Getė (referatas)
Getė iki savo mirties nenustojo tikėti, kad atliko didelį šimtmečio darbą; jis sekė tolimesnius tyrinėjimus, kurie, kaip jam rodėsi patvirtina jo mintis ir ignoravo tuos kurie griovė tą mokymą. Tačiau yra vienas fenomenas, kuris niekad nesiliovė jo jaudinęs, jis vis rungėsi ir rungėsi su juo, nes jam nepavyko jo įjungti į savo “sistemą”, – vaivorykštė. Niutonas ir jai buvo pataikęs savo aiškinimų. Getė nenotėjo apie tai žinoti. Jis negalėjo paneigti, kad čia, ne tamsioje oloje, o laisvame danguje pasirodo spalvų žaismas, velnioniškai panašus į prakeiktą spektrą. Kartais jis prieš ją užmerkdavo akis tiesioginę tų žodžių prasme: jo draugas Mejeris ant naujosios laiptinės lubų jo name prie Frauenplano jam piešė vaivorykštę ir Getės nurodymu privalėjo parinkti nenatūralias vaivorykštės spalvas, o apsiriboti trimis idealiomis pagrindinėmis spalvomis: mėlyna, raudona, geltona. Dar savo paskutinėmis gyvenimo savaitėmis Getė eksperimentavo su stikliniu rutuliu pripildytu vandens, kokį apie 1300 m. naudojo ir pirmasis vaivorykštės tyrinėjimo klasikas Teoderichas Freiburgietis, apie kurį Getė vargu ar bus žinojęs. Apie tai jis rašo savo draugui Buasere. Vaivorykštė esanti sudėtingiausias refrakcijos atvejis, ir čia dar prisidedanti refleksija. Jis dar kartą polemizuoja su spindulių teoriją, kuri matematikams reikalinga tik pademonstruoti apstrakcijai, tačiau tai mažai ar nieko neparodo. Tada įtaigiai užbaigia: “Nemanykite, kad Jūs kada nors šio dalyko atsikratysite. Jeigu jis pareikalaus iš Jūsų viso gyvenimo turėsite su tuo susitaikyti.” Getė mėgina dar kartą apžvelgti visą savo, kaip tyrinėtojo, gyvenimą, ir čia žodis “tikėjimas” vaidina esminį vaidmenį: “Visada stengiausi suvokti tai, ką galima pažinti, žinoti, pritaikyti, ir esu pats patenkintas, ir kiti pritaria, kad čia daug pasiekiau. Taigi priėjau ribą ta prasme, kad čia pradedu tikėti, kur kiti nusivilia, ir būtent tie, kurie išpažinimo per daug reikalauja ir jeigu jie tik gali pasiekti tam tikrą pakopą, lemtą žmogui, jie paniekina didžiausius žmonijos turtus. Taip žmogus blaškomas iš visumos į atskirą ir iš atskiro į visumą, nori jis to ar ne.
Dėkingas už malonų dėmesį,
Linkįs nuolatinės kantrybės,
Tikįs tolesniu pasitikėjimu.
Veimeras, 1832 m. vasario 25 d.”
Baigęs ,,Spalvotyrą”, Getė nusimetė nuo pečių didžiausią savo gyvenimo naštą ir tuo pačiu savo vienintelį didelį priešą ar priešininką. Dabar jis gali atsikvėpti. Jo įniršis, tiesa, išlieka kartais išsiverždamas eilėse, laiškuose, pokalbiuose, tačiau tai tik praėjusios audros atgarsiai. Pažymėtina, kad Getė šį veikalą rašė tais metais, kai jo sveikata buvo blogiausia, buvo išpurtęs, ligotas, du kartus, 1801 ir 1805 metais, persirgo sunkiomis ligomis, pirma veido rože, paskui angina ir inkstų uždegimu. Stambus, apkūnus poetas, su pilvu, su nukarusiais skruostais, maišeliais po akimis pamažu tampa lieknesniu pražilusiu Getė, tuo gražiuoju seniu.