Helenistinė filosofija (III – I a. pr. Kr.)
Šiuo laikotarpiu filosofijoje svarbiausios tampa logikos, fizikos, metafizikos ir etikos problemos. Etika užėmė centrinę poziciją tarp šių sričių. Būdingas šio laikotarpio bruožas -eklektizmas. Šalia Platono Akademijos ir Aristotelio Likėjos, išryškėjo ir keletas naujų filosofinių mokyklų. Klasifikacija:
1. Stoicizmas; 2. Epikūras ir hedonizmas; 3. Skepticizmas.
Profesionaliausia šio laikotarpio filosofinė mokykla buvo skeptikų.
STOICIZMAS skirstomas į 1) senoji Atėnų mokykla – stoicizmo pradžia; 2) vidurinysis stoicizmas (II – I a. pr. Kr. ); 3) vėlyvasis stoicizmas.
1) Senoji Atėnų stoicizmo mokykla buvo įkurta apie 300 m. pr. Kr. Zenono iš Kitijo ir didžiausią dėmesį skyrė etinių klausimų nagrinėjimui. Etinėje problematikoje stoikai sekė kinikais ir laikė dorybę esančia vertinga savaime. Fizikoje jie sekė Herakleito pažiūromis. Akivaizdi buvo ir Aristotelio įtaka mokyklos pažiūroms. Tačiau tiesioginė įtaka stoikams buvo iš kinikų pusės.
ZENONAS IŠ KITIJO (336-264 m. pr. Kr. ) kilęs iš Finikijos 314 m. pr. Kr. atvyko į Atėnus, kur įsijungė į kinikų gretas, tačiau palaipsniui atitolo nuo jų ir įkūrė savo stoikų mokyklą, kuriai vadovavo apie 35 metus. Jo padėtus teorinius mokyklos pagrindus toliau nevykusiai plėtojo Kleantas iš Aso (264-232 m. pr. Kr. ), kuris nesugebėjo apginti teorinių mokyklos pozicijų. 232 m. pr. Kr. vadovavimą mokyklai perėmė Chrisipas (iki 205 m. pr. Kr. ), pasižymėjęs įvairiausiais gabumais, kuris susitemino mokyklos doktriną, sukūrė jos kanoną. Crisipas parašė apie 700 veikalų.
Stoicizmo pažiūros. Fizika. Pasaulį stoikai suprato kaip vieningą, materialų bei dieviškai tobulą. Buvo atsisakyta platoniško ir aristoteliško pasaulio dualizmo. Pasaulis tampa monistiniu. Būtis yra kūnai, nes jie veikia ir patiria poveikį. Ne tik daiktai, bet ir jų savybės, dorybės yra kūniškos. Kūniška yra ir siela bei dievai. Stoikai buvo materialistai ir neigė bet kokią dvasinę ar idealią būtį. Kas yra nematerialu, jiems tampa nebūtimi: tuštuma, erdvė, laikas. Kūniška pasaulio būtis gali būti pasyvi ir aktyvi (tai atitinka Aristotelio medžiagą ir formą). Pasyvią pasaulio būtį aktualizuoja pneuma (oras dvelksmas, siela), kuri yra suprantama taip pat materialiai. Pneuma persmelkia visą pasyvią būtį, suteikdama jai dinamizmą. Dėka pneumos pasaulis yra dinamiškas. Pneumai yra būdingas „toninis” judėjimas – tam tikra medžiagos įtampa, vidinis kiekvieno kūno judėjimas. Nuo šio judėjimo priklauso pneumos būsena: kur yra mažiausias toninis judėjimas, kūnas yra negyvas, o didžiausias jis yra protingose būtybėse. Taigi, stoikų pasaulis yra vieninga, monistinė, dinamiška sistema, kurioje medžiaga ir judėjimas sudaro vieningą visumą. Pneuma, įnešdama judėjimą į pasaulį, jį kartu susieja į vientisą priežastingumo grandinę: pasaulio dinamizmo priežastis visur yra ta pati – pneuma, kuri veikia tikslingai. Pasaulis dėka pneumos yra protingas ir tikslingas. (Pneuma atlieka logos, likimo funkciją). Pneuma yra protinga, todėl pasaulis yra valdomas proto ir yra protingas. Pneuma yra tarsi kosminis protas. Viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta pagal proto dėsnius. Pasaulis yra beribis, amžinas ir begalinis. Jis yra vienas ir anapus jo nieko nėra. Stoikai nenuneigė dievo buvimo, tačiau suprato jį esant ne anapus pasaulio, bet pasaulyje – stoikų panteizmas. Pneuma yra dieviška pasaulio pradžia. Pasaulio raidą jie suvokė cikliškai (pasaulis atsiranda iš ugningos dieviškos pneumos ir joje pranyksta – tai pastoviai kartojasi). Siela nėra amžina, nors ir gyvena ilgiau už kūną. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas yra būti darnoje su savimi ir pasauliu.
