Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje
Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje
Pirmoji sovietų okupacija
1940 metų birželio 14 d. Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas, kuriame buvo reikalaujama įleisti į Lietuvą papildomus Raudonosios armijos dalinius, pakeisti vyriausybę Lietuvoje tokia, kuri būtų palanki Maskvai. Lietuvos vyriausybėje prieš ultimatumo priėmimą ir už ginkluotą kovą pasisakė prezidentas A. Smetona ir Krašto apsaugos ministras K. Musteikis. Tačiau dauguma vyriausybės narių nepritarė šiam pasiūlymui. Ultimatumas buvo priimtas besąlygiškai. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą.
1940 m. birželio 15 d. sovietiniai tankai riedėjo Vilniaus ir Kauno gatvėmis. Tos pačios dienos vakarą į Kauną atskrido Sovietų Sąjungos vyriausybės įgaliotinis, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V. Dekanozovas ir SSRS įgaliotasis ministras Lietuvai N. Pozdniakovas. Dekanozovas turėjo parengti Lietuvos aneksijos įforminimą, įvykdyti sovietizaciją ir atlikti tai sudarant teisėtumo įspūdį.
Dekanozovui vadovaujant, birželio 17 d. buvo sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė iš palankių komunistams žmonių. Pasidavęs V, Dekanozovo diktatui, Merkys paskyrė Justą Paleckį ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę. Į ją buvo įtraukti žinomi Lietuvoje veikėjai: V Krėvė – Mickevičius, E. Galvanauskas, gen. V. Vitkauskas. Jų buvimas vyriausybėje turėjo parodyti, kad Ministrų kabinete išliko perimamumas, ir nuraminti gyventojus. Laikinai ėjęs prezidento pareigas A. Merkys atsistatydino. Prezidentu buvo paskelbtas J. Paleckis. Šis aktas net formaliai buvo neteisėtas, nes pagal Lietuvos Respublikos konstituciją, ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku turėjo tapti buvusio ministro pirmininko pavaduotojas, šiuo atveju – Bizauskas. Konstitucija leido A. Merkiui skirti naują ministrą pirmininką tik tuo atveju, jeigu A. Smetona būtų miręs arba atsistatydinęs ir jeigu konstitucine tvarka būtų atstatydintas esantis ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas. Ši vyriausybė demagoginiais sumetimais buvo pavadinta “Liaudies vyriausybe”. Birželio 17 d. J. Paleckis ministro pirmininko pareigas perdavė savo pavaduotojui V. Krėvei – Mickevičiui.
Vėliau vyriausybės sudėtis buvo papildyta komunistais: M. Gedvilu, L. Adomausku. Komunistai buvo skiriami į įvairias apskričių valdymo grandis, pašalinus anksčiau dirbusius pareigūnus.
1940 m. birželio antroje pusėje prasidėjo laipsniškas Lietuvos sovietizavimas. Uždrausta visų partijų ir organizacijų veikla, legalizuota kompartija. Joje tuo metu buvo apie 2 tūkst. narių, kurių dauguma (75 proc.) buvo kitataučiai. Iš ministerijų buvo atleisti visi darbuotojai iki referentų įskaitytinai. Jų vietas užėmė vietiniai komunistai arba atsiųstieji iš Maskvos. Apskričių bei policijos viršininkai buvo pakeisti naujais valdžiai patikimais asmenimis. Likviduotos apskričių karo komendantūros. Birželio 25 d. į atsargą buvo paleista 17 generolų ir pulkininkų. Gruodžio mėn. – apie 100 Lietuvos karininkų. Liepos 4 d. kariuomenė pavadinta “liaudies kariuomene” ir jai vadovauti paskirtas generolas iš Maskvos F. Baltušis – Žemaitis. 1941 m. birželio mėn. apie 30 proc. karininkų ir kareivių buvo ištremta į Sibirą.
Stalininė Sovietų Sąjunga toliau įgyvendino savo planus, įjungdama Pabaltijo šalis į savo sudėtį. Svarbiausia, kad įvykiai klostėsi pagal tą patį scenarijų visose trijose Pabaltijo valstybėse. Į jas buvo įvesta Raudonoji armija, po to pareikalauta papildomai įleisti kariuomenę, po to pakeistos vyriausybės, palankiomis sovietams. Lietuvoje tokia propaganda ypač sustiprėjo, kada buvo organizuojami rinkimai į “Liaudies seimą”, kad patrauktų daugiau rinkėjų. Liepos 5 d. buvo paskelbti rinkimai į seimą, o rinkimai įvyko liepos 14 -15 d. Rinkimų tvarka pakeista, buvo renkamas tik vienas patikimas kandidatas. Nepaisant spaudimo, rinkimuose dalyvavo apie 30 – 50 proc. turėjusių teisę balsuoti žmonių (sovietinė statistika skelbė, kad 95,5 proc). Už kandidatus balsavo 16 -18 proc. (skelbė, kad 99,19 proc.) rinkėjų. Sovietinė propaganda klastojo duomenis tam, kad parodytų, jog Seimo nariai, kurie turėjo priimti įstojimo į SSRS aktą, buvo išrinkti absoliučios daugumos ir išreiškė jų reikalavimus.
