Klasikinė Antikos filosofija (V – IV a. pr. Kr.)

1) Sofizmas; 2) Sokratas; 3) Kinikai ir kirėniečiai; 4) Platonas; 5) Aristotelis.

SOFIZMAS. Šiuo laikotarpiu yra pereinama nuo gamtos prie žmogaus problematikos. Principine nuostata tampa reliatyvizmas. Žymiausi sofizmo atstovai buvo: Protagoras, Gorgijas, Hipijas, Prodikas. Sofistai buvo mokytojai, skelbę aktualias to laikmečio problemas ir pažiūras. Jie mokė už pinigus ir dėl to buvo smerkiami. Sofizmas buvo ištobulinęs eristikos meną. PROTAGORAS (481-411 m. pr. Kr. ), kilęs iš Abderų, parašė veikalus „Poleminis traktatas apie tiesą ir būtį”, „Apie dievus”. Tyrimo objektu sofizme tampa žmogus, o kartu ir dialektika, retorika, politika, etika. Sofistai savo tyrimais siekė praktinių tikslų, mokslą suartino su praktiniais sugebėjimais. Jiems yra būdingas pragmatizmas. Svarbiausia tampa empirinis faktų stebėjimas, jų klasifikacija. Būdingi sofistiniai tiesos konceptai: teigė, kad tiesa yra pažįstama juslėmis (sensualizmas); nėra visuotinai galiojančių tiesų (reliatyvizmas); viena tiesa pranašesnė už kitą tik tiek, kiek ji yra naudinga (prakticizmas); tiesa yra sutartinis dalykas (konvencionalizmas). Sofistai buvo nusistatę negatyviai žinojimo atžvilgiu. Žinojimas, pagal juos nėra absoliutus ir teisingas, negalima pasitikėti žinojimu. Pagal Protagorą, mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu, o tą patį daiktą žmonės gali suvokti skirtingai: „Žmogus yra visų daiktų matas”. Bet koks pažinimas yra pasyvus – sąmonėje fiksuojami tik išorinių daiktų atspindžiai. Jei santykinis yra suvokimas, tai santykinė turi būti ir realybė (suvokinys yra tikrovės atspindys). „Visa, kas reiškiasi žmonėms, egzistuoja. Kadangi fenomenai yra įvairūs ir santykiniai, tai ir tikrovė yra įvairi ir santykinė. Materija gali įgyti įvairių ir skirtingų formų. Visi sprendimai apie tikrovę, nors ir kokie prieštaringi ir priešingi jie būtų, yra teisingi. Renkantis tarp dviejų „teisingų” teiginių, pirmumas yra atiduodamas tam, kuris yra naudingesnis. Tiesa yra naudinga. Tiesa yra ir konvencijos dalykas. Religijos, kalbos, teisės, etikos normos tėra tik bendri žmonių susitarimai. Susitarimas yra priešpastatomas prigimčiai – sutartos tiesos nebūtinai gali atitikti tai, kas yra gerai iš prigimties. Pvz., prigimtinė teisė gali būti suprantama kaip stipriųjų teisė (gerai yra tai, kas gerai yra stipresniajam).

Religinės sofistų idėjos buvo skeptinės. „Apie dievus negalime žinoti, nei kad jie yra, nei kad jų nėra; daugelis dalykų trukdo man tai žinoti, trukdo paties objekto neaiškumas ir žmogaus gyvenimo trumpumas” (Protagoras).

Sofistai taip pat nagrinėjo ir estetikos problemas (pirmiausiai buvo nagrinėjamas poezijos menas). Buvo įvestos tokios estetikos sąvokos kaip mimesis, iliuzija, katarsis (apsivalymas). Apie poeziją buvo teigiama, kad ši: 1) nesukuria realių daiktų, o tik jų žodinius vaizdus -pamėgdžiojimus; 2) klausytojų sąmonėje ji sukelia iliuziją; 3) klausytojams sukelia jausmų proveržį, daro poveikį jausmams – katarsis, kuris teikia palengvėjimą, džiaugsmą.

SOKRATAS (469-399 m. pr. Kr. ) gimė ir mirė Atėnuose. Raštų nepaliko. Apie jo pažiūras yra žinoma iš jo mokinių, pirmiausiai Platono, Ksenofonto, o taip pat ir Aristotelio. Sokrato dėmesio centre buvo žmogus ir, pirmiausia, etikos problemos. Skirtingai nuo sofizmo pasisakė prieš reliatyvizmą.

Sokrato etika: 1) Dora (arete) yra besąlygiškas gėris. Skirtingai nuo sofistų, kurie manė, kad dora yra tik santykinis pranašumas, Sokratas teigė, kad ši esanti bendražmogiška savybė. Moralės normos gali būti ir nerašytos, tačiau jos glūdi kiekviename žmoguje ir visiems žmonėms yra vienodos. Moralės normos nėra santykinės ir nėra konvencijos dalykas, jos yra visuotinės. Jei vieniems tam tikras elgesys yra doras, o kitiems – ne, tai dora praranda savo prasmę. Moralinis gėris yra aukščiausias gėris, pinigai, aukštos pareigos, šeima yra tik vienetiniai gėriai, kurie gali išvirsti blogiu, todėl žmogus turi rūpintis aukščiausiu gėriu, o ne gėrybėmis. Sokratas griežta prasme yra etikos pradininkas.

