Krikščioniškoji Europa ir Lietuva X-XIV a.

Romos imperijoje atsiradusi krikščionybė į Europos gilumą sklido iš jos. Kai žlugo Vakarų Romos imperija, dauguma jos gyventojų jau buvo krikščionys. Germanų gentys – gotai ir vandalai – krikščionybę priėmė dar IV a. arijoniška forma.

Frankai krikščionybę priėmė 496 m. apsikrikštijus frankų karaliui ir valstybės įkūrėjui Chlodvigui.

VI-VII a. krikščionybė išplito Anglijoje ir Pirėnų pusiasalyje, IX-XII a. – Vengrijoje, Skandinavijoje, 988 m. Kijevo Rusios valstybėje.

Dauguma Europos tautų krikščionybę priėmė patys, kiti misionierių veikiami, dar kitus pakrikštijo prievarta.

Krikščionybės išplitimą ir įsigalėjimą lėmė jos universalumas, dvasinė galia, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių:

1. 476 m. žlugus Vakarų Romos imperijai, krikščionybė liko vienintele jėga,

siejančia Europos kultūrą su antika, žadinančia jos tautų kūrybines galias.

Ankstyvaisiais viduramžiais tik dvasininkai buvo raštingi. Bažnyčia steigė pirmąsias
viduramžių mokyklas. Vienuolynuose buvo perrašinėjamos bei platinamos knygos,
rašomi teologijos veikalai.

Taigi viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo – tai vienuolynų kultūra.

2.     Ypač reikšminga krikščionybės galia – vienyti visuomenę, kuriantis naujoms Europos valstybėms ir prasidėjus feodalinio susiskaldymo laikotarpiui. Dvasininkai dažnai patys rūpindavosi krašto gynyba, derybų su kariuomenės vadais metu bažnyčios brangenybėmis išgelbėdavo miestą nuo žudynių ir plėšimų.

3.     Krikščionybė kūrė ir stiprino dar Romos imperijos laikais atsiradusią centralizuotą religinę instituciją – Krikščionių bažnyčią, kuriai vadovavo Romos vyskupas, nuo V a. vadinamas popiežiumi. Jis susiskaldžiusioje Vakarų Europoje turėjo ne tik religinį, bet ir moralinį, politinį autoritetą.

Taigi tuo metu krikščionybė Europos tautoms buvo reikšminga savo universalumu, dvasinėmis galiomis, sugebėjimu vienyti visuomenę ir išgelbėti ją nuo nesėkmių. Sklido ji iš Vakarų Romos imperijos, todėl teritoriniu atžvilgiu ją pirmiausia perėmė artimiausios tautos, o toliau gyvenančios su ja susidūrė jau vėliau ir kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Rytų Pabaltijo šalys, tarp jų ir Lietuva, krikščionybę priėmė XIII-XIV a. Kas tai nulėmė?

12-13 a. sandūroje lietuvių genčių žemes vis dar aplenkdavo Europos žemyno raidą lėmę įvykiai. Krikščionybę baltų kraštuose mėgino skleisti misionieriai. 997 m. Prahos arkivyskupas šv. Adalbertas Vaitiekus atvyko į vakarų baltų kraštus platinti krikščionybės. Vietiniai gyventojai, laikydamiesi savo krašto papročių ir įstatymų, nepritardami naujos religijos platinimui, jį nužudė. 1009 m. jotvingius bandė krikštyti šv.Brunonas Bonifacijus, tačiau ir jis susilaukė to paties likimo.

Po to lygiai 200 metų niekas nebeįkyrėjo baltams su pasiūlymais krikštytis, mat tuo metu visa Europa kariavo kryžiaus karus Palestinoje. Tik XII a. pabaigoje į šiaurinių baltų, kuršių ir žiemgalių žemės iš Vokietijos atvyko vienuoliai augustijonai bei jų vyresnysis Meinardas ir apkrikštijo dalį šiaurinių baltų ir finougrų genčių. 1186 m. jie įkūrė pirmąją vyskupystę. Tais pačiais metais ant Dauguvos kranto pastatė pirmąją, baltų kraštuose mūrinę bažnyčią. Tad 1996 m. latviai šventė 810 krikšto metines.

13 a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių žemių kaimynystėje susikūrė dvi itin agresyvios valstybės (1202 m. Kalavijuočių ordinas, 1231 m. pradėjęs prūsų žemių nukariavimą Kryžiuočių ordinas). Iki buvo grobikų ir kolonizatorių valstybės.

Šie ordinai atnešė į užgrobtas žemes krikščioniškąją kultūrą, naujausią technologiją, aukštesnės pakopos visuomenės organizaciją. Tačiau vietinius gyventojus pavertė išnaudojamaisiais valdiniais, kurie buvo žemesnės rūšies žmonės. Užkariavimus lydėjo baltų genčių genocidas.

