Grybų karalystė
Koks šių organizmų santykių pobūdis, nėra vieningos nuomonės. Vieni teigia, kad grybas parazituoja dumblį (minta gyva ląstele) ir saprotrofiškai negyvomis lastelėmis bei apykaitos produktais. Manoma, kad grybas atlieka “reguliatoriaus” vaidmenį, bet sudaro tokias sąlygas, kad net “engiamas” dumblis auga ir dauginasi. Kita nuomonė, kad abu organizmai harmoningai sugyvena, kas abiems suteikia naudą: dumblis aprūpina grybą organinėmis medžiagomis, o grybas – vandeniu ir mineralinėm medžiagom.
Anatomiškai kerpės būna homeomerinės ir heteromerinės. Pirmosios yra primityvesnės: tolygiai per visą storį išsidėsto grybų hifai ir dumbliai (melsvabakterės). Antrųjų kerpių skerspjūvio viršuje išsidėsto taip vadinama žievė, sudarytą iš tankiai persipynusių hifų. Po žieve grybų hifai laisviau susipynę, tarp jų išsidėsto fikobionto ląstelės. Viduje išsidėsto šerdis, sudaryta iš palaidų/retų hifų su didelėmis ertmėmis, pilnomis oro. Po ja išsidėsto apatinis žievės sluoksnis, pagal sandarą tapatus viršutinei žievei. Per ją iš šerdies pereina ypatingi hifai, kurių pagalba kerpė prisitvirtina prie substrato.
Kerpės siurbia vandenį visu savo paviršiumi iš kritulių, dalinai iš vandens garų. Anglies dvideginį kerpės įsisavina iš atmosferos. Maisto medžiagos patenka iš vandens tirpalų per paviršių. Jų šaltinis – substratas ir atmosferos dulkės. Dauguma kerpių lengvai pakelia absoliutų išdžiūvimą. Organinių medžiagų kaupimas vyksta nepaprastai lėtai: per metus kerpės priauga labai nežymiai. Kerpių ypatybė – organinių junginių, vadinamų kerpių medžiagomis (rūgštimis), sintezė. Tai alifatinės riebiosios rūgštys ir aromatiniai junginiai. Biologinė jų reikšmė iki galo nesuvokta. Manoma, kad jos kaupiasi ant hifų sienelių ir juos impregnuoja. Jų poveikis žmogui primena antibiotikus. Medicinoje naudojamas natrio usninatas (usninė rūgštis).
Kerpės dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Daugintis gali pati kerpė arba grybas. Dažniausias vegetatyvinis dauginimasis, kai iš kerpės kūno gabaliukų išauga naujos kerpės. Tai vyksta fragmentacijos arba specialių darinių – soredžių, izidžių ir lobulių – pagalba. Fragmentacija vyksta mechaniškai, nes išdžiūvę kerpės labai lengvai lūžta. Soredžiai – smulkiausi kūneliai, sudaryti iš vienos ar kelių fikobionto ląstelių, apsuptų grybų hifais. Izidės – gniužulo paviršiuje išsidėstę kauburiuotos lazdelės pavidalo išaugos, kurios sudarytos iš autotrofo ir heterotrofo komponentų. Lobulės primena smulkius žvynelius, kurie išsidėsto vertikaliai ant gniužulo paviršiaus arba jo pakraščiais. Mikobiontas, kaip ir nesimbiontinis grybas, lytiškai dauginasi vienodai (gametangiogamija aukšliagrybių atveju).
Ekologiškai kerpės skirstomos į dirvos, medienos, uolų ir t. t. Neauga kultivuojamose žemėse. Labai reiklios oro švarai, neištveria dūmų, suodžių ir ypač sieringų pramonės teršalų. Kerpės sutinkamos visuose geografiniuose regionuose. Labiausiai paplitę vidutinėse ir arktinėse platumose, taip pat kalnuose.
Žinomiausia kerpių gentis – šiurė (Cladonia). Tai elnių maistas. Sieninė geltonkerpė (Xanthoria parietina) – pramonės rajonų palydovas. Islandiškoji kerpena (Cetraria islandica) naudojama medicinoje ir maistui. Kerpės sukaupia tam tikrą fitomasę ir paruošia aplinką – dirvą žaliesiems augalams induočiams. Daugiausia biomasės kerpės sukaupia tundroje. Nuodingų kerpių rūšių beveik nežinoma. Dangiškoji mana – kerpė Aspicilia esculenta.
Skyrius Papėdgrybūnai (Basidiomycota) vienija stambiausis vaisiakūnius turinčias grybų rūšis. Papėdgrybūnų ląstelės sienelė turi chitino ir gliukanų. Jų kūnas – gerai išsivystę hifai su pertvaromis. Lytinis dauginimasis – somatogamija – vyksta papėdsporių pagalba, kurios išsivysto ant papėdės (bazidės). Kiekviena papėdė išsivysto iš dvibranduolių ląstelių. Lytinis procesas vyksta susiliejant dviem vegetatyvinėms haploidinio micelio ląstelėms, kurios išauga iš papėdsporių. Susilieja citoplazma, o branduoliai poruojasi – atsiranda dikarionas. Jo branduoliai sinchroniškai dalijasi. Tokia dvibranduolė grybiena gyvuoja ilgą laiką. Ji išvarsto substratą: dirvą, medieną, žolinių augalų audinius.
