Komiškų situacijų įvairovė P.Kalderono komedijoje ,,Meile nežaidžiama”
Šie perdėm iškilmingi žodžiai ir tonas žiūrovui tegali išspausti nebent juoko ašarą. Be to komizmą sustiprina Beatričės tuos ,,in specie”, ,,epiciklus”, ,,fenastrus”, ,,paroksizmus” lydintys, aristokratei visai netinkantys, keiksmai, atidengiantys tikrą Beatričės veidą.
IŠVADOS
Vienoje iš ankstyviausių savo intrigų komedijų, ,,Meile nežaidžiama”, P.Kalderonas atsiskleidžia kaip talentingas ir originalus baroko dramos, komiškų situacijų, kūrėjas. Darbe apžvelgti pagrindiniai komizmo šaltiniai šioje komedijoje. Tai įvairios komiškos situacijos, sukeltos atsitiktinumų, ,,daiktų” įtakos (,,mechaninis faktorius”), nesusipratimų, įvairių sutapimų ir apvertimų, pavydo ar įžeistos garbės, intrigų bei klastingų apgaulių. Komizmas glūdi ir personažų kalboje. ,,Meile nežaidžiama” dramaturgas nenusižengia savo principams – komediją stato pagal savo paties sukurtą siužetinę ir struktūrinę schemą. Be dramaturgo talento pjesėje pasireiškia ir kita P.Kalderono pusė – jis kunigas, todėl čia išsako savo pamokslininko moralą : ,,meile nežaidžiama”. Pats komedijos pavadinimas skamba pamokančiai – jausmais žaisti nevalia, o ypač meile, nes ji nepavaldi valiai. Pasak A.Šteino, Kalderonas, paskutinis didis ,,Aukso amžiaus” atstovas, padaręs trijų amžių Ispanijos idėjinio vystymosi išvadas, visų pirma buvo kūrėjas-mąstytojas, siekęs rasti filosofinę būties koncepciją. Tai labiau būdinga ir ryškiau atspindėta vėlesnėse dramaturgo pjesėse. Tačiau ir čia už, iš pirmo žvilgsnio, komiškai atrodančių atsitiktinumų, nesusipratimų, pavydo scenų, situacijų su ,,daiktais” slypi kur kas gilesnė – filosofinė – potekstė. Be to, daugelis kritikų P.Kalderoną išskiria kaip didelį racionalistą, ir gyvenime, ir kūryboje besiremiantį išskirtinai protu ir logika. Tai ypač ryšku ,,Meile nežaidžiama”. Ir kūrinio meninė struktūra, ir personažai, ir pats komiškų situacijų konstravimas apgalvoti iki kruopščiausių detalių. Kalbant smulkiau, dramaturgo racionalizmas čia pasireiškia minčių logine seka, įvykių nuoseklumu, ypatingai išdirbta dramine maniera : savotiška siužetine schema (A.Šteino žodžiais, savo komedijose Kalderonas ,,tarsi skirtingais būdais sprendžia tą patį matematinį uždavinį”), griežta visų dalių dydžių proporcija, iki detalių apgalvota ir logiškai sudėta kompozicija ; dramatinio veiksmo intensyvumo palaipsninis stiprinimas ir jo koncentracija ties keliais personažais; nepaprastai ekspresyvi kalba, kurioje plačiai vartojami kultistinės bei konseptistinės poezijos fragmentai; charakterių schematizacija ir logilizacija ir t.t. Kalderono komedija – tai visada ,,Aukštoji” komedija : čia veikia tik dvariškiai, pačiuose patetiškiausiuose momentuose herojai nenusižengia kurtuazijos principams, neperžengia aristokratų garbės įstatymų. Tai atsispindi ir jų kalbos, gausiai išdailintos įmantriais posakiais, hiperbolėmis ir puošniomis metaforomis, iškilnume. Kalderono intelektualizmas ir racionalizmas slypi ne tik jo personažų kalboje, bet ir jų aistrų vaizdavime. Meilė jo komedijoje tarsi koks silogizmas – ji paklūsta protui. Renesanso poetai meilę traktavo kaip kuriančių gamtinių jėgų pasireiškimą, Kalderonas vienoje savo komedijų pateikia tokį jumoristinį meilės apibūdinimą : ,,Meilė ne tik yra mokslas pati savyje; nėra mokslo, kurio neapima meilė. Logika – todėl, kad kiekviena diena tampa silogizmu. Filosofija – nes ji yra gamtos filosofija. Ji – taip pat ir teisės mokslas – nėra valstybės, kuri turėtų daugiau įstatymų nei jų turi meilė. Tai ir astrologija, mokslas apie žvaigždes, kuriomis meilė ir yra paremta. Na, tai ir teologija – mokslas susijęs su dievu, o juk pati meilė yra dievas.” Žinoma, šis apibrėžimas nuspalvintas jumoru, tačiau jis, be abejonės, apibūdina meilės santykių vaizdavimą jo komedijose. Bet tai neįrodo, kad meilėje laimi tas, kuris protingiausias ar labiausiai išsilavinęs. Komedija – toks žanras, kuriame didžiulį vaidmenį atlieka atsitiktinumas ir triumfuoja žemiškasis, jausmų pradas. Todėl, nepaisant logikos, laimi žavingiausias personažas, kuriam labiausiai sekasi. Taigi, viskas Kalderono komedijose pajungiama protui. Tačiau jei kas ir gali sugriauti kūrinio logiką, tai tik į numatomus įvykius ir personažų veiksmus įsiveržusios jiems nepavaldžios jėgos, pasireiškiančios atsitiktinumų pavidalu. Kalderono racionalizmas, nepaisant jo stiliaus originalumo, jį priartina prie kitos XVII amžiaus literatūrinės krypties – klasicizmo. Tačiau jo komedijose, taigi, ir ,,Meile nežaidžiama” gražiai dera vienas kitam prieštaraujantys logika ir dinamizmas, chaosas. Nuostabią Kalderono fantaziją koreguoja protas. Šių dviejų elementų santykis tarnauja tikroviško realybės paveikslo kūrimui. Kiekvienas personažas siekia savo asmeninių ir egoistinių tikslų. Visuomenė susideda iš prieštaraujančių egoistinių norų. Joje vyksta stichinių jėgų žaidimas, pasireiškiantis atsitiktinumų forma. Šį prieštaravimą, nesusipratimą reikia gale pjesės privesti iki harmonijos, iki visuotinio sutarimo. Pasak, A.Šteino, to reikalavo rašytojo požiūris. Juk jis ne tik aiškiai matė visuomenėje esančią disharmoniją, bet ir buvo feodalinės tvarkos šalininkas, į kurią žiūrėjo kaip į proto ir logikos įsikūnijimą. Chaosas vyrauja ir jo komedijose – anot A.Šteino, vaizduodamas atsitiktinumų ir stichinių jėgų žaidimą, Kalderonas net pralenkė tuometinę buržuazinę visuomenę su jos ,,turgaus stichija”. Iš dalies dėl to jo komedijos yra tokios dinamiškos. Dinamizmo dramaturgas pasiekia atsitiktinumų, intrigų, komiškų situacijų gausumu ir t.t. Pasaulyje vyraujančią disharmoniją atskleidžia ir komedijos stilistika (nesuderinamų sąvokų derinimas, įdomios metaforos, įvairios antitezės ir kiti barokinio stiliaus ypatumai). Kalderono pjesėse veiksmas vystosi audringai ir dinamiškai, gyvenimo stichija žaidžia su herojais, juos skatina piktadarybėms ir griauti nusistovėjusią tvarką. Tuo tarpu Kalderonas savo pjeses konstruoja racionalistiškai, pasiekia simetrijos, su matematiniu tikslumu rutulioja intrigą ir priveda ją prie harmoniško finalo. Rizikingas atsitiktinumų žaismas rašytojo baigiamas laiminga pabaiga – ją jis vaizduoja ne kaip neišvengiamą baigtį, o kaip nepaprastą, išsiskiriančią iš viso, kas vyksta. Tuo komedijų ir ,,Meile nežaidžiama” pabaiga artima pasakai. Vis dėlto, kokia didelė bebūtų disharmonija visuomenėje, į kokias rizikingas situacijas bepakliūtų herojai, viskas komedijos pabaigoje turi baigtis harmonišku sprendimu – vestuvėmis. Visos Kalderono pastangos ir yra nukreiptos į tai, kad sudėtingais šachmatiniais intrigos žingsniais ir griežto matematinio apskaičiavimo keliu herojus privestų prie santuokinės harmonijos, kurią jis laikė svarbiu visuotinės harmonijos elementu.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Kalderonas P. Meile nežaidžiama (K.Inčiūros vertimas iš rusiškojo M.Kazmicovo teksto ir jo sceninės 1951 metų redakcijos). Rankraštis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Registracijos Nr.1190. Vilnius, 1951.
2. Visuotinės literatūros istorija XVII-XVIII a. Vilnius, 1990.
3. Штейн А.Л. Литература испанского барокко. Москва, 1983.
4. Плавскин З.И. Испанская литература XVII ср.- XIX века. 1978.
5. Томашевский Н. Испанский театр залотого века // Испанский театр. Москва, 1969.