KODĖL IR KAIP DIRBAME? (referatas)

Visišką laisvę turi žmogus, kuris gyvena iš savo darbo ir, kuris yra laimingas tą darbą dirbdamas.

Patikimumas ir dorumas darbe turi didesnę vertę už visus mokslinius laipsnius, kuriuos galima įsigyti. Tai suteikia pasitikėjimo savimi, kuris sušvelnina pasitaikančius nemalonumus ar   nusiminimus  ir  kuris nuramina, kai nedėkingi žmonės neduoda arba pasinaudoja ne jiems priklausančiu pripažinimu ar sėkme. Tik savimi pasitikintis ir gerai atliekantis    jam   priklausančias   užduotis   darbuotojas    nebijo      nesėkmių   ir gali jaustis tvirtai.[ 6 ,p. 10]

Tačiau visais laikais buvo ir bus milijonai žmonių, kurie neturi darbo, nes nėra noro dirbti ir jie verčiau gyvena iš kitų. Tačiau žmonių abejingumas atsigręžia prieš juos pačius, lygiai kaip ir prieš tuos, kurie siūlė sugriauti profsąjungas. Buvo teisinamasi tuo, kad  tai atgyvena, sovietinis palikimas, tačiau…

Prieštarauti ir kenkti yra daug lengviau nei sutarti ir bendrai viską apsvarstyti, kaip ir, kad griauti visada lengviau nei statyti. Todėl nenuostabu ir tai, kad darbdaviai greitai sugalvojo kaip pasinaudoti tuo,  ir su dirbančiaisiais pradėjo elgtis kaip su beteisiais, niekieno neginamais samdiniais.

Galima drąsiai teigti, kad kai kurie darbdaviai elgiasi nesąžiningai ir jų įmonėse dirbantys  žmonės, neturėdami kitos išeities, nuolankai paklūsta visoms savo “ponų” užgaidoms. Yra susiduriama su išnaudojimu, pasinaudojimu nemokomamomis atostogomis, kaip  priemone  sutaupančia  darbdavio  išlaidas (pvz.: išėjusiam darbuotojui nemokamų atostogų ir susirgus,  jis negaus  ligos pašalpos, be  to   nemokamų     atostogų  laikotarpis nėra įskaitomas į socialinio draudimo stažą, nes tuo metu už darbuotoją nėra mokomos socialinio  draudimo   įmokos), be  to   įmonėse  yra  plačiai  paplitęs  reiškinys  -  dviguba buchalterija.   Be  to, darbdaviai dažniausiai likviduodami savo įmones sugeba atimti iš žmonių socialines garantijas  (pvz.:  moterį,  išeinančią   dekretinių   atostogų, darbdavys prašo   pasirašyti   pareiškimą   išeiti  į  darbo,   o argumentai paprasti – įmonė likviduojama,  tad  buvusi  vieta   prapuola,  tai geriau  sutvarkyti popierius dabar. Pasirašiusi  tokius  dokumentus   moteris  praranda  teisę  į pašalpą, skirtą vaiko priežiūrai).[ 2 , p. 6-7]

Apskritai  turimą  darbą,  ypač  jei  jis gerai  apmokamas, žmonės  jau išmoko vertinti  ir  stengiasi  jį  kuo  geriau  padaryti, aišku, jei sugeba. Kaip rodo tyrimai  atlikti 1997 metais  apie  darbo  išteklių  kvalifikacijos  poreikius  didžiuosiuose  Lietuvos miestuose, kvalifikacija yra viena svarbaiusių  personalo problemų. O paprastai kvalifikuotiems darbininkams, ypač specialistams,  yra daugiau mokama. Norėdamas prisivilioti gerą specialistą darbdavys siūlo jam didesnį atlyginimą, negu žmogus gauna dabartiniame  darbe ir  negu uždirba kiti  to  paties   profilio  specialistai  jo  įmonėje. Ir  tai yra  suprantama.

