Jaunagramatikiai
Jaunagramatikiai yra pati reikšmingiausia 19a. kryptis. Ji susiformuoja 19a. 7-8 dešimtmetyje, Leipcigo universitete. Iš pradžių ši lingvistinė mokykla buvo vadinama Leipcigo būreliu. Didelę jaunagramatikių dalį sudaro to universiteto dėstytojai. Jie ėmė maištauti prieš senosios lyginamosios-istorinės kalbotyros principus, kurie buvo labai pasenę. Vienas iš senų dėstytojų juos pašiepiamai vadino “jaunais gramatikais”, taip jie ir pasivadino, tik pakeitė “jauno” prasmę – tai ne “žali”, bet progresyvūs gramatikai. Tos srovės branduolį sudarė keli dėstytojai: August Leskien (1840-1916), Berthold Delbruck (1842-1922), Karl Brugman (1849-1919), Hermann Osthoff (1847-1909), Hermann Paul (1846-1921). Pagrindines savo pažiūras jie paskelbė 1878m. periodiniame jų žurnale, savo “Morfologiniuose tyrinėjimuose”. 1-ame numeryje jie paskelbė jaunagramatikių manifestą. Tą jų įžangą pasirašė Brugmanas ir Osthoffas, bet tie principai galiojo visiems jaunagramatikiams. Tų principų buvo keturi: 1. istorizmo principas – kai nagrinėjimo pagrindas yra laikymasis istorizmo, nuoseklumo. Pagrindinis teoretikas buvo Paulis ir jo knyga “Kalbos istorijos principai”. Būtent jis iškėlė ir suabsoliutino istorizmo principus. Jis sako, kad jeigu kalbos tyrinėjimuose nesilaikoma istorizmo, tai tai ne tyrinėjimai. Kas ne istoriška, tas ne moksliška. Jie atsiribojo nuo sinchroninės kalbotyros, apsiriboja diachronine. 2. Fonetiniai dėsniai – veikiantys kokioje nors kalboje, veikia be išimčių. Net gamtos dėsniai neturi dėsnių be išimčių, tuo labiau kalbos srityje tokių nėra, ji randa galimybę aplenkti dėsnį. Toks jų absoliutinimas ėjimas iki kraštutinumo. 3. Analogijos principas – vidiniuose kalbos pakitimuose turi būti panašumų. Fonetinių pakitimų tarpe analogijos labai pastebimos, nes negali atsirasti dalykas visai nepanašus į kokį kitą. Jie mėgino sakyti, kad ten kur nesuveikia fonetiniai dėsniai, suveikia analogija. 4. Raginimas tyrinėti gyvąją, šnekamąją kalbą ir tarmes. Jie sako, kad literatūrinė, rašytinė kalba yra dirbtinė. Betarpiška šnekamoji kalba padeda pažvelgti į patį žmogų. Aplamai kalbą jie įsivaizdavo gana kompleksiškai. Fonetinius pakitimus jie viena vertus priskyrė žmogaus kalbos padargams. Jie sako, kad juos lemia ir psichinė veikla. Kompleksiškas požiūris – fizinė ir psichinė veikla, turinti įtakos kalbai. 19a. dar susiformuoja psichologizmas. Psichologistai tvirtina, kad tautą, žmogų galima pažinti per kalbą. Jaunagramatikių pažiūra į kalbą – tai komparatyvistų, natūralistų, psichologistų principų sintezė. Jų trūkumai: suabsoliutinimas, pirmoj eilėj jie dirbo fonetinėje ir morfologinėje srityje, sintaksė, semantika liko pamirštos. Jų darbai per konkretūs, jie per mažai domėjosi teorinės, bendrosios kalbotyros klausimais. Jiems dar prikaišiojamas jų atomizmas: jie imdavo izoliuotus faktus (pvz., ne IDE kalbų trumpuosius balsius, bet vieną balsį, kurį išnagrinėdavo iki kraštutinumo).