byra, ir busimos, viršjaunos sielos, kuri nuolat g i m s t a; jo muziką gobia amžino praradimo ir amžinos nepažabojamos vilties prieblanda,- ta pati prieblanda, kurioje maudesi Europa, kai ji svajojo kartu su Rousseau, kai ji šoko aplink revoliucijos laisves medi ir galiausiai vos ne dievino Napoleoną. Bet kaip greitai blesta dabar butent š i s jausmas, kaip sunku musu dienomis netgi s u p r a s t i ši jausmą – kaip neprastai musu ausiai skamba tu Rousseau, Schillerio, Shelley’io, Byrono kalba; jie visi k a r t u išreiške žodžiais tą pati Europos likimą, nuskambejusi Beethoveno muzikoje! – Tai, kas atsirado vokiečių muzikoje po to, priklauso romantizmui, t.y. istoriniu požiūriu dar trumpiau trukusiam, dar skubotesniam ir paviršutiniškesniam judėjimui nei tas didysis antraktas, tas Europos perėjimas nuo Rousseau iki Napoleono ir iki demokratijos gimimo. Weberis – bet ką m u m s šiandien reiškia Laisvasis šaulys ir Oberonas! Arba Marschnerio Hansas Heilingas ir Vampyras! Arba net Wagnerio Tannhäuseris! Nuskambėjusi, o gal jau ir pamiršta muzika. Be to, visa ši romantizmo muzika buvo nepakankamai kilni, nepakankamai muzika, kad būtų pripažinta ir vertinama kur nors kitur, o ne vien teatre ir minios akivaizdoje; nuo pat pradžių ji buvo antraeilė muzika, kuriai tikri muzikantai mažai skyrė dėmesio. Kitokioj padėty atsidūrė Felixas Mendelssohnas, tas halkijoniškas maestro, kuris dėl savo lengvesnės, grynesnės, laimės kupinos sielos greitai įgijo šlovę ir taip pat greitai buvo užmirštas,- tai buvo puikus vokiečių muzikos i n c i d e n t a s. O dėl Roberto Schumanno, kuris žiūrėjo į muziką rimtai ir į kurį nuo pat pradžių buvo žiūrima rimtai – jis buvo paskutinis mokyklos kūrėjas,- argi neatrodo mums dabar laimė, atokvėpis, išsilaisvinimas tai, kad būtent ši schumanniška romantika buvo įveikta? Schumannas, ieškantis prieglobsčio savo sielos “saksoniškoje Šveicarijoje”, pusiau wertheriškas, pusiau jean-pauliškas, tikrai ne beethoveniškas! tikrai ne byroniškas! – jo Manfredo muzika yra tiesiog neįtikėtina nesėkmė ir nesusipratimas,- Schumannas, kurio skonis buvo iš esmės s m u l k u s skonis (pasižymintis pavojingu, o tarp vokiečių dvigubai pavojingu polinkiu į romią lyriką ir jausmų svaigulį), Schumannas, nuolat žingsniuojantis nuošale, droviai lėtinantis žingsnį ir pasitraukiantis atatupstom, kilmingas lepūnėlis, atsiduodantis grynai anoniminei laimei ir skausmui, panašus į mergaitę ir noli me tangere 68  <Paaiskinimai.html>nuo pat pradžių: šis Schumannas buvo jau tik v o k i š k a s įvykis muzikoje, o ne europietiškas, kaip kad Beethovenas ar juolab Mozartas,- dėl jo vokiečių muzikai grėsė didžiausias pavojus nustoti buvus E u r o p o s s i e l o s b a l s u ir nusiristi iki paprasto parapiškumo. -

