Patariu.lt   Studijos   N-18   Sapnininkas   Receptai

Grybų karalystė

Tikrieji grybai (Fungi arba Mycota) skirstomi į 4 skyrius: chitridiomikotus (Chytridiomycota), zigomikotus (Zygomycota), aukšliagrybūnus (Ascomycota) ir papėdgrybūnus (Basidiomycota).

Skyrius chitridiomikotai (Chytridiomycota) apjungia primityviausius grybus. Jų fosilijos, labai primenančios dabar gyvenančius grybus, datuojamos Devonu. Jie atsirado prieš 400 mln. metų. Dauguma šio skyriaus atstovų gyvena vandenyje, parazituodami vandens grybus, dumblius, aukštesniuosius vandens augalus ir bestuburius. Kai kurie parazituoja sausumos augalų šaknis drėgnoje dirvoje. Labai nedidelė šių grybų dalis minta negyvomis organinėmis medžiagomis (saprotrofai) – apsigyvena ant gyvūnų ir augalų liekanų.

Kadangi dauguma atstovų – viduląsteliniai parazitai, tai chitridiomikotų kūnas – plika citoplazmos masė. Saprotrofų ląstelės sienelė sudaryta iš chitino (iki 60 %) ir gliukanų. Labiau išsivysčiusių grybų kūnas yra ovali ar pailga ląstelė, turinti plonus, vos šakotus siūlus. Toks kūnas vadinamas rizomiceliu. Jo siūlai, neturintys branduolių, tarnauja įsitvirtinimui substrate ir maisto medžiagų siurbimui iš substrato. Tipingas atstovas – bulvinis raupis (Synchytrium endobioticum).

Skyrius zigomikotai (Zygomycota) apjungia sausumos grybus. Jų tarpe yra saprotrofų, biotrofų (žmogaus, grybų, vabzdžių). Dažniausiai tai – dirvožemio ir mėšlo grybai. Mikoriziniai zigomikotai susiję su 95 % sausumos augalų. Kosmopolitai.

Zigomikotų atstovų ląstelės sienelėje yra chitinas ir gliukanai. Zigomikotų kūnas gerai išvystytas, siūlų pavidalo, bet neląstelinis. Pertvaromis nuo pagrindinio siūlo atskirti nelytinio dauginimosi organai – sporangėkočiai su sporangėmis ir konidijakočiai su konidijomis bei lytinio dauginimosi struktūros. Lytinis dauginimasis yra somatogamijos atmaina ir vadinamas zigogamija.

Pelėsis (Mucor) – žinomiausias šio skyriaus atstovas. Gyvena ant mėšlo, ardydamas augalines liekanas, gali parazituoti augalus ir gyvūnus, taip pat žmogų. Jų kūnas sudaro baltą ar pilką aptraukalą. Kai kurios pelėsio rūšys sukelia mukoromikozes plaučiuose (netikroji tuberkuliozė), žmogaus ir gyvulių galvos ir kitų organų mikozes.

Skyrius aukšliagrybūnai (Ascomycota) apima labai įvairius savo sandara ir gyvenimo būdu grybus. Tai didžiausias atstovų skaičiumi skyrius. Čia priskiriami vienaląsčiai pumpuruojantys mieliagrybiai, liaudyje žinomi mielių pavadinimu, taip pat makroskopiniai daugialąsčiai bobausiai ir briedžiukai.

Aukšliagrybūnai paplitę visose gamtinėse zonose. Pagal mitybą dauguma aukšliagrybių – saprotrofai, gyvenantys dirvoje, miško paklotėje, ant augalinių liekanų. Žinomos aukšliagrybių rūšys, gyvenančios ant substrato, turinčio keratiną (nagų, plaukų, kanopų). Visi paminėti saprotrofai dalyvauja organinių medžiagų mineralizacijos procese, ypač augalinių liekanų, kurių sudėtyje yra celiuliozės.

Aukšliagrybių tarpe žinomi biotrofai, pvz., obelinis rauplėgrybis (Venturia inaequalis), sukeliantis ligą obelų rauples.