Taip  nereiktų  pamiršti  ir  to, kad dabar yra noriau priimami jaunesni darbuotojai (iki 35 metų) ,  nei  vyresni.  Jauni  žmonės  turi daugiau iniciatyvos, bei energijos, uoliau vykdo  nurodymus  ir  nereiškia  savo nuomonės, tačiau neturėdami praktinių įgudžių, neretai ir  būtinų žinių  pridaro nemažai klaidų. O darbą, kurį atliktų patyręs darbuotojas per kelias  valandas  jie atlieka  per kelias dienas.  Tačiau   jaunimo atlyginimai  neretai  yra  dar didesni nei  vyresniojo amžiaus darbuotojų tarpe. Be to apie pensiją jaunimas negalvoja.  Tik  pradėjusiems savo karjerą  žmonėms nelabai svarbu, kad visi realiai uždirbti pinigai  atsispindėtų darbo sutartyje. Gal tai ir skatina darbdavius nešnekėti apie mokamus atlyginimus  netgi  tuomet, kai  darbo  užmokestis  jų  įmonėje yra didesnis už šalies vidurkį, ir tarsi būtų kuo pasigirti ir pasididžiuoti. [3 , p. 7]

Žmonės, kurie yra patikimi ir gerbiami toje įstaigoje, kur ir dirba jaučia visapusišką pasitenkinimą darbu. Nes jie ir gerai dirba, ir nemažai uždirba, be to nekonfliktuoja su darbdaviais ir įmonių vadovais. Kas yra labai teigiama darbuotojų ir darbdavių bendravime.

Yra įrodyta, kad jei darbuotojai praranda kontaktą su įstaiga, jų nuotaika ir našumas krenta. [ 4, p. 17] Todėl visiems tiek darbdaviams, tiek darbuotojams turėtų būti svarbu palaikyti ryšį vieniems su kitais, padiskutuoti, pasitarti ir priimti sprendimus, kurie būtų naudingi abiems pusėms, nekeltų konfliktinių situacijų ir visaip kitaip stabdytų organizacijos vidinį ir  išorinį  tobulėjimą.

Dabar yra teigiama, jog , kad ir kiek pretenzijų darbininkai ir darbdaviai turėtų vieni kitiems, abi pusės  kuo toliau tuo labiau tiki, kad ekonominė padėtis ir  jų įmonėse, ir šalyje gerėja. Daugelis jau pradeda tikėti įminių plėtra, naujų rinkų atsiradimu ir investicijų radimu. Vadinasi, bus kuriamos naujos darbo vietos, taip pat turėtų padidėti ir atlyginimai…[3  , p. 7]

Gerėjant ekonominei padėčiai, tikriausiai mažės ir valstybės institucijų priekaištų darbdaviams bei patarųjų klatinimų  valdžios struktūroms dėl verslo sąlygų. Gal tuomet darbdaviai nevegs kalbėti apie tai ką gero jie padarė, kad jų   darbuotojų gyvenimas palengvėtų, apie socialinius dalykus savo įmonėse, jų gerėjimo prielaidas…

Darbdavių ir darbuotojų priešiškumą vieną kartą turi pakeisti socialinė partnerystė. Juk įsteigus trišalę tarybą, socialinių parnerių bendradarbiavimas Lietuvoje pradėjo gerėti, tobulėti ir plėtotis. Nes atsirado galimybė darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančioms organizacijoms pareikšti savo nuomonę socialiniais ir darbo klausimais.  Telieka tą tarybą oficialiai įteisinti ir tuomet būtų kur kas lengviau suderinti darbo santykius reglamentuojančius  veiksmus, užtikrinti dirbančiųjų socialines ir ekonomines garantijas, ginant darbdavių ir darbuotojų teises, interesus, reguliuoti sprendimų priėmimą, koordinuoti veiksmus nustatant reikalavimus darbo sąlygoms, be to reglamentuoti įvairių priemokų, poilsio, pašalpų, atostogų, kvalifikacijos kėlimo ir kitus darbo santykių tarifus . [ 1 , p. 20]