2)   Dora yra susijusi su nauda ir laime. Yra naudinga būti geru, o buvimas geru daro žmogų laimingu. Tačiau skirtingai nuo sofistų, Sokratas teigė, kad nauda priklauso nuo gėrio, o ne priešingai. Tai kas iš tikrųjų gera, yra ir naudinga. Naudinga būti geru. Jis teigė, kad poelgis yra geras jei jis teigia naudą.

3)   Dora yra žinojimas. Blogis atsiranda iš gėrio nežinojimo. Jei žmonės žinotų, koks elgesys yra geras ir kas yra gėris, jie nesielgtų blogai. Niekas sąmoningai ir žinodamas nedaro blogai. Kas tikrai žino, kas yra gėris, negali elgtis blogai, nes tai nenaudinga. Gėrio pažinimui yra reikalingas specialus etinis žinojimas (fronesis), kuris yra pasiekiamas praktiškai. Fronesis – praktinis gėrio siekimas.

Dora (aukščiausio gėrio pažinimas) yra pasiekiama – doros galima mokytis. Taigi, aukščiausias gėris nėra įgimtas – jis yra pasiekiamas, jo yra išmokstama. Be to, dora yra viena, visos dorybės, geri poelgiai susiveda į vieną dorą. Sofistų etinį pliuralizmą, Sokratas pakeičia etiniu monizmu. Doros ir gėrio siekimą užtikrina kiekvieno žmogaus demonas (sąžinė), kuri nurodo kaip gerai pasielgti tam tikroje situacijoje. Taigi, visiems žmonėms yra būdinga siekti naudos ir laimės, o tai teikia tik aukščiausias gėris. Todėl gyvenime yra svarbu siekti žinių apie gėrį.

Sokrato logika yra skirstoma į:

1)      elenktinį metodą (nuginčijimo metodą) – oponento klaidingas samprotavimas yra priimamas kaip tiesa (Sokrato ironija) ir klausinėjimo pagalba, priešininkas yra privedamas prie priešingos pirminiam teiginiui, išvados – taip priešininko samprotavime yra gaunamas prieštaringumas;

2)      majautinis metodas (pribuvėjos menas) – kiekvienas žmogus savyje turi teisingą žinojimą, tačiau jį reikia atrasti (reikalinga pribuvėja). Todėl jam reikia padėti surasti tiesą. Tiesos ieškojimas buvo paremtas analogijomis, indukcija ir definicija.

Svarbūs teiginiai: „žinau, kad nieko nežinau”, „pažink save”.

KINIKAI. Kinikų mokyklos įkūrėjas buvo Antistenas. Mokyklos pavadinimas kilo iš Kinosargo gimnazijos, kurioje mokė Antistenas. Teigė, kad svarbiausia gyvenime yra dora, visa kita nėra taip svarbu. Žinojimas nėra toks svarbus kaip dora. Mes galime žinoti tik savo suvokinius, o ne universaliai galiojančias tiesas. Palaikė sensualistinę pažinimo koncepciją – pažinimas ateina per jutimus. Kinikai pasisakė už deskriptyvizmą ir prieš definicijas. Dora, pasak Antisteno, yra aukščiausias ir svarbiausias gėris. Ji yra prigimtinis gėris. Visi kiti dalykai, išskyrus dorą, nėra tokie svarbūs, jos vienos pakanka pasiekti laimei. Dora yra suvokiama kaip abejingumas materialioms gėrybėms. Turtas ir kitos gėrybės yra nereikšmingos. Visos socialinės ir visuomeninės normos yra tik konvencija. Vietoj jų egzistuoja tik dora, kuri universaliai egzistuoja visiems žmonėms. Kinikai pasisakė už kosmopolitizmą, egalitarizmą. Taigi, tikras kinikų filosofas yra kosmopolitas, kuris rūpinasi tik dora, yra neturtingas ir dėl to laimingas.

KIRĖNIECiAI Visiškai priešinga kinikams buvo kirėniečių mokykla (pavadinimas kilęs iš Kirėnės vietovės). Šios mokyklos pradininkas Aristipas, kaip ir Antistenas, buvo Sokrato mokinys, tačiau iš šio paveldėjo visiškai priešingą mokymą, nei pirmasis. Jis, kaip ir sofistai, pradėjo imti pinigus už mokymą. Be to, skirtingai nuo neturtingo Antisteno, Aristipas buvo turtingas. Tai jam ir leido suformuoti hedonizmo pagrindus (hedone – malonumas). Jis teigė, kad malonumas yra gėris. (Tuo tarpu Sokratas teigė, kad moralinis gėris teikia malonumą). Aristipo hedonizmas atsirado iš sofistinių idėjų, kad žinojimas, kurį teikia juslės yra santykinis; mes galime pažinti tik savo būsenas (suvokinius). O šios būsenos gali būti tik arba malonios, arba nemalonios. Todėl gyvenimo tikslas ir yra siekti malonių būsenų. Ši hedonistinė koncepcija gali būti išreikšta tokiomis tezėmis:

1) Malonumas yra vienintelis gėris, o nemalonumas – vienintelis blogis. 2) Malonumas yra laikinas. Laimės visumą sudaro malonumai. „Dalinis malonumas yra geistinas pats savaime, o laimė – ne pati savaime, bet tik dėl tų ją sudarančių dalinių malonumų” (Aristipas). 3) „Kūniškas malonumas yra gyvenimo tikslas” (Aristipas). 4) Malonumas yra pozityvi būsena (t. y. malonumas nėra nemalonumo stygius). 5) Malonumai tarpusavyje skiriasi tik intensyvumu, o ne kokybe(t. y. malonumai gali būti stipresni ar silpnesni, tačiau jie nėra geresni ar blogesni).

