ITALIJOS MIESTAI XVIII a. Romos rekonstrukcija (referatas)
Del Popolo aikštė (Piaza del Popolo) susiformavo prie senosios Romos šiaurinių vartų. Jos pagrindus padėjo Domenikas Fontana, įgyvendindamas Siksto V Romos rekonstrukcijos idėją. Į aikštės centrestovintį obeliską jis suvedė tris spindulines gatves: Viduriniąją, – Via del Korso (Corso), vakarinę – Via Ripeta ir rytinę – Via del Bobuino. Šios gatvės jungia del Popolo aikštę su svarbiais miesto cntrais. Tarp spindulinių gatvių pastatytos dvi vienodo fasado bažnyčios Santa Marija ir Monte Santo ir Santa Marija Dei Mirakoli užfiksavo pietinės aikštės šono kontūrus. Šiauriniame aikštės šone prie miesto vartų buvusi viduramžiais statyta ir renesanso metais rekonstruota Santa Marija del Popolo bažnyčianužymėjo šiaurinės aikštės kontūrus. Taigi XVI a. buvo įtvirtinti pagrindiniai aikštės erdvę apibrėžiantys taškai. Dabartinį vaizdą aikštė igijo tik XIX a. pradžioje pastačius pusapskritimio pavidalo aikštės kontūrus žyminčius baliustradas ir laiptus į Pinčio (Pincio) sodą (architektas D.Valedilijė). Ilgai trukusi aikštės statyba nebuvo kliūtis vieningam arcitektūriniam ansambliui. Spindulinės gatvės, susikertančios viename obelisku fiksuotame aikštės taške, buvo pirmą sykį urbanistikos istorijoje panaudotos aikščių erdvei formuoti ir su miesto gatvių tinklu sujungti.
Šv. Petro aikštės projektavimo darbai tiesiogiai susiję su Šv. Petro bazilikos statyba. XVI a. , kai Mikelandželas buvo paskirtas Šv. Petro bazilikos statytoju ir tęsė Bramatės pradėtą darbą, bažnyčia buvo traktuota, kaip vieningas centriškas tūris, plane turintis lotyniško kryžiaus formą. Mikelandželui vadovaujant, buvo pastatytos bazilikos sienos ir kupolas. Jis suprojektavo šį pastatą, kaip panteoną, esanti aikštės viduryje. Praėjus 60 metų nuo statybos pradžios, sąlygos pasikeitė. Architektas Karlas Modema prie centruoto bažnyčios tūrio prijungė priestatą, pailgindamas centrinę navą. Pastatas buvo milžiniškas. Norint padaryti jį gerai matomą iš priešakio fasado, reikėjo didžiulės aikštės, tačiau teko skaitytis ir su obelisku, pastatytų priš bažnyčią. Lorencas Berninis gavęs uždavinį suprojektuoti aikštę, pateikė keletą variantų. Pirmieji jo variantai buvo uždara aikštė, vėliau baroko įtakoje priėjo prie atviros aikštės sprendimo. Galiausiai 1657-1663 m. įrengta sudėtingo plano aikštė, – trapecijos ir ovalo derinys. Pagrindinę aikštės kompozicinę ašį pabrėžia obeliskas ir du šalia jo stovintys fontanai. Šv. Petro aikštė yra viena iš didžiausių pasaulyje (greta Rūmų aikštės Peterburge ir Santarvės aikštės Paryžiuje) – jos plotas 3.5 hektaro. Tai aikštė prieš pastatą, skirta išryškinti bazilikos tūrį. Aikštės erdvė aprėminta puošnia ramių formų, vienigo orderio, savo masteliu atitinkančia milžinišką bazilikos tūrį kolonada. Kompozicinio ryšio tarp aikštės erdvės ir aplinkinių gatvių nėra. Dekoratyvinys pradas pasveria utilitarinį. Tai būdinga barokui savybė. Prie Šv. Petro bazilikos šliejasi Vatikano rūmų kompleksas.
Šv. Petro aikštė buvo paskutinis stambus brandaus Baroko statinys Romoje. Popiežiaus valstybė XVIII a. pradeda silpnėti ir statybos Romos mieste sumažėja, apsiribojama tik paviršutinišku miesto puošnumu.
Baroko įtakoje, turinys palaipsniui atitrūksta nuo formos, pati forma tampa savitikslė. Tokias tendencijas ypač ryškiai iliustruoja XVIII amžiaus velyvojo baroko (rokoko) statybos: Ispanų laiptai ir fontanas Trėvų aikštėje.
Naudota Literatūra
1. K.Šešelgis “Miestų raida: sąlygos ir rezultatai”Vilnius, 1996
2. K.Šešelgis ” Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai” Vilnius, 1975
3. Bacon ” Design of cities”, New York, 1967
Puslapiai: 1 2