246

Kokia kankynė yra vokiškai parašytos knygos tam, kas turi t r e č i ą ausi! Kaip nenoriai jis stovi šalia letai besisukančios pelkės – garsų be skambesio, ritmų be šokio pelkės, kurią vokiečiai vadina “knyga”! O ką jau kalbeti apie vokieti, s k a i t a n t i knygas! Kaip tingiai, kaip nenoriai, kaip blogai jis skaito! Ar daug vokiečių žino ir laiko savo pareiga žinoti, kad kiekviename gerame sakinyje slypi m e n a s,- menas, kurį reikia atspėti, jei nori suprasti sakinį. Pavyzdžiui, nesuvoksi tempo, ir pats sakinys bus klaidingai suprastas! Kad negalima abejoti ritmiškai svarbiais skiemenimis, kad reikia jausti tikslingumą ir žavesį, kai laužoma pernelyg griežta simetrija, kad reikia jautria kantria ausimi gaudyti kiekvieną staccato ir kiekvieną rubato, kad reikia įspėti prasmę balsių ir diftongų sekoje ir matyti, kaip subtiliai gali jie, priklausomai nuo jų sąveikos, spindėti įvairiomis spalvomis ir jas keisti,- kas iš skaitančių knygas vokiečių geranoriškai sutiks prisiimti tokias pareigas bei paklusti tokiems reikalavimams ir įsiklausyti į tokį didelį kalbos meną ir tikslingųmą? Pagaliau jie “neturi tokios klausos” ir nepastebi stipriausių stiliaus kontrastų; subtiliausias meistriškumas š v a i s t o m a s tarsi kurtiems.- Tokios buvo mano mintys, kai aš pastebėjau, kaip šiurkščiai ir be nuovokos buvo painiojami du prozos meistrai: vienas, kurio žodžiai krinta lėtai ir šaltai tarsi lašai nuo drėgnos olos skliautų – jis pasikliauna jų dusliu garsu ir atgarsiu,- ir kitas, kuris valdo savo kalbą kaip lanksčią špagą ir visu kunu jaučia pavojingą virpančios pernelyg aštrios geležtės laimę,- geležtės, kuri norėtų kąsti, šnypšti ir pjauti. -

247

Kaip mažai vokiškam stiliui terūpi skambesys ir klausa, rodo faktas, kad būtent geriausi mūsų muzikai rašo prastai. Vokietis skaito ne garsiai, ne ausiai, o tik akimis: skaitydamas jis deda savo ausis į stalčių. Antikos žmogus skaitė, jeigu skaitė – tai būdavo palyginti retai,- garsiai ir gan stipriu balsu; jei kas nors skaitydavo tyliai, buvo stebimasi ir slapčia klausiama “kodėl”? Stipriu, garsiu balsu – tai reiškia su visais bangavimais, išlinkimais, tono pasikeitimais ir tempo kaitaliojimais, kuriais taip žavėjosi antikos p u b l i k a. Tuo metu rašytinio stiliaus dėsniai buvo tokie patys kaip oratorinio stiliaus; pastarojo dėsnius iš dalies lėmė nepaprastai išlavinta ausis ir gerklos, subtilūs jų poreikiai, o kita vertus,- antikos žmonių plaučių apimtis, stiprumas ir galia. Senovės žmonių požiūriu, periodas visų pirma yra fiziologinis vienetas, kadangi ištarti jį reikia vienu atodūsiu. Demosteno ir Cicerono periodai su dviem pakilimais ir dviem nusileidimais – ir viskas vienu atodūsiu – žavėjo a n t i k o s žmones, mokėjusius vertinti šį talentą, mokėjusius vertinti retą ir sunkų tokių periodų ištarimo meną,- juk jie patys mokėsi oratorystės; m e s iš tikrųjų neturime jokių teisių į i l g u s periodus, mes, šių laikų žmonės, mes, greit uždūstantys visomis šio žodžio prasmėmis! Juk visi tie antikos žmonės patys buvo oratorystės diletantai, taigi žinovai, taigi kritikai,- jų akivaizdoje oratoriai buvo priversti maksimaliai stengtis; panašiai buvo ir praeitą šimtmetį: kai visi italai ir italės mokėjo dainuoti, vokalinio meno virtuoziškumas (kartu ir melodikos menas) buvo pasiekęs kulminaciją. O Vokietijoje (iki pat pastarojo meto, kai kažkas panašaus į tribūnų oratorystę gan nedrąsiai ir nerangiai pradėjo skleisti savo jaunus sparnus) iš tikrųjų egzistavo tik viena viešos ir d a u g m a ž meninės oratorystės rūšis: būtent sakyklų oratorystė. Tik pamokslininkas Vokietijoje žinojo, kokį svorį turi skiemuo, o kokį žodis, kiek sakinys muša, šokinėja, krinta, bėga, išteka; tik jo klausoje egzistavo sąžinė, gan dažnai pikta sąžinė,- kadangi užtenka priežasčių, dėl kurių būtent vokietis retai, beveik visada per vėlai išmoksta dorai kalbėti. Todėl, savaime suprantama, vokiečių prozos šedevras yra jų didžiausio pamokslininko kūrinys: B i b l i j a iki šiol buvo geriausia vokiška knyga. Palyginti su Lutherio Biblija, beveik visa kita yra tik “literatūra” – kažkas, išaugęs ne Vokietijoje ir todėl neįaugęs ir neįaugąs į vokiečių širdis, kaip įaugo į jas Biblija.