Vėliau kirėniečių mokykla atitolo nuo pirminių Aristipo tezių. Buvo pradėta teigti, kad reikia siekti pastovaus džiaugsmo, o ne laikinų malonumų. Atsirado dvasinių malonumų rūšis šalia kūniškų malonumų. Kai kurie kirėniečiai atsižadėjo pozityvios malonumo sampratos, todėl reikia stengtis gyvenime ne siekti malonumo, bet vengti kančios. Buvo pradėta teigti, kad malonumai gali skirtis ir kokybiškai. Kirėniečiai padarė įtaką Epikūrui.

PLATONAS (427-347) kilęs iš Atėnų iš Solono ir garsios Kodrų giminės; įgijo gerą išsilavinimą.. Tikrasis vardas Aristoklas, tačiau dėl plačių pečių buvo pavadintas Platonu. Turėjo pasiekimų gimnastikoje. Buvo Sokrato mokinys. Po jo mirties daug keliavo, susipažino su įvairiomis filosofijos kryptimis. Sirakūzuose bandė realizuoti savo Valstybės projektą (valstybę turi valdyti filosofai), tačiau nesėkmingai. Grįžęs į Atėnus Akademo miškelyje įkūrė mokyklą (akademiją). Šioje akademijoje buvo studijuojama filosofija (dialektika), matematika, logika, astronomija. Šioje akademijoje studijavo ir Aristotelis. Mokykla labiau priminė filosofinių tyrimų institutą nei mokyklą. Joje buvo ne tik studentai, bet ir filosofai. Platonas mirė garbingai, sulaukęs 80 metų. Raštų paliko daug, ir, atrodo, visi yra išlikę, nors dėl kai kurių autentiškumo vyksta diskusijos. Svarbesni iš jų yra: „Valstybė”, „Puota”, „Sokrato apologija”, „Kratilas”, „Timajas”, „Faidonas”, „Įstatymai”, „Faidras” ir kt. Problema: dialoguose sunku išskirti ir atrasti paties Platono mintis – ne visur jos yra reiškiamos per Sokratą. Platono filosofijos raidoje galima išskirti 3 etapus: 1) Sokrato įtakos laikotarpis – svarbiausias dėmesys tenka etikai; 2) domimasi būties (idėjų) problematika. Čia išryškėja dualizmas ir idealizmas. 3) idealizmo ir dualizmo koncepcijos silpnėja, atsiranda spiritualizmas.

Platonas yra žinomas filosofijoje pirmiausia kaip idealistas (dėka savo idėjų teorijos). Idėjų teorijos prielaida tampa Sokrato pažiūra, kad sąvokose egzistuoja tikras ir besąlygiškas žinojimas. S ąvokas Platonas susiejo su tikrove, iškeldamas problemą: Kas yra tikrovė, apie kurią mes žinome dėka sąvokų. T. y. sąvokos turi atitikti tam tikrą tikrovėje esantį objektą. Tačiau sąvokos yra vientisos ir pastovios, tuo tarpu tikrovės objektai (daiktai) yra kintantys ir nevientisi. Tai reiškia, kad sąvokos neatitinka daiktų, todėl jos turi atitikti kažką kitą. Tas „kažkas kitas” buvo idėjos, kurios tarpusavyje sąveikauja kaip sąvokos. Aukščiausia idėja, kuriai subordinuotos visos kitos idėjos, yra gėrio idėja (sokratizmas). Taigi su idėjomis atsiranda idėjos – daikto dualizmas. Taigi, tikroji būtis pagal Platoną yra idėjos, nes jos yra pastovios ir amžinos. Daiktai priklauso tapsmo ir kismo pasauliui. Daiktai tėra tik idėjų atspindžiai. (Olos alegorija). Tačiau daiktai ir idėjos tuo pat metu yra susiję: daiktai tarsi dalyvauja idėjose, o idėjos yra daiktuose. Abiejų pasaulių prigimtis skirtinga, bet jų struktūra tokia pati: daiktai yra susiformavę idėjų pavyzdžiu. Idėjos yra tikroji būtis. Ta pati idėja (pvz., grožio) gali dalyvauti daugelyje daiktų. Tačiau idėjos nėra nei fizinė, nei psichinė būtis (idėjos nėra mintis). Idėjos yra transcendentinės.

