Kazanės lingvistinė mokykla
J. A. Baudouin de Courtenay(1845-1929) laikomas Kazanės lingvistinės mokyklos įkūrėju, nes ten dirbo nuo 1875-1883 m. Jis gimė Lenkijoje, Varšuvoje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Mokydamasis Varšuvoje, jis baigia Varšuvos vyriausiąją mokyklą. Mokydamasis, jis jau rinko medžiagą apie lenklų klb. istoriją. Jenos universitete turėjo galimybę klausytis Šleicherio paskaitų. Paskui persikėlė į Berlyną, kur uoliai mokėsi sanskrito. Norėdamas pasitobulinti jis išvyksta į Peterburgą, kur parašo didelį darbą apie “Senąją lenkų kalbą iki XIV a.” – tai jo magisro disertacija. 1870 m. Leipcige jis klausosi Leskyno paskaitų, besimokydamas jis toliau dirba kalbotyros srityje. Nuvykęs į PV. Austriją ir Š. Italiją, tyrinėja slaviškas tarmes paveiktas germaniškos įtakos. Jo daktaro disertacija apie ” Š. Italijos ir PV. Austrijos slavų kalbų fonetiką”. 1875m. apsigynęs šią disertaciją, jis tampa daktaru. Nuo 1875-1883m. B. de Courtenay profesoriauja Kazanės universitete. Jo mokiniai buvo: Nikolajus Kruševskis, Vasilijus Bogorodickis. Iš Kazanės B. de Courtenay persikelia dirbti į Dorpato universitetą (dabartinis Tartu universitetas Estijoje) 1883-1893. Po to dirba Krokuvoje 1894-1899m. 1900-19178m. dirba Peterburgo universitete, kur jo mokiniais buvo būsimi žinomi Rusijos kalbininkai: Ščerba, Vinogradovas, Larikas, Polivanovas. Jo paskaitų taip pat klausėsi Kazimieras Būga. Taip pat B. de Courtenay palaikė artimus ryšius su Kazimieru Jauniumi, Baranausku, broliais Juškomis, jis redagavo Juškų “Lietuvių liaudies dainų rinkinį”, padėjo jį išleisti lotynišku šriftu. B. de Courtenay dirbdamas Peterburge, Kazanėje, Dorpate, dėstė lietuvių kalbą. B. de Courtenay buvo labai plačių pažiūrų žmogus, dėl to net buvo pasodintas į kalėjimą (parašė brišiūrą “Nacionalinis ir teritorinis autonomijos požymis, kas tuo metu labai siejosi su Lietuvos padėtimi). Tai įvyko 1913m., kilo didelis triukšmas ir jį paleido.
1918m. po Spalio revoliucijos jis išvažiuoja į Varšuvą ir dirba ten iki pat savo mirties 1929m. Jis parašė 400 mokslinių darbų ir ~200 publicistinių leidinių. Visas jo palikimas dar ir šiandien neišleistas. Tarybiniais metais jo palikimas buvo publikuotas 2 tomų rinkinyje”Избранные труды по общему языкознанию” 1963m. 1903m. pasirodė labai teoretizuotas B. de Courtenay straipsnis “Lingvistinės pastabos ir aforizmai”, kuriame jis išdėstė savo pažiūras susiklosčiusias dar Kazanėje. Prie jo požiūrio formavimosi prisidėjo ir Kazanės studentai Kruševskis ir Bogorodickis. Šis straipsnis atspindėjo Kazanės mokyklos principus. Buvo 4 esminiai principai, tai savotiški reikalavimai, kuriuos turėtų tenkinti kiekvienas kalbininkas. 1 principas – nepainioti konkretaus kalbėjimo akto (pasisakymo žodžiu ar raštu) ir abstrakčios kalbos sistemos. B. de Courtenay teigė, kad abstrakti kalbos sistema egzistuoja kiekvieno individo sąmonėje kaip vaizdiniai apie viso kolektyvo kalbą. Čia matome aiškų kalbos kaip sistemos supratimą; ir konkretaus reiškinio – šnekos (“parole” pagal Sosiūrą). 2principas – skirti fonetinius kalbos elementus (fiziologiniai klb. elementai) ir psichinius klb. elementus. Tai artima momentiniam garsui ir jo suvokimui. 3 principas – skirti kalbos statiką ir dinamiką. Tyrinėti kalbos statiką ir dinamiką. Tai atitinka Sosiūro sinchroniją ir diachroniją. Statika – sinchronija – kalbos tyrinėjimas duotu momentu. Dinamika – diachronija – kalbos tyrinėjimas istoriškai, jos evoliuciją. 