248

Yra du genijų tipai: vienas, kuris visų pirma produkuoja ir nori produkuoti, ir antras, kuris mielai leidžiasi apvaisinamas ir gimdo. Ir visai taip pat tarp genialių tautų esama tokių, kurioms atiteko moteriška nėštumo problema ir paslaptingas formavimo, brandinimo, užbaigimo uždavinys,- pavyzdžiui, tokia tauta buvo graikai, taip pat ir prancūzai; bet yra ir kitokių, kurių uždavinys – apvaisinti ir būti naujos gyvenimo tvarkos priežastimi,- tai tokios tautos, kaip žydai, romėnai ir, jei mūsų klausimas neatrodys nekuklus, vokiečiai? – tautos, apžavėtos bei kankinamos kažkokios nežinomos karštligės ir nesuvaldomai stumiamos už savo ribų, įsimylėjusios ir geidžiančios svetimų rasių (tokių, kurios “leidžia apvaisinti” save) tautos, trokštančios valdyti, kaip ir visa, kas suvokia savo produkavimo galios pilnatį, taigi ir atitekusią “Dievo malonę”. Šie dviejų tipų genijai ieško vienas kito kaip vyras ir moteris; bet jie nesupranta vienas kito,- irgi kaip vyras ir moteris.

249

Kiekviena tauta turi savo tartiufiškumą ir vadina ji savo dorybemis.- Nežinome to, kas geriausia mumyse,- negalime to žinoti.

250

Už ką Europa turi buti dekinga žydams? – Už daug ką, gera ir bloga, ir visu pirma už tai, kas kartu yra geriausia ir blogiausia: už didi stiliu moraleje, begaliniu reikalavimu, begaliniu pamokymu gresmingumą ir didingumą, visą moraliniu problemu bei dilemu romantiką ir taurumą – taigi ir už tai, kas patraukliausia, apgaulingiausia ir rafinuočiausia spalvų žaisme ir gyvenimo vilionėse, kurių atspindžiai šiandien žėri mūsų europinės kultūros danguje, jos vakaro danguje,- žėri ir galbūt gęsta. Mes, artistai tarp žiūrovų ir filosofų, esame už tai žydams – dėkingi.

251

Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, n o r i kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais – paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas – neturėkime dėl to iliuzijų. Kad Vokietijoje daugiau n e g u p a k a n k a žydų, kad vokiečių skrandžiui, vokiečių kraujui sunku (ir dar ilgai bus sunku) susitvarkyti netgi su šiuo “žydo” kiekiu – taip kaip susitvarkė italai, prancūzai, anglai, nes jie energingiau virškino,- tai aiškiai pasakinėja visuotinis instinktas, į kurį reikia įsiklausyti, kuriuo remiantis reikia veikti. “Neįsileisti daugiau jokių naujų žydų! Ir užremti vartus būtent iš Rytų (taip pat ir Austrijos)!” – taip liepia instinktas tautos, kurios prigimtis dar silpna ir neapibrėžta, dėl to ji stipresnės rasės lengvai gali būti ištrinta, sunaikinta. Be jokios abejonės, žydai yra stipriausia, atspariausia ir gryniausia rasė iš visų, gyvenančių dabar Europoje; jie sugeba prasimušti netgi nepalankiausiomis aplinkybėmis (net geriau negu palankiomis) dėl to, kad turi tam tikrų dorybių, kurios šiandien mielai žymimos ydos ženklu,- pirmiausia dėl ryžtingo tikėjimo, kuriam nereikia gėdytis “modernių idėjų”; jie keičiasi, j e i g u keičiasi, visada tik taip, kaip Rusijos imperija plečia savo valdas,- kaip imperija, kuri turi laiko ir egzistuoja ne nuo vakardienos, – būtent pagal principą “kuo lėčiau!” Mąstytojas, kurio sąžinę slegia Europos ateitis, sudarinedamas planus ateičiai, skaitysis su žydais ir rusais kaip artimiausioje perspektyvoje tikriausiais ir tikėtiniausiais didžiojo žaidimo ir jėgų kovos veiksniais. Tai, kas šiandien Europoje vadinama “tauta” ir iš tikrųjų veikiau yra res facta negu nata (ir netgi taip panašu į res ficta et picta 69  <Paaiskinimai.html>, kad juos nesunku supainioti), šiaip ar taip, yra kažkas tampantis, jaunas, nepastovus, dar ne rasė, juolab ne aere perennius 70  <Paaiskinimai.html>kaip žydai: šioms “tautoms” reikėtų rūpestingai saugotis karštos konkurencijos ir priešiškumo! Nekelia abejonių, kad žydai jei norėtų – arba jei juos priverstų, o to, matyt, ir siekia antisemitai,- jau dabar g a l ė t ų įgyti Europoje persvarą ar net tiesiogine žodžio prasme įsiviešpatauti; kad jie to neplanuoja ir nesiekia – taip pat n e a b e j o t i n a. Kol kas jie nori ir siekia, netgi kiek įkyriai, ištirpti Europoje ir būti jos absorbuoti; jie trokšta galiausiai kur nors tvirtai, teisėtai įsikurti, būti gerbiami ir baigti klajoklišką “amžino žydo” gyvenimą; reikėtų atkreipti dėmesį į šį polinkį ir veržimąsi (jis turbūt reiškia žydiškų instinktų susilpnėjimą) ir jų remti; matyt, šiuo tikslu būtų naudinga ir. teisinga išvyti iš šalies rėksnius antisemitus. Teikti paramą atsargiai, pasirinktinai, maždaug taip, kaip daro anglų aristokratija. Akivaizdu, kad geriausia būtų, jei su jais suartėtų stipresni ir jau išsikristalizavę naujieji vokiečių tipai, pavyzdžiui, kilmingi Brandenburgo karininkai: visais atžvilgiais būtų įdomu pažiūrėti, ar su paveldimu įsakinėjimo ir paklusimo menu – abiem atžvilgiais minėta žemė šiandien yra klasikinis pavyzdys – nebus galima sujungti pinigų ir kantrumo genijaus (ir pirmiausia šiek tiek proto ir protingumo – Brandenburge to aiškiai stokojama). Bet čia man reikia nutraukti savo smagią ir iškilmingą germanomanišką kalbą, nes aš jau paliečiau r i m č i a u s i ą man dalyką, “europietišką problemą”, kaip aš ją suprantu, t.y. kaip išugdyti Europoje viešpataujančią kastą.-