Platono sielos samprata: siela buvo suvokiama kaip nemateriali, suteikianti kūnui judėjimą ir atliekanti pažintinę funkciją. Siela yra sudaryta iš 3 dalių: protingos, impulsyvios (intelektualios) ir (jutimiškos) aistringos. Viskam turi vadovauti protas. Siela pažįsta idėjas. Prieš patekdama į kūną, siela gyveno idėjų pasaulyje. Siela yra amžina. Platono filosofijoje yra ir sielos-kūno dualizmas, pasireiškiantis tuo, kad siela yra nemateriali ir nemirtinga, o kūnas – materialus ir mirtingas. Sielos nemirtingumas ir amžinumas Platono buvo pagrįstas tokiais argumentais: siela yra susijusi su gyvybe, ji suteikia kūnui gyvybę, todėl siela yra priešinga mirčiai, ergo siela nemirtinga. Sielai yra būdingas įgimtas a priori žinojimas, kuris sielai galėjo būti suteiktas tik prieš jai įsikūnijant, ergo siela gyvavo dar prieš gimstant kūnui. Siela yra nepriklausoma nuo kūno ir tobulesnė už jį. Kūnas yra sielos kalėjimas. Sielos patekimas į kūno kalėjimą Platono buvo aiškinamas panašiai kaip orfikų ir pitagorininkų. Siela pateko į kūną dėl pirminės nuodėmės, ir pats tikriausias būdas jai išsilaisvinti yra filosofija. Ir geras bei teisingas gyvenimas. Ne visos sielos gyvena laimingai po mirties. Paskutinis teismas paskirsto sielas – vienos gyvena laimingai amžinai, kitos grįžta į žemę, o dar kitos kenčia pragaro kančias.

Gamtos problematika. Platonui būdinga mechanistinė gamtos samprata, perimta iš Demokrito. Gamta nėra chaotiška, bet tvarkingai ir protingai sutvarkyta. Pasaulyje viešpatauja proto harmonija. Gamta yra sutvarkyta tikslingai. Pasaulį ir gamtą sukūrė demiurgas (dievas), kurio tikslas buvo sukurti gerą pasaulį. Todėl pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių. Taigi pasaulis buvo sukurtas vadovaujantis aukščiausia gėrio idėja. Demiurgas pasaulį padarė gyvą, dvasingą ir protingą. Be to, pasaulis yra vientisas ir vieningas (harmoningas). Pasaulis yra rutulio formos ir nukreiptas link tobulumo. Pasaulyje atsispindi demiurgo tobulumas. Pasaulis yra sukurtas vadovaujantis idėjomis, iš vienos pusės, o iš kitos – jis yra sukurtas iš materijos (medžiagos). Ši materija yra beformė ir nėra dieviškos prigimties, todėl iš jos ir kyla visos pasaulio negerovės. Kita vertus, pasauliui yra būdinga degraduoti: jis buvo sukurtas tobulas, tačiau dėl materijos „įsikišimo” ir iš to kylančių negerovių pasaulio tobulumas gali nykti. Iš pitagorininkų Platonas paveldėjo idėjas, kad sielos gali būti įsikūnijusi įvairiuose organizmuose, o taip pat ir neorganinėje gamtoje. Sielas turi ne tik dangaus kūnai (planetos), bet ir pasaulis. Egzistuoja tam tikra pasaulio (kosmoso) siela, kuri suteikia pastarajam judėjimą ir gyvybę.

Platono epistemologija. Šalia būties teorijos ne mažiau svarbus buvo ir pažinimo klausimas. Iki tol vyravęs graikiškasis empirizmas Platono buvo atmestas. Platonas – racionalistas. Siela atsineša idėjų pažinimą kartu su gimimu – žmogui yra įgimtas tam tikras idėjų apriorinis pažinimas. Cia svarbus tampa prisiminimo vaidmuo. Sielai svarbu prisiminti idėjų pasaulį. Todėl pažinimas, žinojimas turi būti prisimintas. „Daiktus galima matyti, bet negalima jų mąstyti, o idėjas galima mąstyti, bet negalima jų matyti. ” Kadangi yra daiktai ir idėjos, tai atitinkamai yra ir 2 pažinimo rūšys: protinis ir juslinis. Šios abi rūšys yra glaudžiai susijusios. Neįmanomas juslinis pažinimas be protinio. Juslėmis teikiama informacija turi būti „apvirškinta” proto. Juslinis pažinimas pats savaime tėra tik nuomonė – netikras ir netikslus žinojimas. Tuo tarpu protinis pažinimas yra teisingas žinojimas. Tačiau nuomonės taip pat yra reikalingos. Šalia dviejų pažinimų Platonas išskyrė ir dvi minties rūšis: diskursyviąją ir intuityviąją. Diskursyvus mąstymas randa tiesą netiesiogiai per samprotavimų ir išvedžiojimų grandinę, o intuityvus mąstymas tiesą pažįsta tiesiogiai – ji yra tam tikra intelektualinė įžvalga. Intuityvus pažinimas yra aukščiau už diskursyvųjį. Mokslinio pažinimo atžvilgiu Platonas buvo griežtas racionalistas. Empirinis pažinimas ir stebėjimas negali teikti tikslių duomenų. Pasaulis yra kintantis, o juslės yra apgaulingos, todėl empirinis pažinimas negali pretenduoti į mokslinį žinojimą. Mokslui yra reikalingos universalios žinios apie tai, kas amžina. Mokslas ieško visuotinai galiojančių tiesų. Tokia pažiūra į mokslą buvo įtakota idealizmo ir matematikos ar astronomijos. Aukščiausias mokslas Platonui buvo dialektika, nes operuoja tik grynom sąvokom – šis mokslas yra arčiausiai idėjų. Dialektika yra svarbi ne tik kaip loginis aparatas, bet ir kaip filosofinis. Filosofija turi būti dialektinė. Jei mokslo atžvilgiu Platonas buvo griežtas racionalistas, tai filosofijoje jis leido egzistuoti tokiems „atavizmams” kaip intuicija, tikėjimas, mitas, metafora.

