Gimimas lietuvių tautosakoje (referatas)
Verčiami lietuviai nešė vaikus krikštyti į bažnyčią, bet laikė garbe būti pagonimis. Todėl buvo sugalvoję kaip nusivalyti bažnyčios krikštą: tuoj po krikšto nešdavo savo vaikus prie šaltinių, upių, ežerų ir kitokių vandenų, kur, juos nuplaudami, atlikdavo apkrikštijimo apeigas. Tų apeigų metu vaikams buvo duodami senoviniai lietuviški vardai. Tai rodo, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo, maudydami vandenyje.Tokio krikštijimo apeigų pėdsakai yra kūdikio prausimas, vežant krikštyti į bažnyčią.
Išvežant kūdikį krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai, burtai maldos, nieko bendra neturintys su krikščionybe. Pavyzdžiui, Dzūkijioje, pribuvėjai parodžius kūdikį, kūmai jai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis vaikelį visą amželį saugotų nuo piktų nuotykių, skaudžių ligų ir t.t. Tai neabejotina malda senovės Žemynėlei, supinta su krikščioniškaisiais dievais. Išvažiavus kūmams, svečiai vaišindavosi ir laukdavo jų sugrįžtant. Grįžusius pasitikdavo tėvai, pribuvėja ir svečiai su duona ir druska.
Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene – kūmai. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas buvo dubenyje kepta kiaušininė, kurią suvalgius sudaužydavo indą. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdamas, kad jis būtų turtingas, protingas, doras ir t.t., o po to kūmas ar kūma kūdikį nešiodavo apling ugniavietę ir po visą ūkį, kad būtų geras šeimininkas. Tai prosenovinis paprotys, pagal kurį kūdikis priimamas į bendruomenę.
Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji. Visi pasilinksminimai buvo kupini magijos, komizmo, mat, tikėta, kad taip bus užtikrintas sėkmingas kūdikio gyvenimas.
Krikštynos baigdavosi pribuvėjos išvežimu, pasodinus ją į geldą, ratus, šlajas ar ant akėčių. Aptaisydavo visokiaisiais skarmalais ir dainuodavo humoristines dainas, kartais vežamąją išversdavo į griovį. Po apeigų pribuvėja vežančiuosius vaišindavo.
Vėliau, kapitalizmo laikais iškilmingas krikštynas keldavo tik turtingieji arba vidutiniai valstiečiai. Neturtingieji dažniausiai vaikus krikštydavo jau be apeigų ir vaišių. Augindami vaiką, tėvai rūpindavosi, kad jis būtų sveikas ir sotus. Lopšį vaiko tėvas nupindavo iš karnų, lazdyno plėšų arba sukaldavo iš lentų. Jį pakabindavo ant lingės palubėje, priklodavo šieno ar vikrščių, padėdavo pagalvėlį. Vaiką supdavo, kai migdydavo arba kai jis verkdavo. XX a. ėmė plisti pirmiausia namų darbo, vėliau ir fabrikiniai vežimėliai.
Vaiką iki dvejų metų motina maitindavo krūtimi. Pradėdavo maitinti nuo dešinės krūties, kad užaugęs vaikas nabūtų kairys. Maitinimo laikas nebuvo nustatytas: kai kūdikis užsigeisdavo valgyti ir pradėdavo verkti, tada jį ir maitindavo. Vaiko maitinimą stengdavosi nutraukti, paukščiams išskridus, kai prasidėdavo tuščias laikas. Tada vaikas nebūsiąs lakus. Duodavo vaikui “čiulptuką”: į švarią skepetėlę įrištos sukramtytos bulkutės, riestainio ar duonos su cukrumi. Paprastai vaikų maistas mažai skirdavosi nuo suaugusiųjų. Gydydavo moterys, rūkydamos arba girdydamos tam tikromis žolelėmis.
Augančius vaikus prižiūrėdavo motinos, senelės arba vyresni vaiaki. Per darbymetį moterys vaikus nešdavosi į laukus. Drabužius, dažniausiai drobinius, siūdavo pačios motinos. Jie buvo nesudėtingi, vienodi abiejų lyčių vaikams: kepurėlė (koptūrėlis) ir marškinukai.
Kai vaikas pradėdavo stovėti, jam padarydavo medinę stovynę. Įstatydavo į jį vaiką, paduodavo kokių nors žaislikų ir palikdavo. Kartais leisdavo pašliaužioti po aslą, kad jis išsitepdavo, į tai nekreipdavo daug dėmesio. Žaisliukus tėvai padarydavo patys. Tai būdavo vežimėliai, žirgeliai, mergaitėms – skudurinės lėlytės. Maždaug 3-5 metų vaikų jau stropiau nebežiūrėdavo. Vasarą palikdavo darželyje prie namų, o žiemą ar rudenį – gryčioje. Jeigu reikėdavo vaikus palikti be priežiūros, juos virvele per pusiaują pririšdavo prie stalo kojos. Nuo septynerių metų vaiaki pradėdavo ganyti žasis, taip pat bandą ir kiaules.
Tarybų valdžios metais pasikeitė požiūris į gimimą, o apeigos buvo visai ignoruojamos. Buvo įvesta civilinė metrikacija, kūdikio gimimas registruojamas gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos skyriuose. Apie vaiko gimimą turėjo būti pranešta ne vėliau kaip per mėnesį nuo gimimo dienos. Registruojant gimimą reikėjo krūvos popierių: tai gimdymo namų pažyma, patvirtinanti gimimo faktą ir laiką, tėvų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, tėvų santuokos liudijimas arba tėvystės nustatymo dokumentas. Tėvams, atvykusiems į civilinės metrikacijos įstaigą, buvo paaiškinama kaip pasiruošti vardynoms (ne krikštynoms), kokius drabužėlius įtaisyti, kaip parinkti vardą ir pan. Buvo paskiriama vardynų diena. Atvykusius vardynų dalyvius pasitikdavo budintysis, kuris ir nuvesdavo į apeigų kambarį. Čia už stalo stovėdavo vietinės Liaudies deputatų tarybos deputatas, kuris ir atlikdavo vardynų apeigas: remdamasis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu, pagal tėvų norą suteikdavo naujagimiui vardą.
Kūdikis vardynose buvo laikomas ant rankų: berniuką laiko vardatėvis, mergaitę – vardamotė. Naujagimis puošiamas baltai. Apeigose, be tėvų, paprastai dalyvaudavo naujagimio seneliai, giminės, tėvų darbo draugai ir svečiai. Vardatėviai vaišindavo vaikus saldainiais.
Dauguma tėvų vaiko gimimą užregistruodavo be didelių vardynų apeigų. Slapčia su kūmais nusinešdavo naujagimį į bažnyčią ir pakrikštydavo.
Atkūrus nepriklausomybę atgyja senieji papročiai ir apeigos. Simbolinę reikšmę įgyja gandras, kuris liaudies įvaizdžiuose siejamas su šeimos laime. Čia jis vaizduojamas su vaiko lopšiu snape.
Šiandien kuriamos naujos tradicijos, laikantis pažangių, per ilgus šimtmečius susiformavusių liaudies tradicijų.
Puslapiai: 1 2