252

Nefilosofinė rasė – tie anglai: Baconas – tai a n t p u o l i s prieš filosofinį protą apskritai, Hobbesas, Hume’as ir Locke’as – filosofo sąvokos pažeminimas ir sumenkinimas daugiau nei šimtmečiui. P r i e š Hume’ą sukilo ir pakilo Kantas; apie Locke’ą Schellingas t u r e j o t e i s ę pasakyti: “je meprise Locke” 71  <Paaiskinimai.html>, su anglišku mechanistiniu Pasaulio sukvailinimu kovojo drauge Hegelis ir Schopenhaueris (ir Goethe), šie du priešiški filosofijos broliai-genijai, kurie, verždamiesi link vokiečių dvasios priešingų polių, nepagrįstai skriaudė vienas kitą, kaip tik ir gali skriausti vienas kitą broliai.- Tai, ko Anglijoje trūksta ir visada trūko, gerai žinojo pusiau aktorius ir neblogas retorius, grasus painiotojas Carlyle’is, po aistringomis grimasomis bandęs slėpti tai, ką žinojo apie save: ko būtent s t i g o Carlyle’iui – tikrosios proto g a l i o s, tikrojo proto žvilgsnio g i l u m o, žodžiu, filosofijos.- Tokiai nefilosofinei rasei būdinga, kad ji tvirtai laikosi krikščionybės: jai b ū t i n a jos drausmė “moralizavimui” ir sužmoginimui. Anglas niūresnis, juslingesnis, stipresnės valios ir brutalesnis už vokietį,- ir kaip paprastesnis ir vulgaresnis jis yra dievobaimingesnis: krikščionybė jam dar r e i k a l i n g e s n ė. Subtilesnės šnervės netgi šiame angliškame krikščioniškume užuos dar ir tikrai anglišką splyno ir piktnaudžiavimo alkoholiu kvapeli,- prieš juos religija pagristai naudojama kaip vaistas,- subtilus nuodai prieš grubius: subtilesnis apsinuodijimas nerangiose tautose iš tikruju jau yra pažanga, sudvasinimo pakopa. Krikščioniški gestai, maldos ir psalmių giedojimai dar pakenčiamai maskuoja, tiksliau, interpretuoja ir reinterpretuoja anglišką grubumą ir prasčiokišką rimtumą; ir tai girtuokliu ir laidoku bandai, kuri kadaise metodizmo, o dabar “išganymo armijos” verčiama mokosi morališkai kriuksėti, atgailos konvulsija iš tikrųjų galėtų būti aukščiausia jai pasiekiama humaniškumo apraiška,- su tuo galima visiškai sutikti. Tačiau net humaniškiausias anglas šokiruoja, kalbant perkeltine (taip pat ir tiesiogine) prasme, jam būdingu muzikos stygiumi: jo sielos ir kūno judesiuose nėra jokio takto ir šokio, netgi nėra takto ir šokio potraukio, “muzikos” potraukio. Pasiklausykite, kaip jis kalba, pasižiūrėkite, kaip v a i k š t o gražiausios anglės,- nė vienoje pasaulio šalyje nėra gražesnių balandžių ir gulbių,- galiausiai: pasiklausykite, kaip jie dainuoja! Bet aš reikalauju per daug…