Būdingas aukšliagrybių požymis – aukšlio susidarymas lytinio proceso metu. Aukšlys – uždaras maišelis, kuriame dažniausiai būna 8 haploidinės aukšliasporės.     Aukšliagrybių ląstelės sienelė turi chitino (10-25 %), o didesnę sienelės dalį sudaro gliukanai. Mieliagrybiai be gliukanų sienelėje turi mananų (manozės polimerų). Aukšliagrybių kūnas yra šakotų, septuotų su paprasta pora siūlų pavidalo. Grybiena haploidinė. Kai kurių atstovų kūnas gali sutrūkinėti arba pumpuruoti. Mieliagrybiai tikros grybienos neturi, jų kūnas vienaląstis.

Aukšliagrybių vystymesi labia svarbus vaidmuo tenka nelytiniam dauginimuisi. Nelytinio dauginimosi sporos (konidijos) susidaro egzogeniškai ant haploidinio micelio konidijakočių.

Lytinis procesas, kuris žinomas ne visiems atstovams, vadinamas gametangiogamija. Susiliejus dviejų gametangių – anteridžio ir askogonės – turiniams, skirtingos lyties branduoliai iš karto nesusilieja. Jie poruojasi, sudarydami dikariono arba dvibranduolę stadiją. Iš askogonės, moteriškos gametangės, į kurią perėjo vyriškos gametangės anteridžio turinys, išauga askogeniniai hifai, kuriuose dikariono branduoliai sinchroniškai dalijasi. Šie hifai šakojasi ir atsidalina septomis į dvibranduoles ląsteles. Iš tokių ląstelių vystosi aukšliai. Aukšlio vystymasis prasideda, susiliejus dikariono branduoliams. Susidaręs diploidinis branduolys dalosi mejozės būdu, vėliau branduoliai dalosi mitozės būdu, susidarant 8 haploidinėms aukšliasporėms.

Daugelio aukšliagrybių aukšliai formuojasi vaisiakūnyje. Jų žinoma 3 pagrindiniai tipai: kleistotecis, peritecis ir apotecis. Kleistotecis – apvalus, visiškai uždaras kūnas su aukšliais. Subrendę aukšliasporės gali plisti tik suirus kleistotecio sienelei. Peritecis – pusiau uždaras kūnas, daugumoje apvalus arba kriaušiškas, viršūnėje turintis angelę. Subrendę aukšliai priartėja prie angelės ir aktyviai išsvaido aukšliaspores. Apotecis – atviras taurės ar dubenėlio formos vaisiakūnis. Jo viršutinėje dalyje išsidėsto aukšlių, su įsiterpusiais steriliais siūlais, sluoksnis, kuris vadinamas himeniu. Aukšliasporės taip pat išsvaidomos aktyviai.

Plačiai paplitę ir praktiškai daug kur naudojami mieliagrybiai (Saccharomyces, Candida ir kiti). Jie neturi tipiškos grybienos, kūną sudaro viena pumpuruojanti arba besidalanti ląstelė. Lytinis procesas – dviejų vegetatyvinių ląstelių susiliejimas, nesusidarant vaisiakūniui. Svarbu žinoti, kad mieliagrybiai neprodukuoja žmogui toksiškų medžiagų. Alinis mieliagrybis (Saccharomyces cerevisiae) auginamas kultūroje – gamtoje jo nėra. Ši rūšis turi daug rasių: vyninės, kepimo, alinės ir spiritinės rasių grupės. Pelėjūno (Penicillium) ir galvenio (Aspergillus) genties grybai tėra nelytinio dauginimosi stadija, turinti pavadinimus, nes labai svarbūs žmogus gyvenime. Minėti atstovai – antibiotikų, fermentų, organinių rūgščių šaltinis biotechnologijos pramonėje.

Paprastasis skalsiagrybis (Claviceps purpurea) sukelia rugių ligą skalses. Ant rugių varpų liepos viduryje išryškėja skleročiai, panašūs į juodai violetinius ragelius. Rugiapjūtės metu skleročiai krenta ant žemės ir žiemoja. Skalsiagrybis apsigyvena ir laukų pakraščiuose ant savaiminių varpinių augalų. Pavasarį ant skleročių susiformuoja kojytė su kompaktišku grybienos dariniu vadinamu stroma. Stromose susiformuoja periteciai su aukšliais ir aukšliasporėmis. Aukšliasporės apkrečia varpinius augalus žydėjimo metu. Praėjus kelioms dienoms po apkrėtimo, žiedo mezginėje susidaro kompaktiška grybiena, ant kurios sluoksniu išsidėsto konidijakočiai. Jie gamina aibę konidijų, panirusių lipniame skystyje (“medaus rasoje”), kuris privilioja vabzdžius. Pastarieji šį grybą išplatina ant aplinkinių varpinių augalų. Skalsiagrybio skleročiai turi ypač toksiškų alkaloidų. Pastarieji (ergotaminas, ergometrinas, ergokriptinas ir kiti) ne tik sukelia sunkų apsinuodijimą, bet ir naudojami medicinoje širdies kraujagyslių, nervų ginekologinėms ligoms gydyti. Labai užterštos rugių varpos skalsiagrybio skleročiais gali sukelti rimtas žmonių ligas.

