Informacinių technologijų raida (konspektas)
Naujos technikos kūrimas- tai sudėtingas fantazijos, teorijos ir praktikos persipynimas.
Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą tūkstančių metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų prie spesialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis, iš čia kilo terminai “kalkuliuoti” ir “kalkuliatorius”).
Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642m. sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Pagrindinė “Paskalinos” yda- labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas.
Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi aritmetikos veiksmai, 1673m. sukūrė vokietis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas. Leibnicas taip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, plačiai taikomą ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose.
Prancūzas Žozefas Žakaras 1804m. sukūrė visiškai automatizuotas audimo stakles.
Anglų matematikas Čarlzas Babidžas, sugalvojęs dvi reikšmingiausias mechanines skaičiavimo sistemas, dažnai vadinamas šiuolaikinės skaičiavimo technikos “tėvu”. Pirmąją mašiną, skirtą matematinių lentelių sudarymui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), Č.Babidžas sukūrė 1822m. Ji vadinosi skirtuminė mašina. 1830m. Č.Babidžas atskleidė didžiulį jos defektą: mašina atlikdavo tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visos mašinos mechanizmą. Todėl 1833m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. Bet ši nebuvo sukurta. Č.Babidžo nuopelnas yra tas, kad analizinėje mašinoje jis pritaikė komponentus, kurie yra svarbiausi ir šiuolaikiniame kompiuteryje. Jis pirmasis suprato, kad skaičiavimo sistemą turi sudaryti penki pagrindiniai komponentai:
1) įvesties įrenginys; 2) atmintis; 3) aritmetinis įrenginys; 4) valdymo įrenginys; 5) išvesties įrenginys
Hermano Holerito tabuliatorius (išrastas 1890m.) tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaninių procesų pagrindu.
Vokietis Konradas Cūzė 1936m. sukūrė skaičiavimo mašiną Z-1, kurioje buvo pritaikyti Dž.Bulio algebros principai.
1944m. IBM firma pagamino galingą kompiuterį “Mark-1“, turintį apie 750 000 detalių.
1943m. Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus-1“, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti.
1945m. JAV buvo sukurta galinga, grynai elektroninė (be mechaninių elementų) mašina ENIAC.
1947m. Kembridže Morisas Vilksas sukonstravo mašiną EDSAC- elektroninį automatinį kalkuliatorių, turintį atmintį su delso linijomis.
Kompiuterių kartos:
I karta (1950m.: ENIAC, EDSAC)- didelių matmenų, menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios, todėl neekonomiškos lempinės mašinos.
II karta (1960m.: IBM 1401)- tranzistorinės, patikimos ekonomiškos, nedidelės mašinos.
III karta (1964-1965m.: IBM S/360, B2500)- mašinos, kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasis mikroprocesorius “Intel 4004″, mikrokompiuteris PDP-8, pirmasis asmeninis kompiuteris “Kenbak”.
IV karta (1980m.: CRAY1)-
V karta (1990m.: bendras JAV ir Japonijos projektas)-
Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971m.