Kalbotyra Romos laikais
Romėnai daugelį dalykų (mene, literatūroje…)perėmė iš graikų, tą galima pasakyti ir apie kalbotyrą. Graikų dėka atsiranda ir graik. kūrinių lotyniški vertimai (“Odisėja”). Romai užkariavus Graikiją, graikų kalba labai greitai įsisavinama, išplinta dvikalbystė. Greitai atsiranda ir lotyniškos gramatikos – graikiškųjų perdirbiniai: romėnai pasisavina graik terminus ir juos išsiverčia.
Marcus Terentius Varro (116-27 pr.m.e) – pirmasis ryškus tokios gramatikos autorius. “De lingua latina”: išsamūs ir nemaži 25 skyriai-knygos, iš kurių išliko apie 6. ▪Kalbos dalis Varro abibūdino ir morfologiškai, ir semantiškai. Morfologiniai kriterijai: žodžiai skirstomi į 1)kaitomus linksniais ir laikais; 2)tik linksniais; 3)tik laikais; 4)nekaitomus. Pagal žodžio prasmę išskiriami: 1)kažką pavadinantys, įvardinantys; 2)nusakantys veiksmą; 3)pagalbiniai, nustatantys 1 ir 2 ryšį; 4)griežtai sujungiantys. Jis įžiūrėjo 6 kalbos dalis (ne 8): 1)vardažodis, 2)veiksmaž, 3)dalyvis, 4)priev, 5)priel, 6)jungtukas. Varono klasifikacija nėra patogi. ▪Varonas išskiria pirmines (tiesiogines) ir atrines (netiesg) žod formas, pasitelkdamas semantinį kriterijų: pirminės – tos kurios skiriasi savo prasme; antrinės – kurios nei tarpusavyje nesiskiria, nei nuo pirminių žodžių (homo – piminė; hominis, hominem…- antrinės). Tokiu būdu V. įžiūri tai, ką mes dabar vadiname paradigma – asmenuojamų formų visumą ir linksniuojamų. Jis tai vadina žodžių šeima. ▪V. išskiria 6-ąjį linksnį – abliatyvą. ▪Etimologizacijos pradmenys: šiame darbe V. bando aiškinti lot žodžių kilmę. Tačiau jo aiškinimai mažai pagrįsti. Nesugebėjimas rasti šaknį jį nuveda ne į tą pusę. V. gramatika buvo populiari iki iki mūsų eros pradžios. 1ame a. atsiranda ir kitos gramatikos. Palemono gramatika: P. išskyrė 8 k. dalis, imdamas pavyzdžiu Dionizo gramatiką vietoj graik artikelio sugalvojo lot jaustuką. Ši gramatika buvo svarbiausia iki 4a., kai Aelius Donatus parašė dviejų dalių “Ars Donati grammatici urbis Romae”: 1)Ars minor (mokyklinė gram); 2)Ars major (gram pažengusiems, skaičiusiems 1ąją). Ši gramatika buvo vartojama net per visus viduramžius. 5-6a. Priscianus “Institutiones grammaticae”: nemažas dėmesys sintaksei.
Be visų šių aprašomųjų praktinių gramatikų buvo parašytas ir enciklopedinio pob 2d. rinkinys – vyskupo Aurelijaus Augustino (~4-5a) “Disciplinarum libri”: 1d. De doctrina Christiana – mintys apie kalbą – bendrosios kalbotyros pradmenys. Čia jis remiasi Aristoteliu: žodžiai yra tikrovėje egzistuojančių daiktų ar reiškinių simboliai; kalba – ženklinės prigimties reišk. Žodžiai yra daiktų ženklai, bet jie taip pat yra daiktai, nes kitaip negalėtų egzistuoti. Tikrovėje esantis daiktas ir daiktas-žodis labai skiriasi. ▪Yra 2 sudedamosios dakto-žodžio dalys, t.y. ženklas (signus) susideda iš 1)garsinio, matomo apvalkalo signans ir 2)signatum – jo prasminės, semantinės pusės. ▪Ženklus, kurie gali būti atsitiktinai arba tikslingai atsiradę, skirsto į 1)natūraliusius (dūmai reiškia, kad yra ugnis) ir 2)sutartinius (kalba), kurie atsirado iš žmog išmonės. Šv.Augustinas smulkiai analizuoja abu ženklus. ▪Kalbos sukūrimo priežastis išskyrė 2: 1)ekspresijos poreikis – žmogui reikėjo išreikšti savo emocijas; 2)protiniai sugebėjimai, kurių reikėjo kalbos sukūrimui. Augustiną galima laikyti europinės kalbot teoretiku, kurį vėliau atrado F. de Saussure. Šie Augustino teorizavimai – priartėjimas prie semiotikos.