Taigi ateitis priklauso dvišalei partnerystei, todėl būtina įteisinti trišalės partnerystės principus įstatymiškai. “Darbo ir  socialinė politika labai glaudžaiai susijusi su  verslu. Nuo pramoninkų, verslininkų, įmonių sėkmingos veiklos tiesiogiai  priklauso socialinės politikos sėkmė.” [ darbo ministrė I.Degutienė]

Tagi turi būti siekiama, kad darbo ir  socialinė politika būtų palanki verslui, o verslo politika – palanki socialinėms  problemoms spręsti sėkmė. Nuo verslininkų priklauso socialinio draudimo sistema. Ji atsakinga, kad pensijas gautų daugiau kaip 1 milijonas šalies pensininkų. Tai gan didelė našta dirbantiems žmonėms, bet tai jų pareiga. Bėda ta, kad mažėja žmonių, kurie dirba, o daugėja tų kurie turi būti išlaikomi. Dėja, dar ne visi dirbantys sumoka tą socialinio draudimo mokestį ( apie 300 – 400 tūkstančių nemoka šio mokesčio).

Taigi  labai  svarbu  atsižvelgti  į  abi puses. Įmonių tikslas – gauti maksimalius pelnus, kurie leistų ne tik tobulinti  gamybą, bet ir tenkinti dirbančiųjų poreikius, didinti minimalią algą.

Nėra  abejonių,  kad  būtų  labai  vertinga  parengti knygą,           kompleksiškai       nagrinėjačią       vadybos   problemas   ir  darbinę   situaciją Lietuvoje, nes juk turi pagaliau (ir jau ko gero baigiasi) ne visiškai tinkamai pasiruošusių  ar  neturinčių įgimtų  vadovavimo  savybių  vadovų era, ir mes turime sparčiai  pereiti  į  civilizuotos  rinkos  sąlygas.[5 , p. 27]

Lietuvoje dar neatkreipiamas dėmesys į bankroto problemas. Visame pasaulyje yra einama reorganizavimo keliu, o pas mus? Likviduojama įstaiga, kartu prapuola ir darbininkams sukurtos darbo vietos, atsiranda krūva bedarbių, žmonių neturinčių nuolatinio pajamų šaltinio. O juk gyvenimas teka toliau savo įprasta vaga ir išliek atik tie, kurie nenuleidžia rankų, sugeba gerai ir nuoširdžiai dirbti. Galbūt tai ir yra raktas į sėkmės lobynus. Telieka tik vienintelis kelias – pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą… ir kuo nuoširdžiau tai bus padaryta tuo labiau visi bus patenkinti vykdoma veikla… kaip sakė išmintingieji mūsų  proseneliai – darbas puošia žmogų…

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Buivytienė G. Darbdavio ir darbuotojo priešiškumą keičia socialinė partnerystė// Kauno diena. – 1997. – liepos 2 (nr. 152). – p.20

2. Kiburytė V. Dešimtys būdų apgauti samdinį ir nė vieno – jį apginti: [Apie darbdavių gudrybes dirbančiųjų atžvilgiu]//Esu. – 1996. – rugs. (Nr.18). – P. 6 – 7.

3. Krupenkaitė P. Ar dar darbdaviai rūpinasi žmonėmis? //Esu. – 1998. – Nr.10. – P. 6 – 7.

4. Patonas P. Jei darbuotojai praranda kontaktą su įstaiga, jų nuotaika ir našumas krenta// Lietuvos rytas. – 1994. -Nr. 64. – p. 17

5. Poškus  S.  Kodėl  nedirbame  geriau/ / Mokslas  ir  technika. – 1997. -Nr. 5.- p. 27.

6. Zenholcas H. Žmogus privalo dirbti // Litas.- 1997. – Nr. 5.- p. 10.

Susiję įrašai:

• Investicinis projektas
• Įmonės veiklos analizė
• Naudingumo teorija
• Elastingumo teorijos praktinis taikymas
• Paklausos ir pasiūlos elastingumas