4 principas – tyrinėjant kalbą reikia remtis gyvosios, šnekamosios klb. reiškiniais, faktais ir rašytiniais paminklais, bet nesutapatinti šių dviejų dalykų. B. de Courtenay ir Sosiūro principai dažnai beveik sutampa, greičiausiai tai jų susirašinėjimo pasekmė. 4-as principas padeda pagrindą tolesniems gausiems šnekamosios ir rašytinės kalbos tyrinėjimams. B. de Courtenay dirbo ir fonetikos srityje. Jis suformulavo kelis fonemos apibrėžimus, kurių paskutinis labai priartėjo prie dabartinio. Jo dėmesį patraukė garsų sąveika junginyje. Greta stovintys garsai veikia vienas kitą, tai jį ir sudomino. Jis iš kart pastebėjo, kad susijungdami garsai pasikeičia, patiria modifikacijų. Jis pradeda nagrinėti garsų junginius. Atranda atitinkamus terminus jo pastebėtiems reiškiniams pavadinti. Tą garsų sąveiką pavadina koherencija (ryšys, sąveika). Toliau, nagrinėdamas garsų sąveikas, pastebi, kad ji gali sukelti daug pakitimų rezultatų (briedis – briedžiai). Žodžio forma yra ta pati, bet garsai yra skirtingi. B. de Courtenay juos vadina koreliatais – garsai atspindintys, perteikiantys kalbos istorinę kaitą. Jis pastebėjo, kad yra garsai panašūs, stovintys šalia – divergentai, ir yra to pačio garso variacijos (dirbti-dirba). Poziciniai variantai garsine išraiška priklauso nuo užimamos pozicijos. Toliau jis išskiria dar vieną rūšį – korespondentai (kažką kažkas atitinka). Tai garsai, kurie keliose kalbose yra kilę iš vieno senojo prototipo (lyginamoji-istorinė kalbotyra). Pvz., primus (lot.klb.)-pirmas (liet.klb.), cept (lot.klb.)-kept (liet.klb.). Korespondentai ir koreliatai sudaro bet kokios kalbos garsinę struktūrą (egzistuoja kiekvienoje klaboje). Korespondentai yra labai gerai nagrinėjami pačio B. de Courtenay. Ir korespondentai, ir koreliatai dėl garsų sąveikos (koherencijos) gali turėti variantų t.y. divergentų, o vėliau tie variantai gali virsti atskiromis fonemomis – t.y. koreliatais. Vadinasi, egzistuojantys divergentai gali pereiti į koreliatų sritį. Jų, koreliatų ir divergentų skaičius yra kintantis. Pradžioje jis apibrėžia fonemą, kaip tam tikros fonetinės žodžių dalies apibendrintų savybių sumą. Tačiau toks apibrėžimas yra labai nekonkretus, pateikdamas šį apibrėžimą B. de Courtenay įsivaizdavo, kad tos savybės nustatomos koreliacinius santykius nagrinėjant vienoje kalboje ir korespondentinius – keliose.
Šis apibrėžimas jam pačiam nepatiko, jis 10 metų kūrė fonemos apibrėžimus. B. de Courtenay sakė, kad fonema – tai mūsų psichikoje egzistuojantis garso vaizdinys. Nagrinėdamas garsus jis skyrė mažesnį dėmesį garsų reikšmei, bet net tiesiogiai užsiminė, kad fonema turi išskirtinę reikšmę. Bet garsas, jam, susijęs su žodžio reikšme. Jis duoda pavyzdžių: stul-stol, dal-žal. Žodžių reikšmės skirtumai priklauso nuo fonemų skirtumo. Fonetikos srityje jis nemažai dėmesio skiria garsų kaitai žodžio viduje, tai vidinė fleksija, ypač kai garsai atlieka morfologinę funkciją. Pvz., vezti-voz,viez – visi jie susiję su vienu semantiniu vienetu. Ši kaita svarbi ne tik morfologijos bet ir semantikos srityje. B. de Courtenay mokiniai. Nikolajus Kruševskis (1851-1887) gimė Baltarusijoje, universitetą baigė Varšuvoje. Po to nuvyko papildomai mokytis į Kazanę, kur norėjo tobulintis kalbotyros srityje. 1883m. jis apsigynė daktaro disertaciją parašęs “Kalbotyros įvado apybraiža”. Apsigynęs šią disertaciją tapo pripažintu kvalifikuotu žmogumi. B. de Courtenay išvažiuodamas iš Kazanės paliko savo studentus buvusiam mokiniui Kruševskiui. Jis dėstė bendrąją kalbotyrą, IDE kalbų lyginamąją fonetiką, lingvistinę paleontologiją. Tai Kruševskiui buvop didelė našta, jis daug dirbo. 