Šių jaunų agresyvių valstybių kaiminystėje gyvenantiems lietuviams kilo grėsmė, kad juos ištiks prūsų, latvių ir kitų Pabaltijo genčių likimas. Ne veltui nuo 1228 m. Lietuva imama minėti tarp užkariautų pagonių šalių, o 1236 m. prieš ją buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kai Livonijoje ir Prūsijoje kūrėsi kariniai krikščionių ordinai, baltų žemėse dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės. Pirmasis tokią valstybę sukūrė Mindaugas. Nepatenkinti jo priešai, ypač sūnėnas Tautvilas, subūrė prieš jį slavus, jotvingius, žemaičius ir Livonijos kalavijuočius. Tautvilas, norėdamas įtikti krikščionims, pirmas iš visų lietuvių kunigaikščiu apsikrikštijo Rygoje lotynišku (Romos katalikų) krikštu. Mindaugui reikėjo išardyti prieš jį susidariusią koaliciją. Kadangi Tautvilą krikštijo Rygos arkivyskupas, tai Mindaugas kreipėsi j jo priešą Livonijos magistrą ir 1251 m. apsikrikštijo kartu su sūnumis, žmona, kuri gavo Mortos vardą, ir, kaip sakoma popiežių bulėse, didele daugybe pagonių. Jis bent šiek tiek buvo rengiamas krikštui ir galėjo įsitikinti, kad krikščionybė yra palanki vieningai vieno valdovo valstybei, kad gali būti naudinga ją kuriant.

1254 m. Mindaugui pavyko įsteigti bažnytinę Lietuvos provinciją ir vyskupu pašventinti minėtąjį Kristijoną. Popiežiui reikalaujant, Mindaugas pastatė katedrą ir užrašė vyskupui po pusę Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir Raseinių žemių Žemaitijoje.

Krikšto sėkmė priklausė nuo bažnyčios veiklos ir nuo to, ar atsiras Lietuvoje dvasininkų korporacija. Čia nedaug buvo padaryta. Svarbiausia -minėta katedra. Mindaugo dvare buvo nuodėmklausys. Matyt, dvasininkai padėjo organizuoti valdovo raštinę – Europoje tai buvo jų monopolis. Tačiau tai beveik ir viskas, nes nėra žinių apie vietinių kunigų rengimą, apie bažnyčių statybą, išskyrus minėtąją, net kapitulos vyskupas Kristijonas neturėjo. Pats vyskupas jau 1259 m. veikė Vokietijoje, ten ir mirė 1271 m.

Nors dokumentų apie tai, kad Mindaugas būtų atsimetęs nuo krikščionybės nėra, bet padaryti Lietuvą krikščionišku kraštu jis nepajėgė, nes ji tam dar nebuvo pribrendusi. Be to, nebuvo rengta misionierių ar turėta ilgesnių kontaktų su katalikiškomis visuomenėmis. Katalikų bažnyčios struktūros – Rygos arkivyskupas, kiti Livonijos vyskupai, Ordinas, šiek tiek Lenkijos vyskupai – varžėsi vieni su kitais, nesugebėjo ar nenorėjo suvienyti jėgas. Dėl šių priežasčių Lietuvos krikštas, valdant Mindaugui, buvo tik istorijos epizodas, kuris nedaug paveikė vėlesnius įvykius.

Mindaugas priėmė katalikų tikėjimą, bet valdė pagonis lietuvius ir stačiatikius slavus. Lietuviams krikščionybė buvo priešų tikėjimas, o pagonybė- šventas lietuvybės simbolis. Atsisakyti jo ir priimti krikščionybę reiškė išduoti save ir tėvynę. Gindamasi nuo ordino ir jo stumiama Lietuva plito į rytus – Vytenis, Gediminas, kiti valdovai, kaip ir Mindaugas, didino Lietuvos valstybę, prijungdamas vis daugiau rusų žemių. Tad ilgainiui didieji Lietuvos kunigaikščiai rusiškų žemių ėmė valdyti daugiau negu baltiškų, o rusų pavaldinių turėjo kur kas daugiau nei lietuvių. Jei jie būtų priėmę stačiatikių (pravoslavų) tikėjimą, tai būtų užvaldę dar didesnius rusų žemių plotus. Bet tam reikėjo išsižadėti savo tikėjimo, lietuviškumo. Be to, pravoslavybė nebūtų apgynusi Lietuvos nuo ordinų ir visos katalikiškos Europos puolimo. Tik katalikybė galėjo laiduoti taiką su Europa. Kita vertus, nepaisyti savo pavaldinių pagonybės ir pravoslavybės negalėjo nei Mindaugas, nei po jo Lietuvą valdę valdovai. Todėl taip ilgai Lietuva ir rinkosi, kuriuo keliu pasukti. Šitaip ji ir dvejojo, beveik 200 metų blaškydamasi tarp pagonybės, pravoslavybės ir katalikybės, ištisus amžius svyruodama tarp rytų ir vakarų kultūrų, nuolat jų spaudžiama ir alinama. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo įvairaus tikėjimo, priklausė įvairioms tautybėms, valdovai nuo seno buvo gana pakantūs, tolerantiški. Tačiau valstybė negalėjo būti be valstybinės religijos. Lietuvos valdovai labiau linko į katalikišką Vakarų Europą, jos kylančius mokslo centrus, sparčiai plintančią veržlią universitetų kultūrą. Krikštas buvo svarbus užsienio politikos veiksnys. Kad būtų sustabdyta karinė ir ideologinė parama Vokiečių ordinui, Gediminas panaudojo savo diplomatinius sugebėjimus. 1323-1324 m. jis parašė 6 laiškus. Gediminas turėjo du