Platono etika. Įtakotas Sokrato, Platonas etikai skyrė itin didelį dėmesį. Tačiau jis peržengė sokratiškąją doros ir žinojimo tapatybę. Žinojimas yra būdingas tik protingajam sielos pradui, tačiau dora apima visų trijų sielos pradų harmoniją. Todėl atitinkamai trys sielos pradai turi tris dorybes: protingasis – išmintingumą, impulsyvusis – drąsą, o aistringasis – santūrumą. Šias dorybes apjungia teisingumas. (Keturių dorybių teorija).

Svarbiausia idėja idėjų pasaulyje yra gėrio, kuriai subordinuotos visos kitos idėjos. Gėris savo ruožtu yra dualistiškas: realus ir idealus. Jei realų (žemišką) gėrį sudaro atskiros gėrybės, tai idealus gėris yra vientisa gėrio idėja, apjungianti savyje atskiras gėrybes. Gėris yra susijęs su meile. Meilė, prasidedanti nuo šio pasaulio gėrybių, turi vesti prie vienintelės gėrio idėjos. Ne mažiau svarbus čia yra ir grožio vaidmuo, kuris taip pat veda prie gėrio idėjos. Gėris yra pasaulio atsiradimo priežastis ir galutinis jo tikslas.

Platono politinė filosofija yra susijusi su jo etika ir teisės filosofija. Platono valstybė yra ideali santvarka. Geriausia valstybė privalo siekti visuotinumo ir pastovumo. Valstybė turi būti universali, apjungianti įvairius gyventojų sluoksnius. Valstybėje yra būtina siekti ne atskirų kiekvieno žmogaus individualių gėrybių, bet bendro, visuotino gėrio. Valstybė yra vientisas organizmas. Kiekvienas gyventojų luomas joje privalo atlikti savo pareigas. Valstybėje reikia remtis žinojimu, kuris veda prie gėrio. Aukščiausias luomas, kuris turi vadovauti valstybei yra filosofai (karaliai). Valstybę turi saugoti sargybiniai, kurie kaip ir valdovai gyvena bendruomenėje ir neturi privačios nuosavybės (sargybiniams priklauso ir moterys). Žemiausias luomas, kuris aprūpina valstybę produktais, yra žemdirbiai ir amatininkai. Šie trys luomai yra susiformavę dėl skirtingų žmogaus prigimčių (auksas, sidabras, varis) ir atitinka tris sielos dalis. Taigi ideali valstybė yra hierarchinė.

Menas Platono buvo laikomas mokėjimu pamėgdžioti tikrovę. Todėl menas buvo žemesnės prigimties už tikrovę. Todėl idealioje valstybėje menui vietos nebeliko, kadangi menas gali padaryti sielą išglebusia.

Platonizmo reikšmė. Neoplatonizmui, Augustinui. Krikščioniškai teologijai ir filosofijai, renesanso filosofijai.

ARISTOTELIS (384-322). Gimė Stagiroje (Trakija), kilęs iš Makedonijos rūmų gydytojo šeimos. Vėliau Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono akademiją, kurioje mokėsi 20 metų. 343 m. pr. Kr. Jis tapo Aleksandro Makedoniečio mokytoju. Vėliau, šiam pradėjus invazijas į Aziją, Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė savo peripatetikų mokyklą. Jai vadovavo pats nuo 335 iki 323, vėliau pasitraukė į Chalkidę, kur ir mirė. Raštų paliko daug ir įvairiomis temomis: logikos, metafizikos, politikos, etikos ir t. t. „Nikomacho etika”, „Politika”, „Fizika”, „Poetika”, „Metafizika” (Taip pavadinta Androniko kaip „einanti po fizikos” ir apimanti 14 knygų būties tematika).

Aristotelio pažiūros. Pradžioje Aristotelio pažiūros buvo įtakotos Platono, tačiau po truputi jis ima tolti nuo savo mokytojo filosofinių koncepcijų, daugiau orientuodamasis į empirinius mokslus: biologiją, mediciną, nei į matematiką. Galiausiai Aristotelis atmetė ir esminę platonistinę idėjų teoriją, teigdamas, kad kiekviena idėja savo ruožtu turi turėti metaidėją ir taip ad infinitum. Kita vertus, akivaizdu, jog Platono filosofija padarė ir nemažos įtakos Aristoteliui, todėl jo filosofija negali būti visai atsieta nuo platonizmo koncepcijų – pvz., iš Platono buvo perimti pažinimo teorijos pagrindai.

Aristotelio logika pirmiausia tarnauja kaip filosofijos organonas. Kadangi logika operuoja sąvokomis ir sprendiniais (sąvokų junginiai sudaryti iš subjekto ir predikato), o jų teisingumo kriterijus nustatomas apibrėžimais ir įrodymais, tai svarbiausia logikoje tampa apibrėžimas ir įrodymas. Sąvokos pagal bendrumo laipsnį sudaro hierarchiją, kurios viršūnėje yra pačios bendriausios sąvokos, apimančios ne tokias bendras sąvokas (pvz., kėdė, kėdžių klasė ir baldų klasė). Aukščiausios rūšies sąvokos nustato apibrėžimo ribą, nes jos yra pačios bendriausios ir nebegali būti toliau apibrėžtos. Taigi Aristotelis atranda pačias bendriausias sąvokas. Sprendinių santykiai taip pat yra hierarchiški pagal prielaidas ir išvadas: bendresni sprendiniai yra mažiau bendrų sprendinių prielaida, bet ne atvirkščiai. Hierarchijos viršūnę sudaro patys bendriausi sprendiniai. Įrodymas tampa bendriausių sprendinių riba. Ergo egzistuoja bendriausi neįrodomi ir nereikalaujantys įrodymo sprendiniai.

