Italija (referatas)
PLOTAS 301 230 km2
GYVENTOJAI 58,0 mln. (192 žm./km2)
VALDYMO FORMA Parlamentinė respublika
KALBA Italų
TIKYBA Katalikų
PINIGINIS VIENETAS Lira
SOSTINĖ Roma (2,9 mln. gyv.)
KITI MIESTAI Milanas, Neapolis, Turinas
GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA
Žemės ūkis 4%
Pramonė 33%
Aptarnavimo sfera 63%
Italija – Viduržemio pajūrio šalis, esanti Pietų Europos centre. Ji užima Apeninų pusiasalį, toli išsikišusį į Viduržemio jūrą, pietinę Alpių kalnų dalį ir Sicilijos, Sardinijos bei kitas mažas salas. Alpės užstoja Italiją nuo šaltų šiaurės orų pernašų, bet nekliudo jai susisiekti su kitomis Europos šalimis. Šiaurėje Italija ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija, o pietuose Tuniso sąsiauris ją skiria nuo Afrikos. Italijos sienos ilgis 9300 km, apie 80% jos eina jūra.Dabartinė Italija – tai ne vien žydras dangus, paplūdimiai prie mėlynos jūros su vešlia subtropine augalija, apelsinų giraitės ir vynuogynai kalnų šlaituose, snieguotos Alpių viršūnės, garsūs kultūros ir architektūros paminklai, bet ir modernūs automobiliai, kompiuteriai, chemijos pramonės gaminiai, madingiausi drabužiai ir avalynė, visame pasaulyje žinomi dainininkai ir pripažinti kino filmai.
ISTORINĖ PRAEITIS. Italija yra viena seniausių pasaulio valstybių ir kartu viena jauniausių, nes tik 1871 m. jos hercogystės ir kunigaikštystės susijungė į valstybę.Tarp visų genčių, gyvenusių Apeninų pusiasalyje 1 tūkst. pr. Kr., iškilo lotynai ir sabinai. 753 m. pr. Kr. jie įkūrė Romos miestą. Romos ir jos apylinkių gyventojai pradėti vadinti romėnais. Stiprūs, pasiekę aukštesnį raidos lygį romėnai ilgainiui užkariavo kitas pusiasalio gentis ir jas asimiliavo. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Roma pasidarė stipriausia valstybė, jungianti didelę dalį Europos, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos, Palestiną ir Siriją. Tačiau 476 m. Romos imperija žlugo, užkariauta barbarų. Vėliau į jos teritoriją įsiveržė vestgotai, vandalai, ostgotai. Dar vėliau Apeninu pusiasalis atiteko Bizantijai, o VIII a. antrojoje pusėje didelę jo dalį užkariavo frankai. Jame susikūrė gausybė mažų karalysčių. 756 m. pusiasalio viduryje buvo įkurta Popiežiaus sritis.Aukštesnis kultūros ir ūkio raidos lygis įgalino vietos gyventojus po truputį asimiliuoti užkariautojus. Ėmė formuotis italų tauta ir kalba. Tai vyko X a. – XII a. pabaigoje. Susijungę pusiasalio šiaurės miestai ginklu išsivadavo iš Vokietijos priklausomybės. Tačiau ir vėliau dėl Apeninų daug šimtmečių kovojo didžiausios Europos valstybės. Italiją suvienijo Dž. Garibaldis. Per Pirmąjį pasaulinį karą ta šalis kovojo Antantės pusėje, o per Antrąjį rėmė Vokietiją ir Japoniją. 1942-1944 m. Italijoje vyko stiprus pasipriešinimo judėjimas. 1946 m. birželio 18 d. po referendumo ji pasiskelbė respublika.