Dikarioninių hifų galuose iš dvibranduolių ląstelių susiformuoja papėdės. Pagal vystymąsi papėdė primena aukšlį ir jam homologiška. Papėdėse pasibaigia lytinis procesas: susilieja dikariono branduoliai, susidaręs diploidinis branduolys dalijasi mejozės būdu. Ant papėdės išaugų susiformuoja 2-4 papėdsporės, į kurias pereina po haploidinį branduolį.
Papėdgrybiai nuo aukšliagrybių skiriasi :
1. Lytinės sporos papėdsporės susidaro ant papėdžių egzogeniškai, o aukšliasporės – endogeniškai, aukšlių viduje.
2. Lytinių organų nėra, lytinis procesas supaprastėjęs ir vyksta vien somatogamija.
3. Vystymosi metu vyrauja dikarioninė stadija. Diploidinė yra tik jauna papėdė. Papėdsporės ir pirminis micelis arba grybiena yra haploidiniai. Aukšliagrybių gyvenimo cikle vyrauja haploidinė stadija, dikarioninė stadija susijusi su askogeniniais hifais, o diploidinė – su askogeniniais hifais ir jaunais aukšliais.
4. Papėdgrybių vaisiakūniai susiformuoja iš dikarioninių hifų, o aukšliagrybių vaisiakūniai visada haploidiniai.
Papėdgrybiai, vadinami kepurėtaisiais grybais, priklauso himenomicetų grupei. Jų papėdės išsidėsto kompaktišku sluoksniu – himeniu, kuris išsidėsto vaisiakūnio paviršiuje.
Vaisiakūnių paviršius, ant kurio išsidėsto himenis, vadinamas himenoforu. Kepurėtųjų grybų himenoforas išsidėsto kepurėlių apačioje ir gali būti įvairių tipų: dantytas, lakštelinis arba vamzdelinis. Jo spalva priklauso nuo subrendusių papėdsporių spalvos.
Papėdgrybių vaisiakūniai įvairūs dydžiu, forma, konsistencija ir spalva. Dalomi į vienamečius ir daugiamečius. Vienamečiai vaisiakūniai – tai mėsingi kepurėtieji grybai. Jie gyvena nuo kelių valandų (pvz., mėšlagrybis Coprinus) iki 10 – 14 parų. Daugiamečiai sumedėję vaisiakūniai liaudiškai vadinami kempinėmis, pintimis. Dauguma jų turi vamzdelinį himenoforą. Vamzdeliai kiekvienais metais atauga ir funkcionuoja keletą metų. Žinomi net 80-mečiai kempinių vaisiakūniai.
Savo biologija įdomiausi grybai randami miškuose. Kanopos pavidalo raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola) dažniausiai randama ant alksnių. Ant įvairių lapuočių dažniausiai pasitaiko paprastoji pintis (Fomes fomentarius). Juodasis beržo grybas yra sterili įžulniojo skylenio (Inonotus obliquus) forma, vartojamas kaip vaistas nuo vėžio.
Baravykų, lepšių, voveraičių plačiau neaptarinėsim, bet paminėsim toksiškus kepurėtus grybus. Musmirės (Amanita) genties grybai nuodingi, kurių mirtinai nuodingi žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) ir smailiakepurė musmirė (A. virosa). Žinomiausi iš jų turimų toksinų komplekso – toksinai faloidinas ir amanitinas. Apsinuodijimo požymiai pasireiškai po 10-12 valandų, o tada padėti galimybių paprastai nėra. Mirtina dozė suaugusiam – 30 g grybo.
Dalis papėdgrybių – išskirtinai parazitiniai grybai, priklausantys rūdiečių (Ustilaginales) ir kūliečių (Uredinales) eilėms. Kūlės pažeidžiai žiedus ( kuokelius, mezgines), sėklas, lapus ir stiebus, rečiau šaknis. Ant augalų organų pasirodo būdingos pūslės arba dryžiai, pilni tamsios teplios masės. Tai sporų sankaupos. Labiausiai paplitusios kūlės (Ustilago) genties rūšys. Lietuvoje jų yra 145 rūšys.
Rūdliges sukeliantys įvairūs rūdiečių atstovai labai paplitę ir lengvai pastebimi. Jų micelis plinta augalų tarpuląsčiais. Grybienoje yra aliejaus lašai, kurį nudažo pigmentas, artimas karotinui, oranžine spalva. Augalų paviršiuje atsiranda oranžiškos dėmės. Jų vystymosi ciklas yra nepaprastai sudėtingas. Lietuvoje žinoma apie 120 rūšių, pasaulyje – 5000 rūšių. Pasaulyje nuo grūdinių kultūrų rūdligių kasmet patiriama maždaug 1,5 mlrd. dolerių nuostoliai.
Puslapiai: 1 2