Jei Platonas buvo dedukcionistas ir taip įtakojo ir dedukcionistinę būties tvarką Aristotelio filosofijoje, tai aristotelinė pažinimo tvarka yra indukcionistinė. Logikoje, atspindinčioje daiktų (tiesų) tvarką, einama nuo bendrybių prie atskirybių, tuo tarpu žmogaus protas pažinimo procese eina nuo atskirybių prie bendrybių. Tai akivaizdžiai Aristotelį daro artimą empirizmui – pažinimo pamatas yra empirinis. Juslinis pažinimas įgauna svarbą visame pažinimo procese. Kita vertus, proto funkcija yra taip pat svarbi – egzistuoja tam tikros bendros protu pripažįstamos tiesos, kurių įrodyti nereikia. Pats pažinimas, anot Aristotelio, yra pasyvus – objektai veikia sąmonę.

Filosofiją Aristotelis suprato kaip tiesos pažinimą. Jis pirmasis pabandė skirstyti filosofiją į teorinę ir praktinę. Praktinės filosofijos svarbiausiomis sritimis tampa politika ir etika, kurios savo ruožtu susietos su ekonomika, retorika ir poetika. Teorinę filosofiją sudaro fizika, matematika (į ją įeina ir muzika, optika, mechanika, astronomija) ir philosophia prima (metafizika – problemų laukas: Dievas, būtis, siela). Šis teorinės filosofijos suskirstymas paremtas abstrakcijos laipsniu -abstrakčiausia yra metafizika.

Aristotelio būties teorijoje svarbios yra substancijos ir aksidencijos sąvokos. Substancija reiškia tam tikrą būties pastovų bruožą, kai tuo tarpu aksidencijos yra tos substancijos kintančios savybės. Substancija savo ruožtu reiškiasi per formos ir materijos hierarchinius junginius – daiktai yra sudaryti iš materijos ir įgavę tam tikrą formą. Forma yra svarbesnė materijos atžvilgiu, nes ji formuoja materiją, iš daikto formos sprendžiame apie daiktą. Forma yra aktyvusis substancijos elementas. Daiktų pažinimas vyksta ir dėka daikto priežasties bei tikslo. Priežastys yra priklausomos nuo tikslų. Visa gamta yra sutvarkyta tikslingai (teleologija). Skirtingai nuo Platono, Aristotelio tikslas nėra transcendentinis, bet imanentinis. Galutinė bet kurio daikto priežastis ir tikslas yra forma. Taigi forma yra teleologiškai nukreipta. Formos tikslas yra aktualizuoti potencialią materiją. Čia išryškėja akto – potencijos dichotomija. Substanciali materija gali potencialiai virsti objektu, šio virsmo priežastis ir tikslas atsiranda iš formos, kuri aktualizuoja materiją iš jos sutverdama tą objektą.

Aristotelio kosmologija anaiptol nebuvo pažangi. Jis grįžo prie geocentrinės pasaulio sampratos, atmesdamas ir žemės sukimosi idėją. Jo kosmologijoje aplink nejudančią žemę sukasi sferos su dangaus kūnais, o šias sferas judina pirminis judintojas (grynoji forma -Dievas). Pasaulis, nors ir ribotas erdvėje, yra amžinas, nes amžina ir materija. Aristotelis teigė, kad šis pasaulis yra vienintelis, o už jo nėra nieko, netgi tuštumos (tuštumos koncepciją jis atmetė). Visas pasaulis sutvarkytas pagal priežasties – tikslo grandines, kurios atsiremia į pirminę priežastį (Dievą), kuri yra nejudanti, nekintanti, nesudėtinė, nemateriali, o dvasinė, vienetinė, tobula ir būtina. Ši pirminė priežastis (grynoji forma) yra logos, kuris mąsto pats save. Taip gimė transcendentinio vieno Dievo idėja graikų filosofijoje bei buvo padėti pagrindai kosmologiniam Dievo buvimo įrodymui.

Sielą Aristotelis suprato, kaip kūno energijos šaltinį. Ji negali egzistuoti atskirai nuo pastarojo, ir atvirkščiai. Siela ir kūnas glaudžiai susiję tarpusavyje. Hierarchiškai siela yra trejopa: augalinė, gyvulinė ir mąstančioji. Augalinės sielos funkcija yra maitinimasis ir augimas, gyvulinės – jausmai ir instinktai, o mąstančiosios – protavimas. Ši sielos rūšis būdinga tik žmogui. Protas savo ruožtu yra skirstomas į pasyvų ir aktyvų. Pasyvus protas gauna informaciją juslių pagalba, o aktyvusis aktualizuoja šį juslinį pažinimą (pažinimo procesas). Aktyvusis protas yra dieviškasis sielos pradas (jis atitinka grynąją formą žmoguje).

Aristotelio etika, skirtingai nuo Platono, buvo labiau orientuota į atskirybes nei į vienos visuotinės etinės tiesos paiešką. Jo etika kartu yra ir labiau empiristinė, indukcionistinė, o kartu ir deskriptyvistinė.