GAMTA. 1200 km Alpių kalnagūbrių lankas skiria Italiją nuo Vidurio Europos. Aukštesni vakariniai kalnagūbriai, viename jų yra aukščiausias Europos (4807 m) kalnas – Monblanas. Kalnagūbriai susidarę iš hercininės kilmės kristalinių uolienų. Gal penkiolika ledynų, smailos kalnu viršūnės ir gilūs slėniai sudaro nepakartojamą vaizdą. Alpių pietinėje papėdėje driekiasi Po upės lyguma – pagrindinis Italijos “aruodas”. Šlaituose auginamos vynuogės ir vaismedžių sodai, o slėnyje – javai, pašarmiai augalai; čia plėtojama gyvulininkystė. Žemumoje įsikūrę didžiausi pramonės centrai.Italijos šiaurės vakarų pakraštyje Alpės lanku pereina į Apeninų kalnus. Šie vieni iš jauniausių planetos alpinių kalnų tęsiasi apie 1500 km, kone per visą pusiasalį. Jų geologinė sandara paini. Aukščiausias Korno taškas iškilęs 2914 m. Nuo jo leidžiasi vienintelis Apeninų ledynas, o kitos viršūnės iki sniego ribos nepakyla. Kalnų uolienos susidariusios iš konglomeratų, smiltainių ir klinčių. Vienur kitur yra skalūnų ir marnuro.Rytų Alpių, Šiaurės ir Vidurio Apeninų, Sicilijos ir Sardinijos klinčių uolienoms būdingi karstiniai reiškiniai. Jie yra suformavę grotas, olas, šulinius ir pan. Plačiai žinoma Žydroji grota Kaprio saloje.Kai kuriose vietose (tarp Romos ir Neapolio) į paviršių išeina vulkaninės uolienos ir tufai. Ant kalvų, susidariusių iš vulkaninių tufų, stovi sostinė Roma. Užgesusių ugnikalnių krateriuose telkšo ežerai.Italija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje vyksta stiprūs žemės drebėjimai. Vien šį šimtmetį jų buvo daugiau kaip 150. Kai kurie iš jų katastrofiški. 1980 m. žemės drebėjimas apėmė plotą, siek tiek mažesnį kaip pusė Lietuvos. Jo metu žuvo ar dingo 4500 žmonių ir dar 8000 buvo sužeista. Smarkiai sugriauti Neapolio ir kiti miestai. Dar kartą nukentėjo garsioji Pompėja.Europoje tik Italijoje ir Islandijoje yra veikiančių ugnikalnių. Kalvotame Sicilijos salos pavirsiuje išldlęs aukščiausias Europoje (3340 m) Etnos ugnikalnis, kurio didesni išsiveržimai kartojasi kas dvejus trejus metus. Liparų salose yra Vulkano ir Strombolio ugnikalniai, išmetantys pelenus ir dujas. Nuo Vulkano, apipinto antikos laikų legendomis, kilo visų pasaulio ugnikalnių pavadinimas. 0 Neapolio neįmanoma įsivaizduoti be Vezuvijaus kūgio silueto.Apeninų pusiasalio kranto linija nelabai vingiuota. Todėl dauguma uostų, išskyrus pietinius, dirbtinai atitverti nuo jūros. Krantas daug kur uolėtas, su lagūnomis ir upių deltų įlankomis. Plačiai žinoma Venecijos lagūna, kurios salose ant maumedžio polių pastatytas nuostabus miestas ir uostas. Deja, Venecijos pakrantė grimzta. Neapolyje taip pat iš vandens kyšo apsemtos antikos laikų marmurinės kolonos, o prie garsaus Pizos boksto pakrantė kyla.Italija nėra labai turtinga iškasenų, be to, kai kurie telkiniai, eksploatuojami nuo seniausių laikų, jau išseko. Kraštui pakanka cinko, alavo ir švino, o gyvsidabrio atsargos Toskanijoje yra vienos didžiausių pasaulyje. Po upės slėnyje išgaunamos dujos tenkina 2/3 krašto reikmių. Sicilijoje daug sieros, kalio ir akmens druskų. Nuo seniausių laikų Italija garsėjo baltu mannuru. Jis ir dabar naudojamas ir eksportuojamas. Karštosios versmės teikia elektros energiją.
Apeninų KLIMATAS Viduržemio pajūrio tipo, subtropinis. Jūros įtaka labai didelė, nes pusiasalyje nėra daugiau kaip 200-220 km nuo jos nutolusių vietų. Vasaros karštos. Vidutinė liepos temperatūra Alpių priėkalnėse apie 20°, Po lygumoje – apie 23°, o Apeninų pusiasalyje einant į pietus laipsniškai pakyla net iki 28°. Siciliją vasarą pasiekia sausas iš Afrikos pučiantis vėjas, vadinamas siroku; jis įkaitina orą iki 40° karščio. Žiemą pučiantys vakarų ir šiaurės vakarų vėjai atneša kritulių. Sausio vidutinė temperatūra Italijos šiaurinėje dalyje yra apie 0°, o pusiasalyje – 1-12° šilumos. Bet Alpėse ji nukrinta iki 15° šalčio. Etnos ugnikalnio viršūnėje ir vasarą temperatūra apie 0°, o žiemą ją dengia sniegas. Jūros pakrantėse, Sicilijos bei Sardinijos salose klimatas labai švelnus, vasaros ir žiemos temperatūros skirtumas paprastai nebūna didesnis kaip 15°. Todėl pajūryje įsikūrę visame pasaulyje žinomi kurortai. Po slėnyje ir tarpukalnėse klimatas pereinamasis iš subtropinio į vidutinių platumų, iš švelnaus jūrinio - į žemyninį.Viduržemio pajūrio klimatui kritulių minimumas būdingas vasarą, o maksimumas -žiemą. Tačiau kai kuriose vietose krituliai per metus pasiskirsto kitaip. Pavyzdžiui, Po upės slėnyje apie pusę kritulių iškrinta pavasarį bei vasarą, būna net katastrofiškų liūčių. Žiemą slėnyje iki kelių savaičių išsilaiko sniego danga, o kalnų šlaituose sniegas išbūna kelis mėnesius. Kartais kyla smarkių pūgų, kai užpustomos perėjos ir pablogėja susisiekimas. Rytų Alpėse ir šiaurės Apeninuose kritulių esti apie 3000 mm, bet daugiausia vasarą. Kitose Alpių dalyse ir Apeninų kalnuose iškrinta apie 1000 mm, gausiau šaltuoju metų laiku. Kritulių kiekis Apeninų pusiasalio pietinės dalies link mažėja, o Salentinos pusiasalyjejis ne didesnis kaip 200 mm.