Klasikinė Antikos filosofija (V – IV a. pr. Kr.)
1) Sofizmas; 2) Sokratas; 3) Kinikai ir kirėniečiai; 4) Platonas; 5) Aristotelis.
SOFIZMAS. Šiuo laikotarpiu yra pereinama nuo gamtos prie žmogaus problematikos. Principine nuostata tampa reliatyvizmas. Žymiausi sofizmo atstovai buvo: Protagoras, Gorgijas, Hipijas, Prodikas. Sofistai buvo mokytojai, skelbę aktualias to laikmečio problemas ir pažiūras. Jie mokė už pinigus ir dėl to buvo smerkiami. Sofizmas buvo ištobulinęs eristikos meną. PROTAGORAS (481-411 m. pr. Kr. ), kilęs iš Abderų, parašė veikalus „Poleminis traktatas apie tiesą ir būtį”, „Apie dievus”. Tyrimo objektu sofizme tampa žmogus, o kartu ir dialektika, retorika, politika, etika. Sofistai savo tyrimais siekė praktinių tikslų, mokslą suartino su praktiniais sugebėjimais. Jiems yra būdingas pragmatizmas. Svarbiausia tampa empirinis faktų stebėjimas, jų klasifikacija. Būdingi sofistiniai tiesos konceptai: teigė, kad tiesa yra pažįstama juslėmis (sensualizmas); nėra visuotinai galiojančių tiesų (reliatyvizmas); viena tiesa pranašesnė už kitą tik tiek, kiek ji yra naudinga (prakticizmas); tiesa yra sutartinis dalykas (konvencionalizmas). Sofistai buvo nusistatę negatyviai žinojimo atžvilgiu. Žinojimas, pagal juos nėra absoliutus ir teisingas, negalima pasitikėti žinojimu. Pagal Protagorą, mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu, o tą patį daiktą žmonės gali suvokti skirtingai: „Žmogus yra visų daiktų matas”. Bet koks pažinimas yra pasyvus – sąmonėje fiksuojami tik išorinių daiktų atspindžiai. Jei santykinis yra suvokimas, tai santykinė turi būti ir realybė (suvokinys yra tikrovės atspindys). „Visa, kas reiškiasi žmonėms, egzistuoja. Kadangi fenomenai yra įvairūs ir santykiniai, tai ir tikrovė yra įvairi ir santykinė. Materija gali įgyti įvairių ir skirtingų formų. Visi sprendimai apie tikrovę, nors ir kokie prieštaringi ir priešingi jie būtų, yra teisingi. Renkantis tarp dviejų „teisingų” teiginių, pirmumas yra atiduodamas tam, kuris yra naudingesnis. Tiesa yra naudinga. Tiesa yra ir konvencijos dalykas. Religijos, kalbos, teisės, etikos normos tėra tik bendri žmonių susitarimai. Susitarimas yra priešpastatomas prigimčiai – sutartos tiesos nebūtinai gali atitikti tai, kas yra gerai iš prigimties. Pvz., prigimtinė teisė gali būti suprantama kaip stipriųjų teisė (gerai yra tai, kas gerai yra stipresniajam).
Religinės sofistų idėjos buvo skeptinės. „Apie dievus negalime žinoti, nei kad jie yra, nei kad jų nėra; daugelis dalykų trukdo man tai žinoti, trukdo paties objekto neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas” (Protagoras).
Sofistai taip pat nagrinėjo ir estetikos problemas (pirmiausiai buvo nagrinėjamas poezijos menas). Buvo įvestos tokios estetikos sąvokos kaip mimesis, iliuzija, katarsis (apsivalymas). Apie poeziją buvo teigiama, kad ši: 1) nesukuria realių daiktų, o tik jų žodinius vaizdus -pamėgdžiojimus; 2) klausytojų sąmonėje ji sukelia iliuziją; 3) klausytojams sukelia jausmų proveržį, daro poveikį jausmams – katarsis, kuris teikia palengvėjimą, džiaugsmą.
SOKRATAS (469-399 m. pr. Kr. ) gimė ir mirė Atėnuose. Raštų nepaliko. Apie jo pažiūras yra žinoma iš jo mokinių, pirmiausiai Platono, Ksenofonto, o taip pat ir Aristotelio. Sokrato dėmesio centre buvo žmogus ir, pirmiausia, etikos problemos. Skirtingai nuo sofizmo pasisakė prieš reliatyvizmą.
Sokrato etika: 1) Dora (arete) yra besąlygiškas gėris. Skirtingai nuo sofistų, kurie manė, kad dora yra tik santykinis pranašumas, Sokratas teigė, kad ši esanti bendražmogiška savybė. Moralės normos gali būti ir nerašytos, tačiau jos glūdi kiekviename žmoguje ir visiems žmonėms yra vienodos. Moralės normos nėra santykinės ir nėra konvencijos dalykas, jos yra visuotinės. Jei vieniems tam tikras elgesys yra doras, o kitiems – ne, tai dora praranda savo prasmę. Moralinis gėris yra aukščiausias gėris, pinigai, aukštos pareigos, šeima yra tik vienetiniai gėriai, kurie gali išvirsti blogiu, todėl žmogus turi rūpintis aukščiausiu gėriu, o ne gėrybėmis. Sokratas griežta prasme yra etikos pradininkas.