253

Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbiu, bet vidutiniu anglu – paminesiu Darwiną, Johną Stuartą Milli ir Herbertą Spenceri – dvasia isivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikruju, kas galetu abejoti, kad laikinas t o k i u protu viešpatavimas yra naudingas? Butu klaidinga manyti, jog taurus ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingu sugebejimu nustatyti, rinkti ir brukti i išvadas daugybę smulkiu bendru faktu: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo “taisyklems” taikyti. Galiausiai ju tikslas yra ne vien tik pažinimas – jie turi b u t i kažkuo nauju, r e i k š t i kažką naują, p a t e i k t i naujas vertybes! Praraja tarp žinojimo ir galejimo turbut yra didesne ir baisesne, negu manoma: galima tarti, kad galintis aukščiausia prasme, t.y. kuriantis, turi būti nežinančiu,- o kita vertus, moksliniams atradimams, panašiems į Darwino, netgi palankus yra tam tikras siaurumas, sausumas ir kruopštumas, žodžiu, angliškumas.- Pagaliau nepamirškime, kad anglai dėl savo vidutiniškumo kartą jau buvo bendro europietiško proto lygio nuopuolio priežastimi: tai, kas vadinama “moderniomis idėjomis” arba “aštuonioliktojo amžiaus idėjomis”, arba taip pat “prancūziškomis idėjomis”,- taigi tai, prieš ką su dideliu pasibjaurėjimu sukilo v o k i e č i ų dvasia,- buvo angliškos kilmės, dėl to negali būti abejonių. Prancūzai buvo tik tų idėjų beždžionės ir aktoriai, taip pat jų geriausi kareiviai ir kartu, deja, pirmosios ir svarbiausios a u k o s: nes nuo “modernių idėjų” prakeiktos anglomanijos ame francaise 72  <Paaiskinimai.html>taip sulyso ir išdžiūvo, kad dabar mes prisimename jos šešioliktąjį ir septynioliktąjį amžių, jos didžią aistringą jėgą, jos išradingą kilnumą kaip kažką beveik neįtikėtina. Bet reikia tvirtai laikytis šio istorinio teisingumo principo ir ginti jį nuo akimirkos ir regimybės: europietiška noblesse – jausmai, skonis, papročiai, žodžiu, noblesse aukščiausia prasme – yra P r a n c ū z i j o s kūrinys ir išradimas, o europietiškas niekingumas, dabartinių idėjų plebėjiškumas – A n g l i j o s.-