Stoikų etika. Vienintelis tikrasis gėris stoikams yra dorybė, kuri yra ir vidinis gėris. Dorybė yra vienintelė pakankama laimės sąlyga. Ji yra vienintelis kelias, vedantis prie laimės. Reikia atsižadėti išorinių gėrybių ir rūpintis tik vidiniu gėriu – dorybe. Kadangi tiek žmoguje, tiek ir pasaulyje veikia ta pati pneuma, pagrindinis žmogaus tikslas yra harmonija su pasauliu. Ši harmonija yra pasiekiama tik gyvenant pagal prigimtį. Gyventi pagal prigimtį yra tas pats, kas gyventi dorai. Gyvenimas pagal prigimtį yra doras ir suteikia žmogui vidinę harmoniją, o per tai ir harmoniją su pasauliu. Taigi gėris tampa priklausomas nuo prigimties. Gėris (kaip dorybė) glūdi žmogaus viduje. Doras gyvenimas pagal prigimtį suteikią žmogui vidinę laisvę. Nors pasaulyje viešpatauja būtinumas, tačiau jis nepanaikina vidinės laisvės. Kadangi pasaulis yra protingas, tai gyvenimas pagal prigimtį, harmonijoje su pasauliu, yra gyvenimas protingai. Todėl svarbi yra išminties, žinojimo dorybė. Žmogus, gyvenantis tokiu būdu yra išminčius, kuris yra laisvas, doras, vidujai turtingas, jo priešingybė yra nelaimingas kvailys. Tarp išminčiaus ir kvailio nėra tarpinių grandžių. Kitaip tariant, kas nėra išminčius (nes negyvena dorai), tas yra kvailys. Todėl žmonės gali būti skirstomi tik į gerus ir blogus. Dorybė, pagal stoikus, yra viena, tačiau įgauna įvairių formų: teisingumas, drąsa, išmintingumas. Dorybė yra sau pakankamas gėris. Šalia dorybės ir blogio egzistuoja ir neutralūs dalykai, tokie kaip turtas, grožis, jėga. Išminčius yra jiems neutralus ir abejingas, todėl ir nepriklausomas nuo jų. Visi šie neutralūs dalykai yra instrumentiški – jie gali būti panaudojami arba gerai, arba blogai. Todėl kartais verta juos pasirinkti kaip instrumentą geram panaudojimui. Taip verta rinktis tokius dvasinius dalykus kaip atmintį, nuovokumą; kūniškus -gyvybę; turėti vaikų, turto, siekti karjeros. Neutralūs dalykai nėra nei geri, nei blogi savaime. Blogis atsiranda iš afektų (aistrų) – neprotingų sielos „judesių” (pradų). Pagrindiniai yra 4 afektai: pavydas, gašlumas, liūdesys ir baimė. Šie afektai yra tarsi sielos liga, kurią reikia išgydyti. Afektų būtina atsisakyti. Apatija šiems afektams, o kartu ir išorinėms pasaulio gėrybėms yra būdinga išminčiui. Išmintingiausia būti apatišku ir dorai elgtis. Doras elgesys yra ir tada, kai jo ketinimas arba motyvas yra doras. Ketinimas daro poelgį doru arba nedoru. Apatiška išminčiaus būsena nereiškia abejingumo visuomenės atžvilgiu ar egoizmo. Stoikų harmonija su pasauliu yra ir harmonija su žmonija. Jie pasisakė už kosmopolitizmą, harmoningą būvį visuomenėje, žmonijoje.
Stoikų logika. Stoikai yra nusipelnę formaliojoje logikoje, jie padėjo pagrindus teiginių logikai, pradėjo skirti disjunkcinius, hipotetinius, konjunkcijus sprendinius. Nors Aristotelis buvo pirmasis „sukūręs” logiką, tačiau pats logikos terminas buvo įvestas stoikų. Šis terminas apėmė dialektiką, analitiką. Logika buvo suprantama kaip mokslas apie logosą – protą, kalbą. Logika kaip kalbos mokslas apėmė ir retoriką su gramatika. Svarbiausia logikos dalis stoikams buvo dialektika. Išminčius turi būti ir geras dialektikas. Žinių kilmė buvo suprantama sensualistiškai. Pagal Kleantą suvokiniai yra daiktų antspaudai sieloje, o pagal Crisipą, mes suvokiame ne daiktus, o sielos būsenų pokyčius. Iš šių suvokinių atsiranda sąvokos. Svarbus tampa tiesos kriterijaus klausimas. Atsakydami į jį, stoikai teigė, kad egzistuoja tam tikros tiesiogiai ir neabejotinai parodančios savo teisingumą, tiesos, kurios tarnauja kriterijumi kitoms tiesoms. Šioms pirminėms, akivaizdžioms tiesoms joks kriterijus nėra reikalingas. Tokios pirminės tiesos yra pažįstamos juslėmis ir vadinamos kataleptiniais suvokiniais. Kataleptiniai suvokiniai formuoja kataleptinius sprendinius.