Klasikinė Antikos filosofija (V – IV a. pr. Kr.)
Arsitotelio politika, nors ir dalinai sekė Platono pateikta problematika, yra ganėtinai priešinga pirmajai. Aristotelis atmetė komuninę bendruomenės sampratą, pasisakydamas už privačią nuosavybę bei turto lygybę. Valstybėje kaip bendrijoje turi būti įvairūs socialiniai ir turtiniai sluoksniai. Tačiau valstybę valdantys pareigūnai turi atskaitomybę visuomenei. Valdantieji turi valdyti, remdamiesi įstatymais ir turi būti doriausi piliečiai. Geriausia valstybėje yra vidurinė klasė – aukso vidurys (o ne aristokratija). Iš emės egzistuoja tik dvi valstybinės santvarkos: demokratija ir oligarchija, kurios sudaro įvairias mišrias santvarkas.
Aristotelis turėjo daugybę tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių pasekėjų. Žymiausi peripatetikų mokyklos atstovai buvo: Teofrastas, Eudemas iš Rodo, Aristoksenas Tarentietis, Dikajarchas, Stratonas iš Lampasko. Žymiausias netiesioginis pasekėjas buvo Tomas Akvinietis.
KLASIKINĖS ANTIKINĖS FILOSOFIJOS REIKŠMĖ. Šis filosofijos laikotarpis yra reikšmingas dėl: 1) logikos susiformavimo; 2) etikos teorijų susiformavimo; 3) politinės filosofijos atsiradimo; 4) psichologinės problematikos atsiradimo; 5) pažinimo teorijos raidos; 6) gamtos filosofijos raidos; 7) humanistinio filosofijos posūkio.