Komiškų situacijų įvairovė P.Kalderono komedijoje ,,Meile nežaidžiama”
ĮŽANGA
XVII amžiuje Ispanijoje vyko daug pokyčių politiniame gyvenime, visuomenėje, meno srityje ir konkrečiai – teatre. Baroko drama formavosi paaštrėjusios ideologinės kovos dėl teatro aplinkoje. Problema tapo labai prieštaringa : viena vertus, karaliaus dvare (ypač Pilypo IV valdymo pradžioje, t.y. nuo 1621 m.) visokeriopai buvo proteguojamas rūmų teatras, kita vertus, fanatiškiausi ir labiausiai nesitaikstantys senų pažiūrų šalininkai teatrą skelbė eretinių idėjų, prieštaraujančių religijos dogmoms ir ištikimybės valdžiai idealams, židiniu. Jie ne kartą reikalavo visiškai uždrausti spektaklius arba bent juos varžyti (pvz., neleisti moterims aktorėms vaidinti vyrais persirengusių moterų vaidmenų). Šimtmečio bėgyje jiems net tris kartus yra pavykę pasiekti savo. Tačiau šis nepakantumas pasaulietiško teatro atžvilgiu neišvengiamai susidurdavo ne tik su humaniškų ispanų teatro veikėjų ir juos palaikančių laisvamaniškų žiūrovų priešinimusi, bet ir su nuosaikių valdančių viršūnių nepasitenkinimu. Pastarieji teatre matė veiksmingą savo idealų įtvirtinimo priemonę ir dėl to siekė teatrą kontroliuoti patys. Vis dėlto XVII amžiuje teatro priešininkų pastangomis buvo gana griežtai apribota dramaturgų ir teatro trupių veikla. Po truputį stiprėjo bažnyčios ir valdžios cenzūra. Ilgainiui pasikeitė ne tik sceninė technika, bet ir pjesių žanrų santykis repertuare bei draminių kūrinių idėjų kryptys. Mat mitologinių ir pastoralinių fejerijų bei religinių pjesių pastatymai su žiūrovo vaizduotę sukrečiančiais sceniniais efektais, pamažu išstūmė įprastinius tuo laiku renesansinės dramos žanrus. Taigi, renesansinę dramą (kurios ryškiausias kūrėjas – dramaturgas Lope de Vega, 1562-1635, ir kurios svarbiausias bruožas – optimistinis pasaulio suvokimas ir formos paprastumas) palaipsniui keičia barokinė drama ; jai būdinga – formos sudėtingumas, puošybinė funkcija, idėjų bei vaizdų kontrastingumas ir t.t. Visi šie bruožai ryškiausiai atsispindėjo didžiausio ispanų baroko dramaturgo Pedro Kalderono de la Barkos (Pedro Calderón de la Barca, 1600-1680) kūryboje. Dalį gyvenimo praleidęs kaip vienas iš tuometinių ispanų bajorų, dalyvavęs kare prieš Prancūziją, po mylimosios ir sūnaus mirties, jis tampa kunigu, po to dvaro kapelionu, o vėliau Madridiečių kunigų kongregacijos kapelionu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jo gyvenimas visai nepanašus į tai, kas vaizduojama jo kūriniuose. Tačiau, kaip vyriausias dramaturgas, o vėliau ir rūmų kapelionas, Kalderonas buvo artimai susijęs su karaliaus dvaru ir aukščiausiais Ispanijos visuomenės sluoksniais. Dramaturgas gerai pažinojo jų gyvenimo šviesiąsias bei tamsiąsias puses. Kalderonas buvo atsidavęs katalikas ir karališkos valdžios bei feodalinės Ispanijos valstybės santvarkos šalininkas. Tačiau dauguma jo draminių kūrinių, be to reikšmingiausių savo idėjiniu aspektu, yra gan tolimi ortodoksaliams kontrreformaciniams idealams 1. Būdamas aštraus bei smalsaus proto , savo