2) Dora yra susijusi su nauda ir laime. Yra naudinga būti geru, o buvimas geru daro žmogų laimingu. Tačiau skirtingai nuo sofistų, Sokratas teigė, kad nauda priklauso nuo gėrio, o ne priešingai. Tai kas iš tikrųjų gera, yra ir naudinga. Naudinga būti geru. Jis teigė, kad poelgis yra geras jei jis teigia naudą.
3) Dora yra žinojimas. Blogis atsiranda iš gėrio nežinojimo. Jei žmonės žinotų, koks elgesys yra geras ir kas yra gėris, jie nesielgtų blogai. Niekas sąmoningai ir žinodamas nedaro blogai. Kas tikrai žino, kas yra gėris, negali elgtis blogai, nes tai nenaudinga. Gėrio pažinimui yra reikalingas specialus etinis žinojimas (fronesis), kuris yra pasiekiamas praktiškai. Fronesis – praktinis gėrio siekimas.
Dora (aukščiausio gėrio pažinimas) yra pasiekiama – doros galima mokytis. Taigi, aukščiausias gėris nėra įgimtas – jis yra pasiekiamas, jo yra išmokstama. Be to, dora yra viena, visos dorybės, geri poelgiai susiveda į vieną dorą. Sofistų etinį pliuralizmą, Sokratas pakeičia etiniu monizmu. Doros ir gėrio siekimą užtikrina kiekvieno žmogaus demonas (sąžinė), kuri nurodo kaip gerai pasielgti tam tikroje situacijoje. Taigi, visiems žmonėms yra būdinga siekti naudos ir laimės, o tai teikia tik aukščiausias gėris. Todėl gyvenime yra svarbu siekti žinių apie gėrį.
Sokrato logika yra skirstoma į:
1) elenktinį metodą (nuginčijimo metodą) – oponento klaidingas samprotavimas yra priimamas kaip tiesa (Sokrato ironija) ir klausinėjimo pagalba, priešininkas yra privedamas prie priešingos pirminiam teiginiui, išvados – taip priešininko samprotavime yra gaunamas prieštaringumas;
2) majautinis metodas (pribuvėjos menas) – kiekvienas žmogus savyje turi teisingą žinojimą, tačiau jį reikia atrasti (reikalinga pribuvėja). Todėl jam reikia padėti surasti tiesą. Tiesos ieškojimas buvo paremtas analogijomis, indukcija ir definicija.
Svarbūs teiginiai: „žinau, kad nieko nežinau”, „pažink save”.
KINIKAI. Kinikų mokyklos įkūrėjas buvo Antistenas. Mokyklos pavadinimas kilo iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas. Teigė, kad svarbiausia gyvenime yra dora, visa kita nėra taip svarbu. Žinojimas nėra toks svarbus kaip dora. Mes galime žinoti tik savo suvokinius, o ne universaliai galiojančias tiesas. Palaikė sensualistinę pažinimo koncepciją – pažinimas ateina per jutimus. Kinikai pasisakė už deskriptyvizmą ir prieš definicijas. Dora, pasak Antisteno, yra aukščiausias ir svarbiausias gėris. Ji yra prigimtinis gėris. Visi kiti dalykai, išskyrus dorą, nėra tokie svarbūs, jos vienos pakanka pasiekti laimei. Dora yra suvokiama kaip abejingumas materialioms gėrybėms. Turtas ir kitos gėrybės yra nereikšmingos. Visos socialinės ir visuomeninės normos yra tik konvencija. Vietoj jų egzistuoja tik dora, kuri universaliai egzistuoja visiems žmonėms. Kinikai pasisakė už kosmopolitizmą, egalitarizmą. Taigi, tikras kinikų filosofas yra kosmopolitas, kuris rūpinasi tik dora, yra neturtingas ir dėl to laimingas.
KIRĖNIECiAI Visiškai priešinga kinikams buvo kirėniečių mokykla (pavadinimas kilęs iš Kirėnės vietovės). Šios mokyklos pradininkas Aristipas, kaip ir Antistenas, buvo Sokrato mokinys, tačiau iš šio paveldėjo visiškai priešingą mokymą, nei pirmasis. Jis, kaip ir sofistai, pradėjo imti pinigus už mokymą. Be to, skirtingai nuo neturtingo Antisteno, Aristipas buvo turtingas. Tai jam ir leido suformuoti hedonizmo pagrindus (hedone – malonumas). Jis teigė, kad malonumas yra gėris. (Tuo tarpu Sokratas teigė, kad moralinis gėris teikia malonumą). Aristipo hedonizmas atsirado iš sofistinių idėjų, kad žinojimas, kurį teikia juslės yra santykinis; mes galime pažinti tik savo būsenas (suvokinius). O šios būsenos gali būti tik arba malonios, arba nemalonios. Todėl gyvenimo tikslas ir yra siekti malonių būsenų. Ši hedonistinė koncepcija gali būti išreikšta tokiomis tezėmis: