KALBOTYROS OBJEKTAS
Ne visos išraiškos sistemos tinka kalbotyros objektui. Kalbotyros objektas- natūralioji kalba, t.y. žmogaus padargų suformuota kalba.Natūralioji kalba tai bet kokios tautos istoriškai susiformavusi bendravimo priemonė. Natūraliąsias kalbas sudaro pagalbinės kalbos. Jos susiformuoja kaip pagalbinė bendravimo priemonė. Tiek natūraliosios, tiek pagalbinės kalbos sudaro kalbotyros objektą.Natūraliosios kalbos turi dvi grupes:1) Gyvosios kalbos yra ęsisamoninamos, lengvai išmokstamos nuo mažens. Jos naudojamos kaip būtinas bendravimo instrumentas. Kai kurios gyvosios kalbos yra plačiai naudojamos, o kai kurios žinomos tik keliems šimtams žmonių. Pvz.: karaimų kalba yra žinoma Lietuvoje tik apie trim šimtam žmonių, dar truputį Lenkijoje ir Kryme. Tačiau lingvistikos požiūriu ji yra tokia pat svarbi kaip ir anglų ar kinų kalbos, kurios yra plačiai naudojamos. Tikslus gyvųjų kalbų skaičius nėra žinomas. Manoma kad jų yra apie 3000.
2) Mirusios kalbos yra tos kurių vartojimo tradicijos nesiekia mūsų dienų. Jos yra pasitraukusios iš kasdienio vartojimo. Mirusios kalbos skirstomos į tris grupes:1. Vegetuojančios kalbos, kurios kasdieniame bendravime nėra vartojamos, bet išlikusios įvairiuose bendravimo sluoksniuose, humanitarinėse studijose.Pvz.: lotynų kalba. Daugelis jų tarpe turi labai turtingą literatūrinę tradiciją, yra palikusios didelės vertės tekstų. Neretai vegetuojančios kalbos yra vartojamos specifinėse srityse turint specifinį tikslą, ypač profesinį( medicina, religija).
Senovės graikų kalba vartojama siauriau nei lotynų. Renesanso metu graikų kalba buvo tokia pat svarbi kaip ir lotynų.
Senovės slavų kalba ypač reikalinga slavistams. Literatūrinė tradicija, tekstų gausa yra labai didelė. Ji suteikia daug reikalingos informacijos įvairioms sritims.
Sanskritas, senovės Indijos kalba, užima savitą poziciją vegetuojančių kalbų tarpe. Sanskritas yra ir šiandien viena iš valstybinių kalbų. Tai literatūros, istorijos, religijos kalba. Ji išmokstama mokykloje kaip antroji gimtoji kalba.
2. Paliudytos – tai visai mirusios kalbos. Jos yra visiškai pasitraukusios iš vartojimo. Bet jos prieinamos išlikusių tekstų dėka. Vienos iš paliudytų kalbų paliko daug medžiagos, o kitos tik truputį. Priklausomai nuo paliudijimų gausos galima paminėti: šumerų, akabų, hetitų kalbos. Hetitų kalba rasta ištisa biblioteka. Jos atradimas vertė peržiūrėti daug indoeuropeistikos postulatų. Senovės egiptiečių kalba gausiai paliudyta istoriniuose architektūros paminkluose(piramidės, obeliskai). Senovėsprūsų kalba užfiksuota 15a,bet ji greitai pranyksta.Nuo 18a, ji jau papuola į mirusių kalbų tarpą. Kitos paliudytos kalbos palieka dar mažiau tekstų, nei prūsų kalba.Galų kalbos išliko tik nuotrupos, teksto gabaliukai, atskiri žodžiai. Dakų kalbos paliudijimas toks pat. Frigų kalba yra taip pat mažai paliudyta. Yra kalbų, kurių žodžiai išlikę tik keli kitų tautų metraščiuose. Tai kuršiai, jotvingiai, jų kalbos išlikę tik keli žodžiai.
3. Rekonstruojamos kalbos-tai mokslininkų darbų rezultatas. Pvz.: prokalbė. Jos egzistavimo niekas neneigia, bet kaip ji atrodė, kaip skambėjo niekas net neįsivaizduoja. Mokslininkai jau seniai bando ją rekonstruoti. Rezultatai yra abejotini, nes nėra kuo pasiremti. Ypač prokalbėmis buvo susidomėta 19a.
Pagalbinės kalbos skirstomos į dvi grupes:1. Tarptautinės kalbos yra reikalingos mažiausiai dviejų tautų atstovų bendravimui. Jos atsirado savaime arba ne, bet jos nuo etninių skiriasi tuo, kad neturi ilgos istorijos: a. Dirbtinės kalbos – 1887m. L.Lamenkofas sukūrė esperanto kalbą. Visos iki mto sukurtos kalbos neišliko ir nepaplito. Ji sukurta romanų kalbų pagrindu, yra labai lengvai išmokstama. Esperanto kalba paplitusi 80 valstybių.b. Kreolinės kalbos – tai kolonizacijos proceso metu susiformavusios kalbos. Tai vietinių gyventojų kalba susimaišiusi su kolonizatorių kalba.
2. Slaptosios kalbos yra gerokai dirbtinės sistemos, sukurtos tam tikrų profesinių grupių(vagių kalba). Tokios kalbos dar vadinamos argo, jas nesunku išmokti. Jas vadiname kalbomis sąlygiškai, nes jos kiekvienąkart remiasi gyvąja kalba.Lingvistiškai šių kalbų nagrinėti nąįmanoma.
Kalbotyros objektui nepriklauso ženklų sistemos. Formaliosios kalbos nesudaro kalbotyros objekto, nes tai yra kodai skirti informacijos paieškoms. Tai simbolių sistema, kurios pagalba galima susišnekėti su savo kompiuteriais. Nagrinėti šias kalbas apsiima tik semiotika. Nuo gyvųjų jos skiriasi tuo, kad jų ženklai yra sugalvojami tik kažkuriam laikui, o gyvosios kalbos ženklai nyksta, kinta ir t.t.
Kalbotyra atsiriboja nuo tų dalykų kurie tariamai vadinami kalba: gestų kalba, plastikos kalba, muzikos kalba, bičių kalba. Tai-komunikacinės sistemos, o kalbos funkcija yra ne tik komunikacinė.