Frydrichas Nyčė – Stabų saulėlydis
Stabų saulėlydis (Gotzen – Dammerung)
Vertė ARVYDAS ŠLIOGERIS
PRATARMĖ
Niaurioje ir nepaprastai atsakingoje situacijoje išsaugoti linksmybę – ne toks jau menkas dalykas: ir vis dėlto, ar reikia ko nors labiau už linksmybę? Niekas negali pavykti, jei stokojama išdidumo ir linksmybės. Tik jėgos perteklius yra jėgos įrodymas.- V_i_s_ų vertybių perkainojimo problema tokia tamsi, tokia baisi, kad ji bloškia į sutemas tą, kuris ją kelia,- toks lemtingas uždavinys kiekvieną akimirką verčia ieškoti saulės, kad nusikratytum sunkios, pernelyg sunkia tapusios rimties. Tam tinka kiekviena priemonė, kiekvienas “atvejis” yra laimingas. Visų pirma k_a_r_a_s. Visos gilios, pernelyg į save nugrimzdusios sielos iš karo visada sėmėsi didžiosios išminties; net sužeidimas gydo. Mano devizas nuo seno buvo posakis, kurio kilme tegul pasidomi mokyti smalsuoliai: /increscunt animi, virescit volnere virtus^1/. Kitoks vaistas, tam tikromis aplinkybėmis man dar labiau geistinas, yra s_t_a_b_ų__ k_v_o_t_i_m_a_s… Pasaulyje daugiau stabų negu tikrų dalykų: tai m_a_n_o “pikta akis”, žvelgianti į šį pasaulį, tai ir mano “pikta a_u_s_i_s”… Dar sykį kelti klausimą taip, tarsi k_ū_j_u tvotum, ir galbūt kaip atsakymą išgirsti plačiai žinomą tuščią garsą, kuris rodo esant išpūstus vidurius,- koks tai džiaugsmas tam, kuris už vienų ausų turi dar ir kitas,- man, senam psichologui ir žiurkiagaudžiui, kuriam kaip tik tai, kas norėtų būti nutylima, t_u_r_i__ g_a_r_s_i_a_i__ p_r_a_b_i_l_t_i… Ir šis rašinys – tai išduoda pavadinimas – pirmiausia yra psichologo atokvėpis, jo sielos blyksnis, dykinėtojo šuolis. Galbūt ir naujas karas? O gal bus kvočiami nauji stabai?.. Šis nedidelis rašinys yra d_i_d_ž_i_o__ k_a_r_o__ p_a_s_k_e_l_b_i_m_a_s; o dėl stabų kvotimo, tai šį kartą bus ne dabarties stabai, bet a_m_ž_i_n_i_e_j_i stabai, prie kurių čia bus prisiliesta kūju, tarsi kokiu kamertonu,- juk apskritai nėra jokių senesnių, jokių autoritetingesnių, jokių labiau išpūstų stabų… Ir jokių tuštesnių… Tai netrukdo jais l_a_b_i_a_u_s_i_a_i__ t_i_k_ė_t_i; o kartais, ypač išskirtiniu atveju, sakoma, kad tai išvis ne stabai…
T_u_r_i_n_a_s, 1888 rugsėjo 30, diena, kai buvo baigta pirmoji “Visų vertybių perkainojimo” knyga
Friedrichas Nietzsche
POSAKIAI IR STRĖLĖS
1
Dykinėjimas yra visokios psichologijos šaltinis. Kaip? O jei psichologija – našta?
2
Net drąsiausias iš mūsų tik labai retai turi pakankamai drąsos tam, ką jis iš tikrųjų ž_i_n_o…
3
Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu – f_i_l_o_s_o_f_u…
4
“Kiekviena tiesa yra paprasta.” – Ar tai nėra dvigubas melas?
5
Aš noriu – kartą visiems laikams, – daug ko n_e_ž_i_n_o_t_i. – Išmintis nustato ir pažinimo ribas.
6
Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo…
7
Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida?
8
Iš gyvenimo karo mokyklos. – Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina.
9
Padėk pats sau: tada tau padės kiekvienas. Artimo meilės principas.
10
Jei nebūtų bijomasi savo veiksmų! Jeigu jie nebūtų paliekami likimo valiai! – Sąžinės priekaištai yra nepadorus dalykas.
11
Ar a_s_i_l_a_s gali būti tragiškas? – Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti?.. Filosofo atvejis.
12
Jei gyvenimas turi savo k_o_d_ė_l, tada galima susitarti beveik su kiekvienu k_a_i_p.- Žmogus n_e_s_i_e_k_i_a laimės; tai daro tik anglas. 13
Vyras sutvėrė moterį – tačiau iš ko? Iš savo Dievo – savo “idealo”- šonkaulio…
14
Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? – Ieškok n_u_l_i_ų!