Po rinkimų bolševikai pradėjo organizuoti mitingus, kuriuose patys pateikdavo ir patys priimdavo rezoliucijas, siūlančias jungtis į SSRS. Ibkie reikalavimai buvo siunčiami į Seimą. Taip pamažu buvo rengiamas Lietuvos okupacijos įteisinimas. 1940 m. liepos 21 d. buvo sušauktas Seimas, pavadintas “Liaudies seimu*. Į Seimo sesijos dienotvarkę buvo įtraukti 4 klausimai: dėl valstybės santvarkos, apie Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, dėl žemės, dėl bankų bei stambiosios pramonės nacionalizavimo.
Seimas priėmė deklaraciją, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, o valstybė pavadinama Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika ir dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
Šie antikonstituciniai aktai buvo pasiūlyti ir įtraukti į Seimo sesijos dienotvarkę LKP iniciatyva. Jie buvo priimti ignoruojant elementarias parlamento darbo procedūras (kartu su Seimo atstovais salėje sėdėjo pašalinių žmonių, nebuvo skaičiuojami balsai). Liepos 22 d. Liaudies seimas paskelbė žemę visos tautos, t.y. valstybės, nuosavybe, o liepos 23 d. priėmė bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo deklaraciją, išrinko konstitucijos projekto rengimo komisiją, taip pat įgaliotąją komisiją, kuri turėjo perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
Šie Seimo aktai likvidavo Lietuvos tautinį valstybingumą.
Lietuvos inkorporavimas į SSRS juridiškai buvo įformintas 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje – Lietuva buvo paskelbta SSRS sąjungine respublika.
Po 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvoje įsigaliojo SSRS suverenitetas ir pilietybė, buvo organizuojami prievartiniai rinkimai į SSRS AT, rugpjūčio 25 d. SSRS konstitucijos (1936 m.) pagrindu buvo priimta LTSR konstitucija. Lietuvoje sovietiniai įstatymai vienodai galiojo ir okupantams, ir Lietuvos piliečiams.
Sovietinė okupacija pasireiškė nepriklausomos Lietuvos valstybės griovimu, rusifikacija, tautinės kultūros niokojimu, bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymu. Sovietizuodami Lietuvą, okupantai įkalino ir ištrėmė tūkstančius “nepatikimų” ir “priešiškų elementų”. Likvidavus nepriklausomos Lietuvos valstybingumo institucijas, uždraudus politines partijas ir beveik visas visuomenines organizacijas, buvo pradėta formuoti naujas struktūras, atitinkančias SSRS politinę sistemą. 1940 m. rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas buvo pavadintas LTSR AT, Respublikos prezidento institucija pakeista LTSR AT Prezidiumu (pirmininkas J. Paleckis), Liaudies vyriausybė pertvarkyta į Liaudies komisarų tarybą, savivaldybės – į darbo žmonių deputatų tarybas.
Kitas žingsnis sovietinant Lietuvą buvo pertvarkymai, padaryti žemės ūkyje. Žemė buvo paskelbta valstybine nuosavybe, o buvusieji žemės savininkai tapo tik jos naudotojais. Vienam asmeniui nustatyta žemės norma negalėjo viršyti 30 ha. Plotas, viršijantis normą, buvo nusavinamas ir atiduodamas į sudarytą žemės fondą. Iš žemės fondo žemė buvo dalijama jos neturintiems. Naujakurys vidutiniškai turėjo 7,5 ha ūkį. Kaimo žmonių padėtį blogino dideli žemės ūkio mokesčiai, kurie turėjo būti sumokėti pinigais ir produktais.
1940 m. liepos mėnesio pabaigoje sovietinė valdžia pradėjo pramonės nacionalizavimą. Iš pradžių nacionalizavo stambesnius fabrikus, o vėliau ir amatininkų dirbtuves, transporto priemones, didesnius namus. Iki 1941 m. birželio mėnesio buvo nacionalizuota 80 proc. pramonės.
1940 m. lapkričio 25 d. vietoj lito įvestas rublis. Padidėjo visų prekių kainos. Nuo sovietinių pertvarkymų nukentėjo kultūra. Iš bibliotekų buvo išmestos tautinio,
politinio, religinio turinio knygos (apie 0,5 mln. knygų), nusiaubti Bažnytinio meno muziejaus rinkiniai ir t.t. Pirmuosius persekiojimus patyrė Bažnyčia. 1940 m. vasarą buvo nutrauktas konkordatas su Vatikanu. Uždaryti vienuolynai, uždarytos Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus kunigų seminarijos, Kauno universiteto Teologijos fakultetas. Gyvenimo norma tapo represijos. 1940 m. vasarą, prieš tariamus rinkimus, gyventojai buvo suiminėjami, bauginami. Kita suėmimų banga buvo 1940 m. gruodžio mėn. Jos metu buvo suimta žymių politinių veikėjų. Iš jų buvę ministrai – A. Merkys, J. Urbšys, L. Bistras. Pirmieji masiniai trėmimai vyko 1941 birželio 14 -18 d. Tomis dienomis galėjo būti ištremta apie 20 – 30 tūkst. Lietuvos gyventojų – ūkininkų, tarnautojų, darbininkų, mokytojų, karininkų. Visus numatytus ištremti žmones sutrukdė karas.
Puslapiai: 1 2