254

Dar ir šiandien Prancūzija yra dvasingiausios ir rafinuočiausios Europos kultūros buveinė ir aukštoji skonio mokykla – bet reikia mokėti rasti šią “skonio Prancūziją”. Kas jai priklauso, tas rūpestingai slepiasi: galbūt ji gyvena nedaugelyje ir, be to, būtent tokiuose žmonėse, kurie netvirtai stovi ant kojų, yra iš dalies fatalistai, paniurėliai, ligonys, iš dalies per daug sugležnėję ir per daug rafinuoti; tokie slepiasi iš a m b i c i j o s. Kai kas bendra jiems visiems: jie užsikemša ausis, kad negirdėtų siaučiančios kvailystės ir triukšmingo demokratinės buržuazijos plyšojimo. Iš tikrųjų šiandien avanscenoje voliojasi sukvailėjusi ir sustorėjusi Prancūzija,- neseniai Victoro Hugo laidotuvėse ji surengė tikrą neskoningumo ir žavėjimosi savimi orgiją. Jie turi ir kitą bendrą bruožą: nuoširdžiai nori gintis nuo dvasinio germanizavimo – ir dar labiau nesugeba to padaryti! Galbūt jau dabar šioje dvasios Prancūzijoje – ji kartu yra ir pesimizmo Prancūzija – Schopenhaueris jaučiasi geriau negu kada nors Vokietijoje; ką jau kalbeti apie Heinrichą Heinę, seniai tapusi subtilesniu ir ambicingesniu Paryžiaus lyriku kunu ir krauju, arba apie Hegeli, kuris šiandien Taine’o – t.y. p i r m o j o dabar gyvenančio istoriko – pavidalu daro beveik tironišką itaką. O kalbant apie Richardą Wagneri reikia pasakyti, kad kuo daugiau prancuzu muzika formuosis pagal tikruosius l’ame moderne 73  <Paaiskinimai.html>poreikius, tuo labiau ji “wagnerizuosis”, tai galima numatyti – ji ir šiandien jau tai daro! Tačiau yra trys dalykai, kuriuos prancūzai su pasididžiavimu ir šiandien gali nurodyti kaip savo paveldą ir nuosavybę, taip pat kaip neprarastą savo senosios kultūrinės persvaros Europoje žymę, nepaisant visos savanoriškos ar nesavanoriškos germanizacijos ir skonio suprastėjimo: pirma, sugebėjimas patirti artistišką aistrą, mėgautis “forma”; tam pažymėti – greta tūkstančio kitų – sugalvoti žodžiai l’art pour l’art,- tris amžius Prancūzijoje tokio meno nestokota, ir vėl tik dėl pagarbos “negausiesiems” jos literatūroje egzistavo kažkas panašu į kamerinę muziką,- to veltui ieškosi kitose Europos šalyse.- Antra, kuo remdamiesi prancūzai gali grįsti savo viršumą Europoje, yra jų sena daugiapusė m o r a l i s t i n ė kultūra; dėl jos gan dažnai net maži laikraščių romanciers ir atsitiktiniai boulevardiers de Paris 74  <Paaiskinimai.html>pasižymi takiu psichologiniu subtilumu, apie kurį, pavyzdžiui, Vokietijoje neturima supratimo (ką jau kalbėti apie pačių tokių kūrinių stygių!). Vokiečiams tam trūksta kelių amžių moralistinio meno, kurio, kaip minėjome, Prancūzijoje nestokota; kas vokiečius dėl to vadina naiviais, tas giria juos už trūkumą. (Vokiškojo nepatyrimo ir nekaltybės voluptate psychologica 75  <Paaiskinimai.html>dalykuose, gimininguose vokiečių visuomeninio gyvenimo nuobodybei, priešybe ir labiausiai nusisekusia prancūziško smalsumo ir išradingumo šioje švelnių virpesių srityje apraiška gali būti laikomas Henri Beyle’is, tas įstabus tolregis pirmtakas, kuris napoleonišku tempu perbėgo s a v o Eurapą, daug europietiškos sielos šimtmečių, kaip šios sielos žvalgas ir atradėjas,- reikėjo net dviejų kartų, norint jį kur nors p a s i v y t i, siekiant įminti keletą mįslių, kurios kankino ir žavėjo šį nuostabų epikūrietį ir klaustukų žmogų, paskutinį didį Prancūzijos psichologą.) Egzistuoja ir trečias viršumo pagrindas: prancūzų natūra yra pusiau pavykusi Šiaurės ir Pietų sintezė, tai leidžia jiems suprasti daugelį dalykų ir daryti tokius dalykus, kurių anglas niekada nesupras; jų periodiškai į Pietus atsisukantis ir nuo jų nusisukantis temperamentas, kartkartėmis užverdantis jį provansališkas ir liguriškas kraujas saugo juos nuo siaubingos Šiaurės pilkumos, nuo saulės nenušviečiamų sąvokų vaiduokliškumo ir anemijos,- nuo mūsų v o k i š k o s skonio ligos, kuriai įveikti iškart ryžtingai siūloma panaudoti kraują ir geležį, t.y. “didžiąją politiką” (vadovaujantis receptais, kuriuos siūlo gan pavojingas gydymo menas, mokantis mane laukti ir laukti, bet iki šiol neteikiantis jokios vilties). Dar ir šiandien Prancūzijoje suprantami ir palankiai sutinkami tie reti ir retai patenkinti žmonės, kurie pernelyg turtingi dvasiškai, kad galėtų pasitenkinti siauru patriotizmu, ir kurie sugeba Šiaurėje mylėti Pietus, o Pietuose – Šiaurę,- tie apsigimę viduržemininkai, “geri europiečiai”.- Jiems kūrė savo muziką B i z e t, šis paskutinis genijus, įžvelgęs naują grožį ir naujas viliones,- atskleidęs m u z i k o s P i e t ų dalelę.

