Įmonės, jų rūšys ir bendrieji jų klausimai
Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Taip įmonę apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, įmonės sąvoka neapima pelno nesiekiančių organizacijų. Valstybės požiūriu yra svarbus veiklos pobūdis. Nuo veiklos pobūdžio priklauso mokesčių ar muitų dydis, leidimas užsiimti ta ar kita veikla:
Įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine – ūkine veikla, jei Lietuvos Respublikos įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licenzijos. Pavyzdžiui, eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų ir nespiritinį vyną, steigti mokymo įstaigas.
Įmonės privaloma tvarka veda apskaitą, turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas arba keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimas (licenzija), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas ar kiti įstatymais numatyti dokumentai.
Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis, arba kitaip sakant, juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius ištikus nesėkmei. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju ir t.t.
Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo.
Fizinis asmuo yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybes turėti turtą, užsiiminėti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą bei kitokias turtines ir neturtines teises.
Fizinių asmenų statusą turi individualiosios (personalinės), ūkinės bendrijos (tikrosios ir komanditinės (pasitikėjimo)).
Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz.: šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, tiesiogiai nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį.
Individualių įmonių trūkumai:
1. individualiosios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu. Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą;
2. pagal daugelio šalių įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas;
3. kapitalo ribotumas. Pinigų, kuriais savininkas gali naudotis, yra tik tiek, kiek savininkas turi susitaupęs ar gali pasiskolinti;
4. savininkui mirus nelieka verslo;
5. profesionalios vadybos stoka.
Individualių įmonių privalumai:
1. tai labiausiai paplitusi įmonių forma Vakarų valstybėse, kadangi tokios įmonės lengvai steigiamos ir likviduojamos;
2. jų veiklos nevaržo griežta teisinio reguliavimo sistema;
3. tokioms įmonėms sukurti paprastai nereikia didelių kapitalinių įdėjimų;
4. visas veiklos teikiamas pelnas atitenka savininkui;
5. įmonės savininkas yra pats sau šeimininkas, gali laisvai daryti kokius tik nori pakeitimus;
6. nėra apkrauti jokiais specialiais mokesčiais, kokiais apkraunamos bendrovės.
Pagrindiniai ūkinės bendrijos bruožai:
1. steigimo paprastumas. Bendrija (Vakarų šalyse) gali būti įsteigta be jokių juridinių formalumų. Dviems dalyviams susitarus įsteigti ūkinę bendriją, pastaroji pradeda veiklą;
2. galimybė kiekvienam bendrijos nariui jas atstovauti (komanditinėse bendrijose – tikrajam nariui). Kiekvienas bendrijos narys gali lygiomis teisėmis atstovauti bendrijai, pasirašant bet kokias sutartis ar susitarimus;
3. bendras narių disponavimas bendrijos nuosavybe ir pelnu. Pavyzdžiui, jei vienas iš bendrijos narių perduoda bendrijai namą, tai šis vienodai priklauso visiems bendrijos nariams (komanditinėse bendrijose – tikriesiems nariams).
Keli ūkinių bendrijų pranašumai prieš kitas įmonių organizavimo formas:
1. galimybė sujungti atskirų bendrijos narių kapitalus;
2. galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams;
3. apmokestinimo pranašumai. Bendrijos pajamos yra prilyginamos jos narių pajamoms ir apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos;
4. kaip ir personalines įmones, ūkines bendrijas palyginti nesudėtinga organizuoti, joms nereikia mokėti specialių mokesčių.
Bendrijų trūkumai yra šie:
1. ribotas veiklos laikas. Pasitraukus vienam bendrijos nariui iš jos veiklos, bendrija nutraukia savo egzistavimą ir įvykdžius jos nariams projektą, kurio vykdymui bendrija buvo įkurta. Veiklai pratęsti kiekvienu minėtu atveju turi būti kuriama nauja bendrija. (Lietuvos bendrijų įstatyme yra kiek kitokia tvarka, leidžianti minėtai atvejais tęsti bendrijos veiklą);
2. neribota turtinė atsakomybė. Kiekvienas bendrijos narys atsako už jos įsipareigojimus visu turtu;
3. nedideli veiklos mastai ir nedidelis kapitalas nulemia santykinai mažesnį bendrijos veiklos efektyvumą ir galimybes smarkiai didinti kapitalą;
4. bendrijos nariai gali nesutarti dėl firmos valdymo, o tai gresia jos egzistavimui.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos (neribotos) turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos reikaluose ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Visi tikrosios ūkinės bendrijos nariai turi teisę atstovauti savo bendrijai sudarant sandėrius (jei įstatuose nėra numatyta kitaip). Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Tais atvejais, kai bendrija negali įvykdyti savo įsipareigojimų, bendrijos nariai materialiai atsako pagal jų tarpusavio susitarimą, o jeigu kuris nors iš bendrijos narių negali išsimokėti, jo nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai.
Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Tačiau jei bent vienas narys išstoja ar reikia priimti naują narį, sutartį tenka įforminti iš naujo pas notarą, ir vėl reikės mokėti registravimo mokesčius.
Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardintas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudarinėti tik jos tikrieji nariai. Taigi komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisto vertybinių popierių; tai jas skiria nuo akcinių bendrovių.
Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu.
Puslapiai: 1 2