Briedžiukas (Morchella) ir trumas (Tuber) – aukšliagrybių atstovai, kurių vaisiakūniai žinomi savo ypatingu skoniu.

Aukšliagrybūnų skyriui priskiriama ypatinga aukšliagrybių grupė, liaudiškai vadinamų kerpėmis. Tai savotiška simbiontinių organizmų grupė. Jų morfologinį pagrindą sudaro grybas. Kerpės kūne sugyvena autotrofas (melsvabakterė arba dumblis – fikobiontas) ir heterotrofas (grybas – mikobiontas).

Kerpių šiuo metu žinoma maždaug 22 000 rūšių. Kerpių kūną sudaro gniužulas, kuris nuo pigmento gali būti pilkai žalsvas, rudas, oranžiškas, net juodas. Skiriami 3 pagrindiniai kerpių gniužulo pagrindiniai tipai: žiauberiškas, krūmiškas ir lapiškas. Paprasčiausios yra žiauberiškos kerpės, primenančios apnašą ir suaugusios su substratu. Labiau išsivystę lapiškos kerpės, kurių kūną sudaro plokštelės, besidriekiančios substratu, kurios suauga su substratu grybų hifais. Jos primena žvynelius, skroteles. Tobuliausios krūmiškosios kerpės, turinčios šakotų kolonėlių ar juostų, kurios priaugę prie substrato tik pamatu, pavidalą.

Sistematiškai mikobiontai dažniausiai priklauso aukšliagrybių grupei. Tik nedaugelio tropikų kerpių mikobiontai atstovauja papėdgrybius. Grybas sudaro plonus paprastus ar šakotus hifus, kuriems būdingas viršūninis augimas. Jie turi septas. Hifų sienelės apvalkale yra pigmentų. Kerpės turi specifines riebalines ląsteles, kuriose riebalai kaupiami lašelių pavidalu. Persipynę mikobionto hifai suformuoja plektenchimą. Tai kerpės gniužulo pagrindas.

Kerpės fikobiontas paprastai atstovauja žaliadumblius, rečiau melsvabakteres (Cyanobacteria). Palyginus juos su nesimbiontiniais gentainiais, jie stipriai pakitę.

Koks šių organizmų santykių pobūdis, nėra vieningos nuomonės. Vieni teigia, kad grybas parazituoja dumblį (minta gyva ląstele) ir saprotrofiškai negyvomis lastelėmis bei apykaitos produktais. Manoma, kad grybas atlieka “reguliatoriaus” vaidmenį, bet sudaro tokias sąlygas, kad net “engiamas” dumblis auga ir dauginasi. Kita nuomonė, kad abu organizmai harmoningai sugyvena, kas abiems suteikia naudą: dumblis aprūpina grybą organinėmis medžiagomis, o grybas – vandeniu ir mineralinėm medžiagom.

Anatomiškai kerpės būna homeomerinės ir heteromerinės. Pirmosios yra primityvesnės: tolygiai per visą storį išsidėsto grybų hifai ir dumbliai (melsvabakterės). Antrųjų kerpių skerspjūvio viršuje išsidėsto taip vadinama žievė, sudarytą iš tankiai persipynusių hifų. Po žieve grybų hifai laisviau susipynę, tarp jų išsidėsto fikobionto ląstelės. Viduje išsidėsto šerdis, sudaryta iš palaidų/retų hifų su didelėmis ertmėmis, pilnomis oro. Po ja išsidėsto apatinis žievės sluoksnis, pagal sandarą tapatus viršutinei žievei. Per ją iš šerdies pereina ypatingi hifai, kurių pagalba kerpė prisitvirtina prie substrato.