15
Pomirtiniai žmonės – pavyzdžiui, aš – bus blogiau suprasti negu amžininkai, bet geriau i_š_g_i_r_s_t_i. Tiksliau: mes niekada nebūsime suprasti – i_š__ č_i_a mūsų autoritetas…
16
T_a_r_p__ m_o_t_e_r_ų. – “Tiesa? Ak, jūs nežinote, kas yra tiesa! Ar ji nėra pasikėsinimas į visą mūsų /pudeurs?^2″/
17
Menininko, kurį aš myliu, poreikiai kuklūs: iš tikrųjų jis trokšta tik dviejų dalykų: savo duonos kąsnio ir savo meno, – /panem et Circen^3/…
18
Kas į daiktus neįdeda savo valios, tas jiems suteikia bent jau p_r_a_s_m_ę; vadinasi, jis tiki, kad juose jau yra valia (“tikėjimo” principas).
19
Kaip? Jūs pasirinkote dorybę ir atgailą ir kartu dairotės neabejotinų dalykų naudos? – Tačiau kartu su dorybe a_t_m_e_t_a_m_a ir “nauda”… (vienam antisemitui, stovinčiam prie durų). 20
Tobula moteris su literatūra elgiasi taip pat kaip ir su maža nuodėme: paviršutiniškai, prabėgom, apsidairydama, ar kas nors tai pastebi ir k_a_d tai kas nors pastebi…
21
Atsidurti tokioje padėtyje, kai neįmanoma turėti tariamų dorybių, kai priešingai, esi kaip lyno šokėjas ant savo lyno: arba nukrenti, arba išsilaikai – arba jo apskritai vengi…
22
“Pikti žmonės nedainuoja.” – Tad kodėl dainuoja rusai?
23
“Vokiečių dvasia”: jau aštuoniolika metų /contradictio in adjecto^4/. 24
Ieškant pradmenų tampama vėžiu. Istorikas žvelgia atgal; galiausiai ir t_i_k_i jis atžagariai.
25
Pasitenkinimas savaime saugo nuo peršalimo. Ar moteris, žinanti, kad ji gerai apsirengusi, yra kada nors peršalusi? – Net tarus, kad ji buvo apsirengusi labai lengvai.
26
Aš nepasitikiu visais sistematikais ir traukiuosi jiems iš kelio. Valia sistemai yra sąžiningumo stoka.
27
Moteris laikoma gilia – kodėl? Kadangi negalima apčiuopti jos pagrindo. Moteris nėra net lėkšta.
28
Jei moteris turi vyriškų dorybių, nuo jos reikia bėgti. O jeigu ji neturi jokių vyriškų dorybių, tada ji pati pabėga,
29
“Kaip skaudžiai kadaise kandžiojosi sąžinė! Kokius gerus dantis ji turėjo! – O šiandien? Ko jai trūksta?” – Dantisto klausimas.
30 Skuboti žingsniai retai žengiami tik vieną kartą. Paskubėjus pirmą sykį, visada padaroma per daug. Kaip tik todėl paprastai paskubama antrąsyk – ir tada padaroma per mažai…
31
Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: n_u_s_i_ž_e_m_i_n_i_m_a_s.
32
Egzistuoja neapykanta melui ir apgaulei, kylanti iš jautrios savigarbos; egzistuoja ir neapykanta, kylanti iš bailumo, nes melas yra d_r_a_u_d_ž_i_a_m_a_s dieviškojo įsakymo. Per bailus, kad meluotų…
33
Kaip mažai reikia laimei! Dūdmaišio garsų.- Be muzikos gyvenimas būtų klaida. Vokietis mano, kad pats Dievas dainuoja.
34
/On ne peut penser et ecrire qu’assis^5/ (G._Flaubert).- Štai ir pagavau tave, nihiliste! Kaip tik sėslumas yra n_u_s_i_ž_e_n_g_i_m_a_s šventajai dvasiai. Tik i_š_v_a_i_k_š_č_i_o_t_o_s mintys vertingos.
35
Esti atvejų, kai mes būname tarsi arkliai – mes, psichologai. Ir pradedame nerimauti: prieš save matome savo šešėlį ir sutrinkame. Kad apskritai matytų, psichologas neturi matyti s_a_v_ę_s.
36
Ar mes, imoralistai, k_e_n_k_i_a_m_e dorybei? – Taip pat menkai, kaip anarchistai kunigaikščiams. Tik po to, kai į juos šaunama, jie vėl tvirtai sėdi savo soste. Moralas: r_e_i_k_i_a__ š_a_u_t_i__ į__ m_o_r_a_l_ę.
37