1887m. jis mirė nuo smegenų uždegimo. Kaip kalbininkas jis ne daug ką spėjo nuveikti. Po jo mirties buvo išleistas gana didelis jo darbas apie antropofoniką (žmonių vardai, pavadinimai), bet tai daugiau teorinis veikalas. Visi jo darbai yra daugiau teoriniai, jaučiasi jo filosofinis pasiruošimas. Iš jo raštų suprantame, kad kalbą jis suvokia kaip sistemą. Įdomus jo kalbos kitimų aiškinimas. Jis juos aiškina ne tiek išoriniais faktoriais, kiek vidinėmis priežastimis. Kruševskis sako, kad klabos pakitimus nulemia vidinė kiekvienos kalbos sistemos būtinybė. Kiekvienos kalbos sistemoje esantys elementai nuolat persirikiuoja, vyksta jų perintegracija. Kiekvienu atveju gaunama nauja kalbos sistema. Ir tai vyksta nuolat, nes kalba yra judri sistema. Tai labai šiuolaikiška pažiūra. Kruševskis rašė: “nepaisant visų nukrypimų, kalba yra harmoninga visų elementų visuma”. Joje jis išskiria 3 stambius posistemius: 1)fonetika-garsinė kalbos pusė;2)semantika-visa tai, kas susiję su reikšme (tuo jis aplenkia B. de
Courtenay);3)morfologija-tai susiję ir su garsų, ir su semantikos posistemiu. Žodžiuose Kruševskis įžiūri panašias formas (atnešti, atkelti, atlupti), vadinasi, yra žodžių sudarytų pagal vieną modelį, jie jungiasi į tam tikras struktūrines šeimas. Tokiam struktūriniam tipui atitinka taip pat sugrupuoti vaizdiniai. Vienodo modelio žodžiams atitinka taip pat sugrupuoti vaizdiniai apie tikrovės daiktus. Jo pažiūros buvo labai įdomios, panašu, kad jo darbai būtų buvę labai vertingi. Vasilijus Bogorodickis (1857-1941) taip pat mokėsi Kazanės universitete. Po studijų jis dirbo rusų kalbos fonetikos srityje. Pirmas jo spausdintas darbas buvo apie rusų kalbos nekirčiuotus balsius, bet jam nebuvo svetimos ir kitos kalbos sistemos (morfologija, kalbos psichologija). Jis į kalbą žiūrėjo kaip į sistemą. Jo manymu, kalboje labai glaudžiai susijusios fonetika, morfologija, leksika. Disertaciją rašė iš rusų kalbos fonetikos, ją apsigynė. Ji buvo pavadinta “Rusų kalbos gramatikos kursas. Fonetika I dalis”. Parašyti antros dalies jis taip ir nespėjo. Ši fonetika buvo pagrindas daugeliui specialistų. Bogorodickis sukūrė eksperimentinės fonetikos laboratoriją Kazanės universitete. Tai Rusijoje buvo naujovė. Tos laboratorijos dėka jis tapo autoritetu fonetikos srityje. Aprašė rusų kalbos tarimą, nagrinėjo aplinkinių garsų įtaką centriniam garsui. Čia atranda daug įdomių dalykų. Išvykus B. de Courtenay, Bogorodickiui teko imtis IDE kursų. Lyginamosios istorinės kalbotyros metodai jam atrodo senstelėję, bando juos keisti, taiko tam tikrus naujus pasiūlymus. Jis buvo įsitikinęs, kad remtis tik IDE kalbomis yra neteisinga. Reikalinga kalbų tipologija, reikia imti pavyzdžių ir iš kitų kalbų. Pats rėmėsi kartvelų kalba (Gruzija), japonų, kinų, arabų, totorių, suomių kalbomis. Jo mintis, kad kalbotyroje negalima apsieiti be tipologijos buvo labai svarbi. Iš spausdintų jo darbų reikšmingas “Bendrosios kalbotyros paskaitos” 1913m., kuriame yra labai įdomi mintis : kalbančiojo lingvistika ir klausančiojo lingvistka yra ne tas pats. Tai mes matome vėlesniame kalbotyros etape: kalbantysis turi vieną tikslą – kuo geriau išreikšti mintį ir tam panaudoti visus sugebėjimus, o klausančiojo užduotis – kuo tiksliau suprasti kalbančiojo mintį. Bogorodickis mano, kad žodis yra ženklas, simbolis – tai sąvokų, bei minčių simbolis, ženklas. Jis žiūri į kalbą, kaip ir į mąstymo priemonę, tai ne tik minčių reiškėja. Kazanės įtaka ryškiausia Peterburgo-Leningrado universitetui būreliui. Tai Ščerba, Larinas, Polivanovas, kurie buvo B. de Courtenay mokiniai. Pagrindinis yra Ščerba, sukūręs Leningrado fonologijos mokyklą.