K. Donelaitis
Būdamas jautrus gamtai ir apskritai neslėpdamas savo temperamento, autorius nėra šaltas, tik objektyvus gamtos vaizduotojas. Visuose “Metuose” – tiek ten, kur būrai kalba,- gamtos vaizdavimas susijęs su emocija, įgauna lyrinį atspalvį. Atsiranda ištisa nuotaikų ir jausmų gama: nuo pilno jėgų, kupino gyvybės žmogaus džiaugsmo, pasireiškiančio šūksniu ar bent šypsniu, nuo gėrėjimosi ar stebėjimosi susijusio su refleksija, iki gilaus liūdesio, apgailestavimo, suvokus žmogaus būties menkumą, jo menką likimą.
“Metams”, kaip minėta, būdinga ir didaktika. Ji neatsiejama nuo viso kūrinio yra esminis jo bruožas. Didaktikos vaidmuo žymus ir gamtos vaizduose. Jis suteikia jiems savitų ypatybių, daug ką juose paaiškina. Didaktika autoriaus taip organiškai sujungta su gamtos vaizdais, kad negalima jos išskirti nežalojant paties vaizdo. Giliai pagrįsta autoriaus pasaulėžiūra, paremta jo pasaulėjauta, ji net mums, tiek nuo K. Donelaičio epochos žmonių, besiskiriantiems, neatrodo kūriniui primesta, o ką tada bekalbėti apie ano amžiaus žmones.
Didaktika kyla iš autoriaus pasaulėžiūros, pareigų, ir gamtos tarsi sustiprina jo balsą. Autorius tomis pačiomis akimis žiūri į gamtą ir į žmogų, būrą, juos vieningai suvokia. Todėl ir didaktika gamtos vaizduose, žiūrint ne iš autoriaus pozicijų, o iš paties kūrinio, yra pagrįsta didingo žmogaus – būro ir jį supančios gamtos paralelizmu, net vieningumu.
K. Donelaitis buvo kaimynam pažįstamas kaip poetas. Atsilankantiems jis paskaitydavęs savo poezijos ir laiškuose įpindavęs poezijos sakinį. Tačiau po jo mirties praėjo 38 metai, iki 1818m. jo poema buvo išspausdinta. Jos leidėjas Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza įžangoje veikalą pristatė entuziastingais žodžiais:
“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvepėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.
K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra baudžiavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas.
Tai buvo dokumentas autentiškas ir originalus. K. Donelaičio laikais ir kiti rašytojai Europoje jau buvo ėmę vaizduoti kaimo, valstiečių gyvenimą. Tačiau jų valstietiško gyvenimo vaizdai ne visada būdavo autentiški, nes jų valstietiško gyvenimo personažai jautė aristokratų šidimi, kalbėjo aristokratų kalba. K. Donelaičio raštuose prabilo autentiškas realus valstietis, nes pats K. Donelaitis toks ir buvo.
K. Donelaitis pasiskolino antikinę hegzametrinę techniką, tačiau ją atnaujino: skiemenų ilgumo trumpumu metrą pakeitė lietuvių kalbai artimesniais kirčiuotais ir nekirčiuotais skiemenimis. Tą išviršinę formą pripildė natūralaus realistinio kūrinio, išreiškiamo gaivalinės ekspresijos bei privatyvizmo vaizdais. Ši vidaus formos ekspresija bei primityvizmas yra padaras tos pačios vaizduotės, kuri yra davusi liaudies skulptūras bei kitą liaudies meną. Tai yra sykiu ir nesenstanti veikalo estetinė vertė.
K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII šimtmečio gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX šimtmečio, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.
K. Donelaičio “Metai” yra liudininkas XVIIIa. lietuvninkų gyvenimo – ekonominio, socialinio, moralinio; liudininkas lietuvių būrų psichinės struktūros, net jų kuriamojo pajėgumo. Juose betgi atsispindi ir apskrita Europos dvasia, kuri buvo užgriebusi patį rašytoją.
Po K. Donelaičio visa eilė rašytojų ir mokslininkų stebės ir dokumentuose šitą būrų kultūros tirpimą naujojoje kultūroje. Bet nė vienas jų neprieis taip arti prie lietuvninkų, kaip “Metų” autorius paimdamas ne tik jų ideologinę, bet ir jų žodį bei žodinio sakinio vaizdo priemones.
K. Donelaičio žodynas nėra toks gausus kaip Žemaitės, Vaižganto ar Krėvės. Neselmano sudarytame K. Donelaičio raštų lietuvių – vokiečių žodyne su visomis atmainomis, su visomis svetimybėmis randama apie 3300 žodžių. Tai visi žodžiai, kuriuos vartoja būras, savo namų apyvokai, savo negausiems materialiniams ir dvasiniams interesams išsakyti. Nors jie rodo didelę slaviškąją ir vokiškąją įtaką, tačiau tiek grynai lietuviškieji žodžiai, tiek ir svetimybės stebina savo realistiniu tikslumu ir savaiminiu vaizdingumu. Bet ypatinga K. Donelaičio poezija iškyla organizuojant žodžius į sakinius, duodant žodžiui naujas prasmes, sudarant ypatingą žodžių tvarką sakinyje ir tokiu būdu kuriant vaizdus stebinančius ne tik savo realizmu, bet ir naujumu, originalumu, ekspresijos ryškumu.
K. Donelaityje susitelkė iki aukščiausiojo laipsnio visa, ką XVIIIa. būrai turėjo sąmonėje ir pasąmonėje. Tatai išreikšdamas “Metų” vaizdais, poetas lyg atbaidė būriškosios kultūros klestėjimo epochą.
Didžiulė K. Donelaičio kūrybos ypač poemos “Metai” nacionalinė reikšmė. Ją šiam senųjų laikų poetui pelno užuojauta ir artimumas lietuviams baudžiauninkams, būrų gyvumas istoriškai lemtingu laikotarpiu – vykstant Mažosios Lietuvos germanizacijai, puikus gimtosios kalbos mokėjimas, nepakartojamas literatūrinis talentas, toji įtaka, kurią darė ir daro lietuvių kultūrai apskritai žodžiais sunkiai nusakoma.
Galima sakyti, kad susidarė Donelaitiškoji srovė lietuvių literatūroje. K.Donelaičo kūryba ir asmenybe domisi ne tik mokslininkai, bet ir poetai, prozininkai, dailininkai, kompozitorai. Buvo atstatyta po karo sugriuvusi Tolminkiemio bažnyčia, rasti K. Donelaičio palakai. Ten 1979m. atidarytas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Sukurtas pagal kaukuolę poeto skulptūrinis, dokumentinis portretas. Tolminkiemyje toliau vyksta K. Donelaičio vietų tvarkymo darbai.
Europos literatūroje K. Donelaičiui priklauso garbinga vieta. Paprastai “Metai” lyginami su XVIIIa. sukurtais didesnės apimties kūriniais apie kaimą ir gamtą. Tyrinėjimai rodo, kad šios rūšies poezijoje K. Donelaitis dideliu demokratiškumu ir meniniu savitumu. Vokiečių literatas H. Budenzygas rašė, kad K. Donelaičio “Metai” yra išimtinis reiškinys Europos literatūroje, nes juose nepagražintai ir konkrečiai parodytas lietuvių valstiečių, menkai paliestų civilizacijos gyvenimas tolimoje Mažojoje Lietuvoje. K. Donelaičio “Metai” įrašyti į Europos literatūros geriausių kūrinių (šedevrą) sąrašą, kurį 1977m. sudarė tarptautinė švietimo, ir mokslo, bei kultūros organizacija (UNESKO).
Arūnas Gečas