Iš esmės Aristotelio etika yra teleologinė. Anot jo, visi daiktai veržiasi ir siekia gėrio kaip tikslo. Kartu jie yra nukreipti į šį tikslą. Gėris arba aukščiausias gėris kaip tikslas, kuriam yra subordinuoti visi kiti gėriai arba tikslai, yra laimė (eudaimonia). Iš čia ir yra kilęs eudaimonizmo pavadinimas. Pagal Aristotelį, visi žmonės siekia laimės. Kita vertus, šis aukščiausias gėris „priklauso svarbiausiojo ir aukščiausiojo meno sričiai. Toks menas – tai valstybės valdymo menas. ” (Aristotelis). Taigi, tampa aišku, kad aukščiausias gėris yra valstybės, o kartu ir jos gyventojų – piliečių, tikslas, todėl Aristotelio etika iš principo tampa valstybės ir visuomenės mokslų dalimi, t. y., etika baigiasi politika ir sociologija. Kita vertus, laimė, kaip aukščiausias gėris pats savaime, nes ją renkamės dėl jos pačios. Suvokiant laimę kaip gėrį savaime, išryškėja nesavanaudiškumo principas: žmogus elgsis dorybingai ne dėl kokios nors naudos, bet dėl to, kad tai yra savaime gera, t. y., gėris vardan paties gėrio.

Kadangi laimė ir gėris yra kiekvieno žmogaus suvokiama skirtingai – vieniems tai malonumas, kitiems – turtas, Aristotelis įveda universalų laimės kaip sielos veiklos apibrėžimą. Ši sielos veikla yra būdinga tik žmogui ir išskiria jį iš gyvūnų. Laimė tampa kiekvienos veiklos tikslu arba, kitaip tariant, galutiniu visa ko tikslu ir yra tobula, nes jai pakanka savęs pačios. Šis laimės apibrėžimas yra patvirtinamas suskirstant visas gėrybes į išorines, sielos ir kūno, iš kurių aukščiausios gėrybės, o aukščiausias gėris kyla iš sielos ir taip tampa dorybe, kuriai yra būdinga sielos veikla. Tokiame laimės apibrėžime svarbiausią vietą užima veiklumas, nes gėris, anot Aristotelio, negali būti pasyvus. Taigi gėris, kuris mumyse glūdi potencialiai, turi būti aktualizuotas ir pritaikytas praktikoje. Šis gėrio pritaikymas praktikoje vyksta elgiantis dorybingai arba veikiant pagal dorovės principus. Tam, kad laimės kaip sielos veiklos apibrėžimas taptų aiškiu, Aristotelis išskiria sieloje du pradus: protingąjį ir neprotingąjį. Neprotingas sielos pradas turi du aspektus: augalinį ir geidžiantįjį, kuris yra susijęs su protinguoju sielos pradu tiek, kiek nuo pastarojo priklauso. Kita vertus, protingasis sielos pradas taip pat turi dvi dalis: protingąją sielos dalį, kuri yra pati savaime ir tą, kuri yra subordinuota pastarajai. Pagal šią sielos skirstymo schemą Aristotelis padalina dorybes į proto (dianoetinės) ir būdo (etinės). Prie proto dorybių priklausytų išmintis, išprusimas, supratingumas, o prie būdo dorybių – kilniaširdiškumas ir nuosaikumas. Be to, kaip pažymi autorius, proto dorybėms reikia patyrimo ir laiko, o būdo dorybės yra įgyjamos per praktinį įprotį. Pagal šį principą Aristotelis atskiria etines (praktines) dorybes nuo dianoetinių bei, kita vertus, nuo pojetinių, kitaip tariant, nuo teorinių ir gautų per įgūdžius.

„Dorybė /   – dianoia liečianti    – principų mąstymas
sumanumas                       pastovius     (nous ton archon)

(arete)                               dalykus

-  mokėjimas (episteme)

-  išmintis (sophia)

liečianti    – meistriškumas/ sugebėjimas kintamus      (techne) kaip darymo dorybė dalykus      (poiein)

- protingumas(phronesis)

kaip veiklos (prattein) dorybė

- etinė   visuotinė     – drąsa (andreia)kaip niršto (thymoeides) dorybė, pusiausvyra tarp

nutruktgalviškumo ir bailumo

- nuosaikumas(sophrosyne) kaip geismo dorybė (epithymetikon) priešinga ištvirkimui

- pinigų ir turto   – dosnumas (eleutheriotes)
atžvilgiu                   pusiausvyra tarp išlaidumo ir

šykštumo

- didžiadvasiškumas

(megaloprepeia) tarp gyrimosi ir smulkmeniškumo

- autoriteto ir     – išdidumas (megalopsychia) garbės atžvilgiu    tarp pasipūtimo ir menkumo

jausmo

-  garbėtroška(philotimia) tarp pertekliaus ir trūkumo

-  romumas (praotes) tarp pertekliaus ir trūkumo

- bendraujant su    – tiesumas (aletheia) tarp
kitais                     pagyrūniškumo ir ironijos

- mandagumas/linksmumas

(eutrapelia) tarp juokdarystės ir nerangumo

- draugiškumas (philia) tarp

a)  koketavimo-meilikavimo

b)  barnumo-aikštingumo

- politiniame        – teisingumas (dikaiosyne) gyvenime”

(Anzenbacher psl. 137)

Anot Aristotelio, dorybės yra susijusios tarpusavyje, todėl, jei žmogus turi vieną iš jų, tai reiškia, kad jis turi jas visas. Čia išryškėja Aristotelio idealizmas, nes „Realiame gyvenime žmonės kai kurias dorybes turi, o kitų ne. <… > pavadinti žmogų „drąsiu” nereiškia manyti, kad jis garantuotai parodys drąsą kiekvienu pamąstomu atveju”(Ackrill psl. 209).

