KALBOTYRA SENOVĖS INDIJOJE
Indijoje susidomėjimą kalba skatino indiškoji visuomenė, jos susiskaidymas į 4-ias kąstas. Tą susiskaidymą sąlygojo labai tolima praeitis, kada arėjai atėjo iki Indonezijos ir nukariavo vietinius gyventojus. Tai buvo visai kitos kalbos, kitos fizinės sudėties žmonės – dravidai. Jie arijų buvo nustumti į antrą vietą. Taip pradėjo klostytis arijų kalbinė padėtis. Jie stengėsi savo kalbą apsaugoti nuo dravidų kalbos. Arėjai turėjo savo kalbą labai gerai pažinoti, kad galėtų išsaugoti ją. Tuo ir paremtas domėjimasis kalba. Kita priežastis skatinanti domėjimąsi arijų(indoeuropiečių) kalba – tam tikras koncervatyvumas: kalba vartojama religinėse apeigose buvo užsikonservavusi, stabili; bendravimo lygyje kalba kito, toks kitimas yra dėsningas. Religinė kalba buvo saugojama, puoselėjama, kad į ją neįsiskverbtų kasdienės kalbos žodžiai. Ypatingą dėmesį religinei kalbai skatino įsitikinimas, kad ši kalba yra šventa ir nieko negalima joje keisti. Senovės indai buvo įsitikinę, kad kalba yra dievų dovana. Labai atsargus elgesys su religine kalba buvo sąlygotas indų atsargumo, tradicijų. Šis tikslumas buvo ir indų charakterio bruožas. Senovės indų kalbų tyrinėjimai yra labai preciziški, detalūs. Jie prasideda nuo samhitų-religinių tekstų. Samhitai skirstomi į 4 vedus. Pats seniausias-Rigvedas(himnų rinkinys)16a.p.m.e.Kiti trys vedai buvo sukurti 15a.p.m.e.: Samavedas(giesmių rinkinys), Jadžurvedas(giedojimai, posakiai aukojimo ritualams), Atharvavedas(posakių, užkeikimų vedas). Visus vedus reikėjo atkartoti nepakitusius. Šie vedai labai ilgą laiką nebuvo užrašomi. Jie buvo perteikiami iš mokytojų savo mokiniams.
Naujesni tekstai buvo kuriami nuo 5a.p.m.e.Jie jau buvo kuriami sanskrito kalba,nebe vedų. Sanskritas-sam-krt-sukurta kalba. Tai buvo nusistovėjusi to meto kalba artima Šiaurės Indijos vedų kalbai. Sanskritas gyvuoja nuo 5a.p.m.e. iki mūsų dienų. Iki šiol jis išliko nepakitęs. Jo išlikimas sąlygotas Paninio gramatikos sukurtos apie 5-4 a.p.m.e.Jis sukūrė labai tikslius gramatikos apibrėžimus. Ši gramatika buvo vadinama aštuonknyge, nes turėjo 8 skyrius. Tos knygos buvo išdėliotos labai nuosekliai. 1-ame sk.jis pateikia gramatinius terminus(galbūt sukurtus jo paties, galbūt paimtus iš ankstesnio tyrinėtojo.)., po terminų Paninis pradeda sanskrito kalbos tyrinėjimą. 2-ame sk. Jis rašo apie sudėtinius žodžius ir linksnių sistemą. 3-iame sk. – apie žodžių darybą, derivaciją, apsiriboja pirminių priesagų pagalba sudaromais žodžiais. 4 ir 5 sk. Rašo apie išvestines formas padaromas antrinių priesagų pagalba. Po morfologijos aprašymo, 6 ir 7 sk. Paninis pereina prie fonetikos: aprašo kirtį žodžio ir sakinio, garsų tarimą, balsių kaitą. 8-ame sk. Rašo apie sakinį: žodžių tvarka sakinyje, jų nagrinėjimas.
Iš Paninio pirmtakų galima paminėti Yaską, nagrinėjusį vedų kalbą. Jis parašė Rigvedo komentarą, vedų kalbos vardažodžių ir veiksmažodžių sinonimų sąrašą.
Tai nėra sisteminė gramatika. Paninis turėjo būti susipažinęs su Yaskos darbais. Pats Paninis savo pratarmėje sako, kad jis rėmėsi tuo, kas buvo padaryta anksčiau, jis perteikia seną patirtį. Galimas daiktas, kad Paninis tokiu būdu norėjo suteikti savo žinioms senumo, šventumo. Jo gramatika labai ilgą laiką išliko kaip kalbai skirto veikalo viršūnė. Po šios gramatikos pasirodo tik jos komentarai, bet ne naujos gramatikos. Labiausiai vykę komentarai buvo 2a.p.m.e. – Katyayanos ir Patandžalio. Nuo 1 a.p.m.e. iki 7 m.e.a. nebuvo nieko vertingo indų kalboje. 7m.e.a. jau yra trys kalbos tyrinėtojai: Bharthari, Yayaditya ir Vamana. Pirmasis paliko įdomų veikalą fonetinėje srityje-sphota-tai, ką mes vadiname fonema.
