Frydrichas Nyčė – Stabų saulėlydis
4
Pasvarstykime: akivaizdu ne tik tai, kad vokiečių kultūra žlunga, akivaizdu, kad nestokojama ir to žlugimo priežasčių. Galiausiai niekas negali duoti daugiau, negu turi: tiek pavienis žmogus, tiek tauta. Jei aukojamasi jėgai, didžiajai politikai, ekonomikai, kelionėms po pasaulį, parlamentarizmui, militariniams interesams,- jei tam tikras kiekis proto, rimties, valios, savikontrolės aukojama š_i_e_m_s dalykams, tada jų trūksta kitiems. Kultūra ir valstybė – neapsigaudinėkime – yra antagonistai: “kultūrinė valstybė” tėra moderni idėja. Viena gyvena kitos nenaudai, viena klesti čiulpdama kitos syvus. Visos didžiosios kultūrinės epochos buvo politinio smukimo laikai: kas buvo didu kultūros prasme, buvo nepolitiška, net a_n_t_i_p_o_l_i_t_i_š_k_a… Goethe’i suvirpino širdį Napoleono fenomenas,- jį įkvėpė “laisvės karai…” Tą pačią akimirką, kai Vokietija tampa didžia valstybe, Prancūzija vėl tampa svarbi kaip kultūrinė jėga. Jau dabar į Paryžių persikraustė daug naujos rimties, daug šviežios dvasingumo a_i_s_t_r_o_s; pavyzdžiui, pesimizmo klausimas, Wagnerio klausimas, beveik visi psichologiniai ir meno klausimai ten svarstomi nepalyginti subtiliau ir nuodugniau negu Vokietijoje – patys vokiečiai n_e_p_a_j_ė_g_ū_s šitokiai rimčiai. – Europos kultūros istorijoje “imperijos” atsiradimas pirmiausia reiškia vieną dalyką: svorio centro persikėlimą. Tai jau visur matoma: svarbiausioje srityje – o tai yra kultūra – vokiečiai nieko nebereiškia. Klausiama: ar galėtumėte nurodyti bent vieną Europos m_a_s_t_o kūrėją? Kaip jūsų Goethe, jūsų Hegelis, jūsų Heinrichas Heine, jūsų Schopenhaueris? – Neatsistebima, kad nebėra nė vieno vokiečių filosofo.-
5
Visas aukštasis lavinimas Vokietijoje stokoja pagrindinio dalyko: t_i_k_s_l_o__ i_r__ p_r_i_e_m_o_n_i_ų tikslui pasiekti. Kad auklėjimas, š_v_i_e_t_i_m_a_s – o__ n_e “imperija” – yra savaime tikslas, kad šiam tikslui pasiekti reikalingi a_u_k_l_ė_t_o_j_a_i, o__ n_e gimnazijų mokytojai ir universitetų mokslininkai,- tai užmiršta… Reikalingi auklėtojai, kurie būtų p_a_t_y_s__ i_š_a_u_k_l_ė_t_i, reikalingos didžios, kilnios sielos, atsiveriančios kiekvieną akimirką, atsiveriančios žodžiu ir tylėjimu, reikalinga brandi, m_a_l_o_n_i kultūra, – o__ n_e mokslingi chamai, kuriuos, tarsi kokias “dvasios žindyves”, jaunuomenė randa gimnazijoje ir universitete. Atmetus išskirtines išimtis, s_t_o_k_o_j_a_m_a auklėtojo, p_i_r_m_o_s_i_o_s auklėjimo prielaidos: i_š__ č_i_a kyla vokiečių kultūros nuosmukis.- Viena toki rečiausių išimčių yra mano garbusis draugas Jakobas Burckhardtas iš Bazelio: pirmiausia jam Bazelis turi būti dėkingas už prioritetą humanistikoje.