1 – rašant šią įžangos dalį remtasi Z.Plavskinu, toliau įžangoje remiamasi A. Šteinu. Žiūrėti literatūros sąrašo nr. 4 ir 3 kūryboje Kalderonas negailestingai vaizdavo savo laikmečio disonansus ir prieštaravimus. Jis neidealizavo nei žmogaus, nei pačios Ispanijos valstybės. Kalderonas nebuvo filosofas, bet filosofinės ir dorovinės epochos idėjos labai aiškiai jaučiamos jo kūryboje. Pasak Z.Plavskino, suprantama, kad dramaturgo pasaulėžiūros pagrindą sudarė religinės idėjos, tačiau jos neretai būdavo aiškinamos ankstyvaisiais demokratiniais krikščionybės idealais bei atitiko neostoicizmo idėjas. Atspindėdama Kalderono vidinį bei visuomeninį gyvenimą, jo kūryba vystėsi dvejomis kryptimis : religine ir pasaulietine. Pirmajai galima būtų priskirti religines – fantastines pjeses, o antrajai – realias, išsaugančias tuometinio pasaulio vaizdą, komedijas bei istorines dramas. Pagal tematiką, idėjas, siužetų šaltinius Kalderono komedijos skirstomos į ,,garbės” (arba ,,keršto”) bei ,,apsiausto ir špagos” dramas. Pastarosios – tai ankstyvosios Kalderono dramos, meilės komedijos, pasižyminčios patrauklia intriga, žaismingumu, linksma nuotaika, sąmojumi. Jų veiksmas dinamiškas, gausu farso elementų. ,,Apsiausto ir špagos” komedijų veiksmo pagrindas – išradingos damos intrigos priversti jauną aristokratą (dažniausiai grįžusį iš karo, ar šiaip atvykusį į miestą) ją įsimylėti, tačiau aplinkybės trukdo jos tikslui 2. Pažvelgus į Kalderono komedijas, labai aiškiai matyti, kad dramaturgas jas kūrė pagal vieną paties sugalvotą siužetinę schemą, varijuodamas tik detalėmis. Šio darbo tikslas – apibūdinti, kokiu būdu P.Kalderonas pasiekia komišką efektą pjesėje ,,Meile nežaidžiama”. Ypač bus atkreipiamas dėmesys į komiškas situacijas, tačiau, antra vertus, bus kalbama apie kalbos specifiką ir pan., neišleidžiant iš akių to fakto, kad pjesė yra pereinamo laikotarpio (t.y., tarpinė – tarp renesansinio ir barokinio tipo – pjesė).
Trumpai apie pačią komediją
,,Meile nežaidžiama” (,,No hay burlas con amor”,1627?) – viena iš ankstyviausiųjų ir gerai žinomų Kalderono ,,apsiausto ir špagos” komedijų. Kaip ir kitose jo intrigų komedijose, čia dramaturgas vaizduoja jaunų bajorų meilės peripetijas, lengvai pašiepdamas, iš dalies atskleidžia tuometinės ispanų bajorijos gyvenimą, kurtuazinio elgesio ir kitas tradicijas. Pamokslininko moralizavimo ir žaismingumo sintezė – išskirtinis jo komedijų bruožas. Ir čia, ,,Meile nežaidžiama”, Kalderonas atsiskleidžia kaip nuostabus patrauklios intrigos bei komiškų situacijų kūrėjas, kuriam tuo metu, iš esmės, nebuvo lygių. Komedijos veiksmas vyksta Madride. Veikėjų nedaug – tai ispanų bajorijos atstovai : aristokratas donas Pedras, jaunuoliai draugai donas Alonsas, tikras ,,donžuanas”, ir donas Chuanas, nuoširdžiai įsimylėjęs donją Leonorą. Ji ir jos sesuo donja Beatričė – dono Pedro dukterys. Be šių pagrindiniais veikėjais reikėtų