255

Vokiečių muzikos atžvilgiu patariu būti atsargiems. Jeigu kas nors myli Pietus, kaip aš juos myliu, kaip didžiąją protinio ir juslinio sveikatingumo mokyklą, kaip pilnatvę šviesos ir saulės spindulių, kurie liejasi ant tikinčios savimi ir nuo nieko nepriklausomos būties,- tai toks žmogus išmoks truputį saugotis vokiečių muzikos, nes ji, gadindama jo skonį, gadina jam ir sveikatą. Toks pietietis ne pagal kilmę, o pagal t i k ė j i m ą privalo, jei tik jis svajoja apie muzikos ateitį, svajoti ir apie muzikos išsilaisvinimą nuo Šiaurės, ir jo ausyse turi skambėti gilesnis, galingesnės, galbūt piktesnės ir paslaptingesnės muzikos preliudija, viršvokiškos muzikos, kuri nenutils, nenublanks, nenublykš žydros geidulingos jūros ir skaidraus viduržemio dangaus akivaizdoje, kaip visokia vokiečių muzika; preliudija viršeuropinės muzikos, kuri nepraras savo galios net ir raudonai rudų dykumos saulėlydžių fone, muzikos, kurios siela susigiminiavusi su palme ir pratusi klaidžioti, jausdamasi kaip namie, tarp didžiulių, nuostabių, vienišų plėšrūnų… Aš galėčiau įsivaizduoti muziką, kurios rečiausią žavesi lemtu tai, kad ji jau nieko nežinotu apie blogi ir geri, ir virš kurios tik retkarčiais praskrietų kažkokia jūreivio nostalgija, kažkokie auksiniai šešėliai ir švelnus alpulys menas, į kurį, ieškodamos prieglobsčio, iš toli toli suplauktų nykstančio, beveik nesuprantamu tapusio m o r a l i n i o pasaulio spalvos ir kuris būtų pakankamai svetingas ir gilus, kad priglaustų tokius vėlyvus bėglius.-