- Vienintelis dalykas, ko iš tikrųjų pasiekiama Vokietijos “aukštosiose mokyklose”, yra brutali dresūra, kurios tikslas – per kuo trumpesnį laiką kuo daugiau jaunų žmonių padaryti tinkamais, tinkančiais i_š_n_a_u_d_o_t_i valstybės tarnais. “Aukštasis išsilavinimas” ir d_i_d_e_l_i_s__ s_k_a_i_č_i_u_s – tai iš esmės prieštaringa. Visoks aukštesnis lavinimas turi būti išimtis: reikia būti privilegijuotam, kad turėtum teisę į tokią aukštą privilegiją. Visi didūs, visi gražūs dalykai niekada negali būti visuotine nuosavybe: /pulchrum est paucorum hominum^26/. – Kas l_e_m_i_a vokiečių kultūros nuosmukį? Tai, kad “aukštasis išsilavinimas” jau nebėra p_r_i_v_i_l_e_g_i_j_a – “visuotinio”, t_r_i_v_i_a_l_i_u tapusio “švietimo” demokratizmas… Nedera užmiršti, kad militarinės privilegijos, leidžiančios lankyti aukštąsias mokyklas p_e_r__ d_i_d_e_l_i_a_m__ k_i_e_k_i_u_i__ ž_m_o_n_i_ų, tiesiog smukdo jas. – Dabartinėje Vokietijoje jau niekas negali savo vaikams duoti kilmingą išsilavinimą: mūsų “aukštosios” mokyklos visokeriopai – mokytojais, mokymo planais, mokymo tikslais – orientuotos į pilkiausią vidutinybę. Ir visur viešpatauja nepadorus skubrumas, tarsi kažkas būtų prarasta, jei 23 metų jaunuolis dar nėra “gatavas”, dar nežino atsakymo į “svarbiausią klausimą”: “k_o_k_i_ą profesiją?” – Jums leidus pasakysiu, kad aukštesnės rūšies žmonės nemėgsta “profesijų” kaip tik todėl, kad jie žino esą pašaukti… Jie turi laiko, jie neskuba, jie visai negalvoja tapti “gatavais”- aukštosios kultūros požiūriu, trisdešimtmetis yra pradinukas, kūdikis.- Mūsų perpildytos gimnazijos, mūsų perkrauti, sukvailėję gimnazijų mokytojai yra skandalas: ginti tokią būseną – tai neseniai padarė Heidelbergo profesoriai – galbūt galima turėti m_o_t_y_v_ų, – tačiau prasmės čia nėra jokios.
6
Kad likčiau ištikimas savo stiliui,- jis yra sakantis T_a_i_p, o su prieštaravimu ir kritika susijęs tik netiesiogiai, tik priverstinai,- aš tuojau pat iškeliu tris uždavinius, kuriems įgyvendinti reikalingas auklėtojas. Reikia išmokti m_a_t_y_t_i, reikia išmokti m_ą_s_t_y_t_i, reikia išmokti k_a_l_b_ė_t_i__ i_r__ r_a_š_y_t_i: visų trijų sugebėjimų tikslas yra aukštoji kultūra.- Išmokti m_a_t_y_t_i – įpratinti akį žvelgti ramiai, kantriai, su atsidavimu; nuslopinti sprendimą, išmokti visapusiškai suprasti individualų atvejį. Tai p_i_r_m_a_s dvasingumo pradžiamokslis: į dirginimą reaguoti n_e iš karto, tačiau įvaldyti stabdančius, raminančius instinktus. I_š_m_o_k_t_i matyti taip, kaip tai suprantu aš, yra beveik tai, kas nefilosofine kalba vadinama stipria valia: svarbiausia čia kaip tik “n_e_g_e_i_s_t_i”,__ p_a_j_ė_g_t_i susilaikyti nuo sprendimo. Visokį nedvasingumą, visokią niekšybę lemia nesugebėjimas pasipriešinti dirginimui: nepajėgiama nereaguoti, pasiduodama kiekvienam impulsui. Daugeliu atvejų toks negalėjimas yra beveik liguistumas, nuosmukis, išsekimo simptomas,- beveik visa, kas nefilosofiškai šiurkščiai vadinama “yda”, tėra fiziologinis nesugebėjimas n_e_r_e_a_g_u_o_t_i.- Mokėjimo matyti pritaikymas: žmogus, k_u_r_i_s__ m_o_k_o_s_i, apskritai tampa lėtas, nepasitikintis, jis linkęs priešintis. Visa, kas svetima, kas kaip nors n_a_u_j_a, pirmiausia priimama priešiškai ramiai,- nuo to naujumo traukiamasi. Visų durų atlapojimas, vergiškas keliaklupsčiavimas prieš kiekvieną faktelį, visada pasirengęs apsinuoginti atsidavimas, b_l_o_š_k_i_m_a_s_i_s_ į kitką ir kitoniškumą, žodžiu, garsusis moderno “objektyvumas” yra blogas skonis, yra n_e_k_i_l_m_i_n_g_a /par excellence/.
