KOMPARATYVIZMAS
19a. kalbotyros atsiradimą sąlygojo visos kalbotyros raida nuo 16a. Paskutinį postūmį padarė pažintis su sanskritu baigiantis 18a. Europiečius su sanskritu supažindina Viljamo Džonso straipsnis apie Indiją ir sanskritą. Vėliau pasirodo sanskrito gramatikos spausdiniai. Kada pradedama suprasti, kad kalbos egzistuoja istoriškai, evoliucionuoja, pradedamas išsamus jų tyrinėjimas. Kalbos yra lyginamos. Taip susiformuoja lyginamasis-istorinis metodas. Prie šios kalbotyros susiformavimo prisideda daugiausiai vokiečių lingvistas Francas Bopas(1791-1867) ir jo bendraminčiai. 1816m. išeina Boppo darbas”Apie sanskrito kalbos asmenavimo sistemą, lyginant ją su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbomis”. 1830m.-”Sanskrito ir lotynų kalbų žodynas”, “Apie keltų kalbas”,”Apie senovės prūsų kalbą”. Nuo1833m. iki 1870m.-”Lyginamoji sanskrito, avestos arba zendo, armėnų, graikų, lotynų, senovės slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatika”.
Francas Bopas dirbo apsuptas visos eilės kolegų. Greta jo antras pagal reikšmę buvo Rasmus Raskas. Jis gali būti laikomas germanistikos pradininku kaip ir Jakobas Grimas. Raskas užsiima ir skandinavistika. Fridrichas Diezas svarbus romanistikos srityje. Klasikinės filologijos pradininkas yra Georgas Curtius. Kasparas Zeusas padeda pagrindus keltų kalbų tyrinėjimams. Augustas Potas nusipelnė etimologijos srityje. Slavistikai pradžią duoda Aleksandras Vostokovas.
Komparatyvistai jau daugiau nutuokia apie kalbų lyginimą. Jie tvirtina, kad panaši leksika ne pagrindinis argumentas kalbų panašumui. Turi atitikti morfologija ir gramatika. Jie ieško gramatinių panašumų. F.B. domino 2 dalykai:1.Gramatinių bendrybių nustatymas. Jie išryškino daug fonetinių pakitimų dėsnių, rekonstravo daug archetipinių formų, galėjusių egzistuoti indoeuropietiškoje prokalbėje. 2. Susidomėjimas asmenuojamomis formomis. Stengėsi įspėti galūnių paslaptį. Būtent su galūnių spėjimu buvo susijusi agliutinacinė teorija. Ja jis aiškino veiksmažodinių, vardažodinių formų susidarymą. Ja rėmėsi jau 20a. kalbotyrininkai, Benvenistas aiškino šaknies reikšmę. Bopas irgi tvirtina, kad indoeuropiečių kalbų pagrindinis formantas yra šaknis ir būtent vienskiemenė. Iš pradžių buvo veiksmažodinės ir įvardinės. Iš veiksmažodinių formavosi veiksmažodžiai ir vardažodžiai, iš įvardinių susidarė jungtukai, įvardžiai, prielinksniai, dalelytės. Veiksmažodžių asmenuojamos formos susidarė iį abiejų tipų šaknų. Lygiai taip pat traktuoja ir vardažodžių sudarymą. Skirtumas slypi tik skirtinguose įvardžiuose. Veiksmažodžių galūnėmis tapo asmeniniai įvardžiai, daiktavardžių – parodomieji:dirb/darb ir (t) as- darbas.
1818m.pasirodo Rasmuso Rasko “Senovės Šiaurės kalbos tyrinėjimas arba Islandų kalbos kilmė”. Jis suformulavo ir bendrajai komparatyvistikai rūpimų klausimų. Nepakanka domėtis tik žodžio formos kitimais. Keičiasi ne tik žodžio išorė, bet ir jo turinys, reikšmė. Yra būtina atsižvelgti į žodžio reikšmės kitimus. Tai labai pasitarnavo etimologijai. Jis pasirodo kaip 17-18a. kalbotyros priešininkas: piktinasi šios kalbotyros tendencijomis, sako, kad kalbotyra turi dirbti konstatuojamą darbą. Lingvistas turi pastebėti taisykles, egzistuojančias visuomenėje ir jas paaiškinti.
Jakobas Grimas į komparatyvistiką įeina keturtome”Vokiečių gramatika”. Tačiau pavadinimas neatitinka turinio. Tai yra germanų kalbų komparatyvistinėgramatika.
Aleksandrui Vostokovui pagrindas buvo išlikusi bažnytinė slavų kalba. Jis parašė”Samprotavimus apie slavų kalbą ir žodyną”. Jis apibrėžia slavų kalbos reikšmę. Slavistikai atspirtis buvo senovinė slavų kalba , nes ji labai anksti gavo raštišką formą tuo savotiškai užsikonservuodama. Tuo tarpu kai žodinė slavų kalba kito.