Maždaug nuo 5,6,ų m.e.a. egzistuoja savotiškų žodynų sudarymai. Tai leksikografijos pradžia. Tai panašaus tipo kaip Yaskos sąrašai: žodžių šaknų registravimas, sinonimų ar homonimų sąrašai. Šie ankstyvieji rinkinukai dažniausiai buvo surimuoti.
Apie 10 m.e.a. sanskritas labai ryškiai atsiskiria nuo prakrito. Sanskritas-literatūrinė, mokslinė kalba, prakritas-buitinė, kasdienė kalba. Iš prakrito tarmių išsivystė dabartinėje Indijoje vartojamos 15 valstybinių kalbų: hindi, urdu, pendžabų, gudžaratų, nepalų ir t.t. Tai centrinės kalbos. Einant į rytus stambiau atstovauja: bengalų, orijų. Iš pietinių kalbų paplitusios marathų, singalų. Indijos šiaurės vakaruose vartojamos lahudų, sindhų kalbos.
15. Natūralistų įnašas komparatyvistikon. Natūralizmo pagrindėjas A. Šleicheris savo darbais yra svarbus ir lyginamajai-istorinei kalbotyrai. Jo darbai apie “Lietuvių kalbos gramatiką” 1852m., “Senovės slavų kalbos morfologija” 1852m., “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas” 1861-1862m. buvo didelis įnašas į komparatyvistiką. “Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas” buvo santrauka visų komparatyvistinių žinių apie IDE kalbas. Jis susistemino dar F. Boppo surinktas žinias. Šiame darbe jis pateikė IDE kalbų schemą – genealoginį kalbų medį. Visas kalbas jis kildina iš vienos prokalbės. Jis įsivaizdavo, kad visos tos kalbos susidaro ir vystosi tolygiai. Vėliau ši teorija susilaukė kritikos. Šis kompendiumas buvo svarbus savo pagrindinėmis žiniomis, bet buvo daug minčių, kurios šiuo metu yra atmestinos. Jo teorija apie kalbos archaiškumo nustatymą pagal jos geografinę padėtį teigė, kad seniausia kalba yra sanskritas, o kuo toliau į vakarus, tuo kalba naujesnė. Tačiau ši mintis diskutuotina. Dar Šleicheris tvirtino, kad įsigilinus į IDE gyvųjų kalbų fonetinius pakitimus, yra įmanoma atkurti vaizdą apie IDE kalbų prokalbę, t.y. tą šaknį iš kurios kilo IDE kalbos. Jis net sukūrė ta kalba pasakėčią “Avis akvasas hai”(avis ir arkliai). Šioje pasakėčioje formos sunkiai atpažįstamos, pats tekstas buvo labai greitai sukritikuotas. Vienas jaunagramatikių taip pat pabandė atkurti prokalbę, bet jam išėjo beveik visai kitaip “Avis ekvōs qe”. A. Meillet sukritikavo tokį bandymą, laikė jį labai nepatikimu ir pripažino jį tik kaip proto mankštą. Vis dėlto Šleicheris nuveikė didelį darbą sistemingai surinkdamas ir apžvelgdamas IDE kalbų fonetinius pakitimus. Taip pat svarbios buvo kito natūralisto Max Müller mintys apie kalbą ir kalbėjimą ir apie kalbos funkcionavimo idėjas. Kitas Šleicherio mokinys J. Šmidtas, kuris vėliau iškritikavo savo mokytoją, suformulavo du padrindinius teiginius. Jis sako, kad tolygus laipsniškas augimas, genealoginio medžio šakojimasis yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Jis atmeta genealoginio medžio teoriją ir sukuria bangų teoriją. Jo nuomone, besiformuodamos kalbos praeina daug pakitimų, kurie atsiranda ir plinta netolygiai. Naujovė kalboje gali atsirasti bet kokiame taške, nebūtinai centre, gali būti pasienyje su kita kalba. Ji plinta netolygiai. Šmidtas sako, kad naujovės tai tarsi nuo įmesto į vandenį akmenuko sklindančios bangos, kuo toliau tuo jos silpnesnės. Kita Šmidto mintis buvo siejama su geografiniu kalbų paplitimu. Jis tvitino, kad geografiškai arti esnčios kalbos turi daugiau panašumų, negu iš vienos kalbos kilusios kalbos, bet atsidūrusios toliau viena nuo kitos. Jis įrodo, kad arijų (sen. persų) klb. yra artimesnė slavų kalbai, nei Šleicherio sudėtos graikų ir italikų klb. to priežastis geografinė padėtis. Jis sako, kad surasti kaiminystėje esančių kalbų ribą yra neįmanoma. Jos pamažu pereina viena į kitą. Pereinant iš Italijos į Prancūziją sunku rasti vietą, kur konkrečiai pereinama iš italų kalbos į prancūzų. Tokios mintys davė impulsą lingvistinės geigrafijos atsiradimui. Šmidtu rėmėsi ir Jules Gillieron, sudaręs “L’atlas linguistique de France”.