7
Mokytis m_ą_s_t_y_t_i: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip a_m_a_t_a_s pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,- kad mąstymo būtų norima išmokti, kaip būtų norima išmokti šokti, k_a_i_p tam tikro šokio… Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį į visus muskulus įlieja l_e_n_g_v_o_s dvasingumo k_o_j_o_s! – Dvasinės elgsenos medinis nerangumas, d_r_a_m_b_l_o_t_i rankos judesiai – tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi p_i_r_š_t_ų__ n_i_u_a_n_s_a_m_s… Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, d_i_d_i_j_į Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis.- Nuo k_i_l_m_i_n_g_o__ i_š_s_i_l_a_v_i_n_i_m_o negalima atskirti bet kokios formos š_o_k_i_o, mokėjimo šokti kojomis, sąvokomis, žodžiais: ar turiu dar pridurti, kad tai reikia mokėti daryti ir su p_l_u_n_k_s_n_a,- kad reikia išmokti r_a_š_y_t_i?- Tačiau šiuo atveju vokiečių skaitytojams aš tapčiau visiška mįsle…
NESAVALAIKIO MĄSTYTOJO IŠKYLOS
1
K_o__ a_š__ n_e_a_p_k_e_n_č_i_u.- S_e_n_e_c_a: arba dorybės toreadoras. R_o_u_s_s_e_a_u: arba grįžimas į gamtą /in impuris naturalibus^27/.- S_c_h_i_l_l_e_r_i_s: arba Zėkingeno moralės skelbėjas.- D_a_n_t_e: arba hiena, k_u_r_i_a_n_t_i__ p_o_e_z_i_j_ą kapuose.- K_a_n_t_a_s: arba /cant^28/ kaip protu suvokiamas charakteris.- V_i_c_t_o_r_a_s__ H_u_g_o: arba švyturys prie beprasmybės jūros.- L_i_s_z_t_a_s: arba banalybės mokykla – moterų pavyzdžiu.- G_e_o_r_g_e__ S_a_n_d: arba /lactea ubertas/, vokiškai: “gražaus stiliaus” pieninga karvė. M_i_c_h_e_l_e_t: arba entuziazmas, nuo savęs plėšiantis švarką. C_a_r_l_y_l_e’i_s arba pesimizmas kaip nesuvirškinti pietūs. J_o_h_n_a_s__ S_t_u_a_r_t_a_s__ M_i_l_l_i_s: arba įžeidžiantis aiškumas. Broliai de G_o_n_c_o_u_r_t’a_i: arba abu Ajaksai, kariaujantys su Homeru. Offenbacho muzika.- Z_o_l_a: arba “džiaugsmas gadinti orą”.
2
R e n a n a s.- Teologija, arba proto sugedimas dėl “prigimtinės nuodėmės” (krikščionybė). Liudytojas Renanas, kuris, rizikuodamas tarti tai abstraktų Taip, tai abstraktų Ne, pedantiškai reguliariai to proto griebiasi. Pavyzdžiui, jis norėtų susieti į vieną daiktą /la science^29/ ir /la noblesse^30/: tačiau /la science/ priklauso demokratijai, ir tai galima net pačiupinėti rankomis. Labai ambicingai jis trokšta atstovauti dvasios aristokratizmui: tačiau kartu jis klūpo prieš jo priešingybę – /evangile des humbles^31/; ir ne tik klūpo… Ką padės visa ta laisvamanybė, modernumas, patyčios ir gražiagalvės lankstumas, jei net savo viduriais liekama krikščioniu, kataliku ir net šventiku! Renanas savotiškai išradingas, visai kaip gundomas jėzuitas ir nuodėmklausys; jo dvasingumas nestokoja plačios ilgaskvernio šypsenos,- kaip ir visi šventikai, jis tampa pavojingas tada, kai myli. Niekas negali su juo susilyginti pamaldumu, keliančiu pavojų gyvenimui… Toji Renano dvasia, s_e_k_i_n_a_n_t_i dvasia, pirmiausia yra lemtinga vargšei, liguistai, bevalei Prancūzijai.-