Kauno Pažaislio architektūros ansamblis
Bažnyčios kupolas, kuris sutelkia visas jos dalis į visumą, galingai iškyla į erdves ant šešiašonio būgno, paaukštinto mažu atiku, iki 49,08 m., o su kryžiumi 54,08 m. aukščio. Kupolo būgnas savotiškai sutvirtinamas šešiais voliutų formos kontraforsais, kurie kartu gražiai užpildo būgno bei bažnyčios stogo susidūrimo kampus. kupOlas įgauna dėl to didesnio išraiškingumo, optinės stabilizacijos, o jo siluetas tuo paįvairinamas ir pagyvinamas. Kupolo viršūnę vainikuoja žibintas, šešiašonio paviljonėlio pavidalo anstatas. Žibintą užbaigia kryžius, stovįs ant heraldiškų penkių kalvelių. Yra tai Perudžijos kamaldulų kongregacijos ženklas. Abipus bažnyčios esantieji uždari vidaus kiemai, į kuriuos įžengiama pro šoninius fasado fronto portalus, buvo kadaise išpuošti žolynais, gėlėmis, medeliais. Kyla įmantrūs įvairių fasado bokštų ir centrinio kupolo šoniniai rakursai, vaizdingi reginiai. Galerijų sienos suskaidytos jonėnų orderio piliastrais su laužytu antabliamentu iki pat vainikuojančio karnizo, o arkiniai langai darniai įsijungia į juos apsupančias sienas ir jų architektūrines formas; įdomus saulės laikrodis, įrengtas XVII amžiuje pietinėje bažnyčios sienoje. Visa tai sudaro būdingą barokinių formų ir jų susikirtimo, šviesos ir šešėlių žaismą. Saulės laikrodžio lotyniškas įrašas “Sis Memor Occasus Sole Cadente Tiu” (saulei leidžiantis, atmint ta proga save) turėjo kiekvienam, žvelgiančiam į jį, priminti šios žemės gyvenimo praeinamumą.
Už bažnyčios, sode, tarp įvairių medžių buvo įrengta kamaldulų vienuolių – atsiskyrėlių buveinė eremitoriumas (110 x 99 m) į kurį pašaliniam įeiti buvo draudžiama. Jis apsuptas aukštomis lygiomis mūro sienomis, kurių plotmes iš vidaus pusės pagyvimo aklos, ovaliai užbaigtos nišos. Kai kurias nišas kadaise puošė religinio turinio freskos, uždažytos XIX amžiuje. Eremitoriume, pagal įprastą kamaldulų vienuolynų schemą, stovėjo lygiagriačiomis eilėmis 12 ar daugiau vidutinio dydžio (10,4 x 7 m) namelių - celių. Iš jų trys išliko iki mūsų laikų. Apie kiekvieną namelį buvo apsodintas ir aptvertas vaismedžių darželis. Jame vienuoliai augino vaistažoles žmonės ir dekoratyvinius augalus bažnyčiai puošti. Prie kai kurių celių darželiuose buvo įrengti saulės laikrodžiai. Patys nameliai yra paprasčiausios formos ir apdailos, uždengti keturšlaičiais stogais. Langai, kaip ir kitų vienuolyno apatinių namų, buvo užgrotuoti. Kiekvienas namelis susidėjo iš keturių kambarėlių; virš kiekvieno durų buvo lotyniškas užrašas. Dešinėje buvo darbo kambarys su krosnimi, malkomis ir darbo įrankiais (“Interno”, pragaras); antrasis mažesnis buvo su koplyčia ir altoriumi (“Paradiso”, rojus); kairėje pusėje buvo studijų ir gyvenamasis kambarys su langeliu į koridorių maistui paduoti (“Giudizio”, teismas) bei mažesnis miegamasis; čia sienos nišoje ant šiaudų čiužinio ar ant kieto pintinio pakloto miegojo atsiskyrėlis, kambarėlis turėjo įrašą “Monte”, mintis. Bokštas eremitoriumo gale stovi netoli stataus Nemuno kampo, vienuolyno sienos stačiakampiame iškyšulyje yra triaukštis, 11 metrų aukščio - gražių reginių bokštas. Iš bokšto atsiveria puikus Nemuno slėnio su jo laukais ir miškais bei plačių tolimesnių apylinkių reginys. Vienuoliais čia ieškojo vienatvės ir poilsio bei grožėdavosi jų palikto pasaulio grožiu.
1920 m. archeologai vienuolyną rado nusiaubtą ir apleistą. Iš jo buvo išgrobstyta meno vertybės, nuplėštas žalvarinis bažnyčios stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys. Aptrupėjusios figūros skliautuose ir nuo drėgmės nykstančios freskos atrodė beviltiškai. Tik sienose išlikusios kelios marmurinės lentos su lotyniškais tekstais skelbė, jog čia, taikos kalne, kažkada buvo įkurtas vienuolynas atsiskyrėliams.
Nuo 1920 m iki II – ojo Pasaulinio karo Pažaislyje buvo įsikūrusios iš Čikagos atvykusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Už surinktas aukas jos suremontavo keletą vienuolyno pastatų, uždengė bažnyčios stogą, sutvarkė aplinką, tačiau restauravimo darbais nesirūpino. Tik 1967 m. įkūrus Pažaislyje Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialą, prasidėjo ansamblio tvarkymas. Dabar Pažaislio ansamblis priklauso kazimierietėms.
Literatūra:
1. Meškauskas S. “Pažaislis”, 1983m.
2. Kairiūkštytė – Jacinienė H. “Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertenybės”, 1930m.
3. Žilevičius L. “Nauja apie Pažaislio architektūros ansamblį”, 1981m.
4. Čerškutė S. “Pažaislio ansamblio plano svarbesnieji bruožai”, 1972m.
5. Kairiūkštytė – Jacinienė H., Baršauskas J. “Pažaislis”, 1960m.