256

Dėl liguisto susvetimėjimo, kurį sukėlė ir toliau didina Europos tautų nacionalistinė beprotybė, dėl trumparegių, greitarankių politikų, kurie šiandien su jos pagalba iškyla į viršų ir visiškai nesuvokia, kad jų vykdoma atsiskyrimo politika neišvengiamai tėra antrakto politika,- dėl viso to ir daug ko kito, šiandien išvis neišreiškiamo, dabar nepastebimi arba savavališkai ir melagingai aiškinami nedviprasmiški ženklai, rodantys, jog E u r o p a t r o k š t a s u s i v i e n i j i m o. Visų gilesnių ir platesnių šio šimtmečio žmonių slapto sielos darbo bendra kryptis buvo parengti dirvą naujai s i n t e z e i ir pabandyti pirmiems numatyti ateities europietį: tiktai iš pažiūros arba silpnumo akimirkomis, pavyzdžiui, senatvėje, jie buvo “tėvynainiai”,- jie atsipūsdavo nuo pačių savęs, tapdami “patriotais”. Aš turiu galvoje tokius žmones, kaip Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Stendhalis, Heinrichas Heine, Schopenhaueris: tenesupyks skaitytojas, jei aš priskirsiu prie jų ir Richardą Wagnerį, kurio nuomonė apie save neturi mūsų klaidinti,- šio tipo genijai retai supranta save. Aišku, dar mažiau mus turi klaidinti tas nepadorus triukšmas, su kuriuo Prancūzijoje dabar atsiribojama nuo Wagnerio,- vis dėlto penktojo dešimtmečio p r a n c ū z ų v ė l y v o s i o s r o m a n t i k o s glaudus vidinis ryšys su Richardu Wagneriu yra faktas. Jų giminystę, kuo glaudžiausią giminystę rodo visos jų poreikių ir siekių aukštumos ir gilumos: tai Europa, vieninga Europa, kurios siela skverbiasi per jų daugiapusį ir audringą meną ir veržiasi iš jo aukštyn, – kur? ar ne į naują šviesą? į naują saulę? Bet kas galėtų tiksliai išsakyti tai, ko nemokėjo aiškiai pasakyti visi šie naujų išraiškos priemonių meistrai? Mes žinome, kad juos kankino tos pačios audros ir veržimasis, kad i e š k o d a m i jie ėjo tuo pačiu keliu, šie paskutiniai didieji ieškotojai! Visi jie negirdėtai ir neregėtai pakerėti literatūros – pirmieji menininkai, išugdyti pasaulinės literatūros,- dažniausiai patys rašytojai, poetai, menų ir jausmų tarpininkai ir jungėjai (Wagneris kaip muzikas priklauso dailininkams, kaip poetas – muzikams, kaip menininkas apskritai – aktoriams); visi jie i š r a i š k o s “bet kuria kaina” fanatikai – pirmiausia nurodysiu Delacroix, giminingiausią Wagneriui,- visi jie didieji kilnių, taip pat ir bjaurių, pasibaisėtinų dalykų atradėjai, dar didesni efektų ir blizgesio atradėjai; visi jie talentai toli už savo genijaus ribų,- virtuozai iki kaulų smegenų, paslaptingai prieinantys prie visko, kas gundo, vilioja, verčia, apverčia, apsigimę logikos ir tiesiu liniju priešai, geidžiantys visko svetimo, egzotiško, siaubingo, kreivo, prieštaraujančio pačiam sau; kaip žmonės jie valios tantalai, iškilę plebėjai, kurie gyvenime ir kūryboje nepripažįsta aristokratiško tempo lento,- pavyzdžiui, prisiminkite Balzacą,- nesutramdomi darbininkai, beveik žudantys save darbu; antinomistai ir maištininkai papročių srityje, nepasotinami garbėtroškos be pusiausvyros ir malonumo pojūčio; visi jie galiausiai žūsta nuo krikščioniško kryžiaus, susmukdami prieš jį (tai visiškai teisinga, nes argi kuris nors iš jų buvo pakankamai gilus ir savarankiškas A n t i k r i s t o filosofijai?). Išvis tai pašėlusiai narsi, prašmatniai galinga, aukštai sklendžianti ir viršun besiveržianti padermė aukštesniųjų žmonių, kurie savo šimtmečiui,- o tai yra m i n i o s šimtmetis! – pirmą kartą išaiškino sąvoką “aukštesnysis žmogus”… Tegul Richardo Wagnerio draugai vokiečiai pamąsto, ar Wagnerio menas yra vien vokiškas ir ar nera jo išskirtinis bruožas tai, kad jis kyla iš viršvokišku šaltiniu ir paskatu; čia negalima ignoruoti, kad tokio tipo, kaip Wagneris, išugdymui buvo būtinas Paryžius, į kurį jį lemiamu momentu traukė jo instinktų gelmė, ir kad visa jo pasirodymo publikai maniera, jo saviapaštalavimas galėjo ištobulėti tik sekant prancūzų socialistų pavyzdžiu. Galbūt nuodugniau palyginę, mes Richardo Wagnerio vokiškos natūros garbei atrasime, kad jis buvo visais atžvilgiais stipresnis, narsesnis, tvirtesnis, aukštesnis, negu galėjo būti devynioliktojo amžiaus prancūzas,- dėl tos aplinkybės, kad mes, vokiečiai, artimesni barbarybei negu prancūzai; galbūt nuostabiausia iš to, ką sukūrė Richardas Wagneris, ne tik dabar, bet ir visada liks neprieinamu, nesuvokiamu, nepamėgdžiojamu dalyku visai tokiai vėlyvai lotyniškai rasei: aš turiu galvoje Siegfriedą, tą l a b a i l a i s v ą žmogų, kuris, matyt, iš tikrųjų per daug laisvas, tvirtas, linksmas, sveikas, per daug a n t i k a t a l i k i š k a s senų ir sukiužusių kultūringų tautų skoniui. Jis galėtų būti netgi nuodėmė prieš romantizmą, šis antiromantiškas Siegfriedas: tiesa, Wagneris su kaupu išpirko tą nuodėmę liūdnomis savo senatvės dienomis, kai, nuspėdamas skonį, tapusį politika, su jam būdingu religiniu įkarščiu ėmė raginti kitus eiti k e l i u, v e d a n č i u į R o m ą, nors pats juo ir nėjo. Kad jūs teisingai suprastumėte pastaruosius žodžius, pasitelksiu į pagalbą keletą eilių, kurios netgi ne itin jautriai ausiai atskleis tai, ką noriu pasakyti,- kodėl esu p r i e š “vėlyvąjį Wagnerį” ir jo Parsifalio muziką.

- Kas čia dar vokiška?-

Iš vokiečio širdies dejonės šitos sklinda?

Ir vokietis save ekstazėj plakti ima?

Ar vokiečio šie kunigiški gestai,

Jausmai dievoti, smilkalai?

Ar vokiškas šis svaigulys,

Varpų vakaris gaudesys?

Vienuolių akys graudžios,

Dangun veržimosi apgaulė?

- Kas čia dar vokiška? –

Sustok! Esi prie R o m o s vartų –

Š v e n t u s ž o d ž i u s tereikia tau ištarti!

Susiję įrašai:

• Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
• Viduramžių filosofijos pabaiga
• Vėlyvieji viduramžiai
• Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
• Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)