2 – Visa, kas pavaizduota Kalderono komedijose, turi realų pagrindą gyvenime. XVII amžiuje ispanų aukštuomenės šeimyniniai santykiai buvo patriarchaliniai. Jauna mergina visiškai priklausė nuo tėvo ar brolio, kurie jai parinkdavo vyrą. Jaunuolis grįžtantis iš karinio žygio svetimoje šalyje ar atvykstantis į sostinę teismo reikalais – tipinė to laiko Ispanijos figūra. Didžioji dalis ispanų bajorijos kariavo ir bylinėjosi. vadinti ir dono Alonso tarną Moskatelį bei seserų tarnaitę Inesę. Kai kuriose scenose pasirodo dar du personažai : donas Luisas, tikėjęsis tapti Beatričės sužadėtiniu, ir jo bičiulis donas Diegas. ,,Meile nežaidžiama” siužeto atžvilgiu yra savita ir tik iš dalies atitinka minėtą Kalderono intrigų komedijų schemą. Čia ne dama siekia jaunuolio meilės, bet atvirkščiai : jaunas aristokratas donas Alonsas, tariamai mylįs Beatričę, siekia apgaulės būdu užvaldyti jos širdį, bet vėliau pats pakliūna į meilės pinkles. Taip jis padeda savo draugui, kurio meilei su Leonora trukdo jos sesuo. Tokia pagrindinė siužeto intriga, su kuria susipina ir kitos, šalutinės, taip pat paremtos meilės istorijomis. Intrigų komedijose be jaunų aristokratų dar veikia tarnai (čia : Moskatelis ir Inesė) bei tėvai ar globėjai (šiuo atveju, donas Pedras). Pjesė nėra ilga (trijų veiksmų), tačiau talentingo dramaturgo ji gausiai išpuošta įvairiausiomis komiškomis situacijomis. Komizmas kyla iš daugybės būdingų Kalderono dramoms ir savitų tik šiai komedijai situacijų (atsitiktinumų, nesusipratimų, sutapimų, scenų su daiktais ir t.t.), iš veikėjų gestų ir kalbos.
KOMIŠKŲ SITUACIJŲ ĮVAIROVĖ KOMEDIJOJE PAGRINDINAI KOMIZMO ŠALTINIAI
ATSITIKTINUMAI – ant jų statoma visa fabula
Nors Kalderono herojai yra gan tikroviški, jie veikia ne verčiami vidinių troškimų, jausmų ar potraukių, o pagal autoriaus norą, jiems primestą mintį. Nes būtent mintis, idėja yra Kalderono dramų siužeto pagrindas, o ne charakteriai. Pasak A.Šteino, dramaturgas komedijoje parodo žmogaus priklausomybę nuo objektyvios padėties, atskleidžia herojaus silpnybes ir nepakankamą gyvenimo išmanymą. Jis neidealizuoja savo herojų. Nepaisant išaukštintos kalbos apie meilę, veikėjas gali klysti, jausti panieką ar pyktį. Kalderonas žmogaus jėgų pervertinimo išvengia, perkedamas ,,svorį” ant atsitiktinumų. Būtent, atsitiktinumas yra jo komedijų intrigų kūrimo pagrindas. N.Tomaševskis 3 mano, kad tai susiję su būdingu Kalderono komedijoms pagrindinės idėjos išskyrimu ir minėtu viso pjesės mechanizmo pajungimu šiai idėjai. Taigi dramos ,,Meile nežaidžiama”, kaip ir kitų ,,apsiausto ir špagos” komedijų viena iš svarbesnių minčių yra ta, jog žmonės priklauso nuo jų gyvenimo objektyvių sąlygų, kurios nusprendžia ir apriboja jų elgesį. Komedijos siužetas paremtas būtent tais atsitiktinumais bei nesusipratimais, kurie padeda užsimegzti intrigoms. Tokia, atsitiktinė, yra ir ,,Meile nežaidžiama” veiksmo užuomazga : donja Beatričė užtinka savo jaunesniąją seserį per balkoną meiliai besišnekučiuojančią su mylimuoju. Baisiausia, žinoma, tai kad po to