Dori veiksmai, pagal Aristotelį, yra patys savaime malonūs. Čia išryškėja autoriaus santykis su hedonizmu: malonumai yra tarsi savaime doro veiksmo pasekmė. Kita vertus, Aristotelis pasisako prieš aistras ar malonumų vaikymąsi, nes tai yra vienas iš kraštutinumų, kurio išmintingas žmogus niekada nesirinks.

Aristotelio etika yra „aukso vidurio taisyklės” taikymas praktikoje. Išmintingas žmogus sugebės pasirinkti tarp išlaidumo ir šykštumo ir bus dosnus bei doras žmogus. Išmintingas žmogus, pagal Aristotelį, visada sugebės išvengti bet kokių ekstremalumų ir pasirinks vidurio poziciją. Ši vidurio pozicija nėra matuojama matematiškai – vienam žmogui ji gali būti vienokia, kitam -kitokia. Aristotelis įveda tam tikrą subjektyvizmo atspalvį savo etikoje. Kita vertus, anot autoriaus, laimingas ir doras žmogus, būdamas išmintingas, negali tapti nelaimingu, nes jis visada rinksis laimę, kuri yra tobulas pradas.

Dorybingą elgesį Aristotelis supranta kaip laisvos valios išraišką: žmogus gali laisvai pasirinkti kaip jis elgsis ir kartu atsakyti už savo elgesį. Tuo tarpu, jei žmogus yra verčiamas aplinkybių elgtis vienaip ar kitaip, jis negali būti laikomas atsakingu už savo elgesį. Kaip matyti, Aristotelis vienas pirmųjų daro perskyrą tarp tyčinio veiksmo (kai žmogus renkasi sąmoningai) ir netyčinio (kai žmogus yra įtakotas aplinkybių).

Čia reikėtų trumpai aptarti Aristotelio nagrinėjamą akrasia terminą. Akrasia yra blogio rinkimasis arba veikimas prieš praktinio proto principą. Aristotelis išskiria du žinojimo tipus: turimą ir naudojamą arba potencialų ir aktualų. Pirmasis žinojimas gali būti arba nesąmoningas (kai žmogus miega ar yra išprotėjęs, girtas) arba sąmoningas. Pastarasis gali būti aktualizuotas. Potencialaus žinojimo atveju žmogus iš tikrųjų nesupranta ir nežino, kad jis elgiasi blogai. Pavyzdžiui, girtas ar išprotėjęs žmogus gali padaryti nusikaltimą nesuvokdamas, ką jis daro. Anot Aristotelio, akratiškas žmogus yra vedamas nuostatos bei nuomonės – jis gali būti užvaldytas geismo arba aistros ir tuo pačiu nesąmoningai suvokdamas, kad tai yra blogai, vis dėlto vadovauti jais. Tačiau reikia pabrėžti, kad toks turimas žinojimas (arba teisingiau būtų sakyti „nežinojimas”) neatpalaiduoja žmogaus nuo atsakomybės.

Arsitotelio politika, nors ir dalinai sekė Platono pateikta problematika, yra ganėtinai priešinga pirmajai. Aristotelis atmetė komuninę bendruomenės sampratą, pasisakydamas už privačią nuosavybę bei turto lygybę. Valstybėje kaip bendrijoje turi būti įvairūs socialiniai ir turtiniai sluoksniai. Tačiau valstybę valdantys pareigūnai turi atskaitomybę visuomenei. Valdantieji turi valdyti, remdamiesi įstatymais ir turi būti doriausi piliečiai. Geriausia valstybėje yra vidurinė klasė – aukso vidurys (o ne aristokratija). Iš emės egzistuoja tik dvi valstybinės santvarkos: demokratija ir oligarchija, kurios sudaro įvairias mišrias santvarkas.

Aristotelis turėjo daugybę tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių pasekėjų. Žymiausi peripatetikų mokyklos atstovai buvo: Teofrastas, Eudemas iš Rodo, Aristoksenas Tarentietis, Dikajarchas, Stratonas iš Lampasko. Žymiausias netiesioginis pasekėjas buvo Tomas Akvinietis.

KLASIKINĖS ANTIKINĖS FILOSOFIJOS REIKŠMĖ. Šis filosofijos laikotarpis yra reikšmingas dėl: 1) logikos susiformavimo; 2) etikos teorijų susiformavimo; 3) politinės filosofijos atsiradimo; 4) psichologinės problematikos atsiradimo; 5) pažinimo teorijos raidos; 6) gamtos filosofijos raidos; 7) humanistinio filosofijos posūkio.

Susiję įrašai:

• Renesanso filosofija ir naujųjų amžių filosofijos pradžia
• Viduramžių filosofijos pabaiga
• Vėlyvieji viduramžiai
• Vidurinysis viduramžių filosofijos laikotarpis (V a. – XII a.)
• Ankstyvoji viduramžių filosofija (iki V a.)