Kerpės siurbia vandenį visu savo paviršiumi iš kritulių, dalinai iš vandens garų. Anglies dvideginį kerpės įsisavina iš atmosferos. Maisto medžiagos patenka iš vandens tirpalų per paviršių. Jų šaltinis – substratas ir atmosferos dulkės. Dauguma kerpių lengvai pakelia absoliutų išdžiūvimą. Organinių medžiagų kaupimas vyksta nepaprastai lėtai: per metus kerpės priauga labai nežymiai. Kerpių ypatybė – organinių junginių, vadinamų kerpių medžiagomis (rūgštimis), sintezė. Tai alifatinės riebiosios rūgštys ir aromatiniai junginiai. Biologinė jų reikšmė iki galo nesuvokta. Manoma, kad jos kaupiasi ant hifų sienelių ir juos impregnuoja. Jų poveikis žmogui primena antibiotikus. Medicinoje naudojamas natrio usninatas (usninė rūgštis).

Kerpės dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Daugintis gali pati kerpė arba grybas. Dažniausias vegetatyvinis dauginimasis, kai iš kerpės kūno gabaliukų išauga naujos kerpės. Tai vyksta fragmentacijos arba specialių darinių – soredžių, izidžių ir lobulių – pagalba. Fragmentacija vyksta mechaniškai, nes išdžiūvę kerpės labai lengvai lūžta. Soredžiai – smulkiausi kūneliai, sudaryti iš vienos ar kelių fikobionto ląstelių, apsuptų grybų hifais. Izidės – gniužulo paviršiuje išsidėstę kauburiuotos lazdelės pavidalo išaugos, kurios sudarytos iš autotrofo ir heterotrofo komponentų. Lobulės primena smulkius žvynelius, kurie išsidėsto vertikaliai ant gniužulo paviršiaus arba jo pakraščiais. Mikobiontas, kaip ir nesimbiontinis grybas, lytiškai dauginasi vienodai (gametangiogamija aukšliagrybių atveju).

Ekologiškai kerpės skirstomos į dirvos, medienos, uolų ir t. t. Neauga kultivuojamose žemėse. Labai reiklios oro švarai, neištveria dūmų, suodžių ir ypač sieringų pramonės teršalų. Kerpės sutinkamos visuose geografiniuose regionuose. Labiausiai paplitę vidutinėse ir arktinėse platumose, taip pat kalnuose.

Žinomiausia kerpių gentis – šiurė (Cladonia). Tai elnių maistas. Sieninė geltonkerpė (Xanthoria parietina) – pramonės rajonų palydovas. Islandiškoji kerpena (Cetraria islandica) naudojama medicinoje ir maistui. Kerpės sukaupia tam tikrą fitomasę ir paruošia aplinką – dirvą žaliesiems augalams induočiams. Daugiausia biomasės kerpės sukaupia tundroje. Nuodingų kerpių rūšių beveik nežinoma. Dangiškoji mana – kerpė Aspicilia esculenta.

Skyrius Papėdgrybūnai (Basidiomycota) vienija stambiausis vaisiakūnius turinčias grybų rūšis. Papėdgrybūnų ląstelės sienelė turi chitino ir gliukanų. Jų kūnas –  gerai išsivystę hifai su pertvaromis. Lytinis dauginimasis – somatogamija – vyksta papėdsporių pagalba, kurios išsivysto ant papėdės (bazidės). Kiekviena papėdė išsivysto iš dvibranduolių ląstelių. Lytinis procesas vyksta susiliejant dviem vegetatyvinėms haploidinio micelio ląstelėms, kurios išauga iš papėdsporių. Susilieja citoplazma, o branduoliai poruojasi – atsiranda dikarionas. Jo branduoliai sinchroniškai dalijasi. Tokia dvibranduolė grybiena gyvuoja ilgą laiką. Ji išvarsto substratą: dirvą, medieną, žolinių augalų audinius.

Dikarioninių hifų galuose iš dvibranduolių ląstelių susiformuoja papėdės. Pagal vystymąsi papėdė primena aukšlį ir jam homologiška. Papėdėse pasibaigia lytinis procesas: susilieja dikariono branduoliai, susidaręs diploidinis branduolys dalijasi mejozės būdu. Ant papėdės išaugų susiformuoja 2-4 papėdsporės, į kurias pereina po haploidinį branduolį.

Papėdgrybiai nuo aukšliagrybių skiriasi :

1.      Lytinės sporos papėdsporės susidaro ant papėdžių egzogeniškai, o aukšliasporės – endogeniškai, aukšlių viduje.

2.      Lytinių organų nėra, lytinis procesas supaprastėjęs ir vyksta vien somatogamija.

3.      Vystymosi metu vyrauja dikarioninė stadija. Diploidinė yra tik jauna papėdė. Papėdsporės ir pirminis micelis arba grybiena yra haploidiniai. Aukšliagrybių gyvenimo cikle vyrauja haploidinė stadija, dikarioninė stadija susijusi su askogeniniais hifais, o diploidinė – su askogeniniais hifais ir jaunais aukšliais.

4.      Papėdgrybių vaisiakūniai susiformuoja iš dikarioninių hifų, o aukšliagrybių vaisiakūniai visada haploidiniai.

Papėdgrybiai, vadinami kepurėtaisiais grybais, priklauso himenomicetų grupei. Jų papėdės išsidėsto kompaktišku sluoksniu – himeniu, kuris išsidėsto vaisiakūnio paviršiuje.

Vaisiakūnių paviršius, ant kurio išsidėsto himenis, vadinamas himenoforu. Kepurėtųjų grybų himenoforas išsidėsto kepurėlių apačioje ir gali būti įvairių tipų: dantytas, lakštelinis arba vamzdelinis. Jo spalva priklauso nuo subrendusių papėdsporių spalvos.

Papėdgrybių vaisiakūniai įvairūs dydžiu, forma, konsistencija ir spalva. Dalomi į vienamečius ir daugiamečius. Vienamečiai vaisiakūniai – tai mėsingi kepurėtieji grybai. Jie gyvena nuo kelių valandų (pvz., mėšlagrybis Coprinus) iki 10 – 14 parų. Daugiamečiai sumedėję vaisiakūniai liaudiškai vadinami kempinėmis, pintimis. Dauguma jų turi vamzdelinį himenoforą. Vamzdeliai kiekvienais metais atauga ir funkcionuoja keletą metų. Žinomi net 80-mečiai kempinių vaisiakūniai.

Savo biologija įdomiausi grybai randami miškuose. Kanopos pavidalo raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola) dažniausiai randama ant alksnių. Ant įvairių lapuočių dažniausiai pasitaiko paprastoji pintis (Fomes fomentarius). Juodasis beržo grybas yra sterili įžulniojo skylenio (Inonotus obliquus) forma, vartojamas kaip vaistas nuo vėžio.

Baravykų, lepšių, voveraičių plačiau neaptarinėsim, bet paminėsim toksiškus kepurėtus grybus. Musmirės (Amanita) genties grybai nuodingi, kurių mirtinai nuodingi žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) ir smailiakepurė musmirė (A. virosa). Žinomiausi iš jų turimų toksinų komplekso – toksinai faloidinas ir amanitinas. Apsinuodijimo požymiai pasireiškai po 10-12 valandų, o tada padėti galimybių paprastai nėra. Mirtina dozė suaugusiam – 30 g grybo.

Dalis papėdgrybių – išskirtinai parazitiniai grybai, priklausantys rūdiečių (Ustilaginales) ir kūliečių (Uredinales) eilėms. Kūlės pažeidžiai žiedus ( kuokelius, mezgines), sėklas, lapus ir stiebus, rečiau šaknis. Ant augalų organų pasirodo būdingos pūslės arba dryžiai, pilni tamsios teplios masės. Tai sporų sankaupos. Labiausiai paplitusios kūlės (Ustilago) genties rūšys. Lietuvoje jų yra 145 rūšys.

Rūdliges sukeliantys įvairūs rūdiečių atstovai labai paplitę ir lengvai pastebimi. Jų micelis plinta augalų tarpuląsčiais. Grybienoje yra aliejaus lašai, kurį nudažo pigmentas, artimas karotinui, oranžine spalva. Augalų paviršiuje atsiranda oranžiškos dėmės. Jų vystymosi ciklas yra nepaprastai sudėtingas. Lietuvoje žinoma apie 120 rūšių, pasaulyje – 5000 rūšių. Pasaulyje nuo grūdinių kultūrų rūdligių kasmet patiriama maždaug 1,5 mlrd. dolerių nuostoliai.

Susiję įrašai:


Hey.lt - Nemokamas lankytoj� skaitliukas