tikslus: pirma- įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai, ir sutrukdyti vokiečių kolonistų kėlimąsi į Ordino užkariautąją Prūsiją, nes tie stiprino Ordiną ūkiškai ir kariškai, antra i pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių. Gediminas iš visų Lietuvos valdovų geriausiai suvokė krikščionybės priėmimo būtinumą. Tik krikštas galėjo pašalinti LDK politinę izoliaciją ir sustabdyti kryžiaus karų idėjos vedamą riterių srautą.

Tačiau Gediminui noras krikštytis Vakaruose urnai praėjo – mat Rusios miestai pareiškė nuo jo atsiskirsią, jei jis krikštysis kataliku, o ordino sukurstyti žemaičiai (ordinui savanoriškas Lietuvos krikštas ir jos valstybingumo išlaikymas buvo neparankus, nes norėjo krikščionybę į Lietuvą atnešti ją nukariaudamas) pagrasino susidorosią su juo ir visa jo gimine, jei tik atsimesiąs nuo tėvų tikėjimo. Nors Gediminas liko pagonis, Vilniuje ir Naugarduke leido veikti vienuoliams katalikams ir nesikišo į savo pavaldinių tikėjimo reikalus rytuose.

Lietuvos krikšto akcija davė jai ketverių metų atokvėpį, kurį Gediminas panaudojo dalinei pergalei prieš Vokiečių ordiną išplėsti. Europos politinės jėgos buvo priverstos pripažinti Lietuvos valstybės egzistavimą, komplikavo ideologinį Lietuvos puolimo pagrindimą, atvėrė kelius ieškoti sąjungininkų.

Kai Lietuvą pradėjo valdyti Kęstutis ir Algirdas, reikalai pasidarė dar keblesni. Kęstutis, valdęs vakarines Lietuvos žemes, turėjo nuolat kariauti su ordinu, tad jam buvo labai svarbu žemaičių palankumas ir parama, o norėdamas, kad jį remtų pagonys žemaičiai, privalėjo Šventai laikytis tėvų tikėjimo. Algirdas, kurio rūpestis buvo prisijungti kuo daugiau rusų žemių ir tinkamai jas valdyti, turėjo būti pakantus pravoslavų tikėjimui. Nors abi jo žmonos buvo pravoslavės, Algirdas savo vaikų nekrikštijo ir pats tėvų tikėjimo neišsižadėjo. Be to, Algirdas su Kęstučiu, kaip ir daugelis kitų Lietuvos valdovų, politiniais sumetimais globojo katalikų bažnyčią Lietuvoje. Už katalikybės įvedimą ir savo krikštą jiedu reikalavo iš ordino žemių tarp Priegliaus ir Dauguvos, ketindami sujungti visas baltų žemes į vieną Lietuvos valstybę. Deja, to įvykdyti jiems nepavyko, nes ordinas Lietuvą krikštyti atsisakė.

XIV a. paskutiniame trečdalyje Vokiečių ordinas, išnaudodamas augantį savo valstybės potencialą, didėjančią talkininkų iš Europos paramą, jam palankią politinę konjunktūrą regione, sustiprino Lietuvos puolimą. Sunkiausios kovos jau vyko Lietuvos branduolio žemėse. Jos jėgos seko, tuo labiau, kad buvo įsivelta į kovas su Rusios kunigaikštystėmis. Tapo aišku, kad Lietuvai atsilaikyti bus vis sunkiau, kad pribrendo laikas ieškoti papildomų priemonių agresijai atremti.

Lietuvą apkrikštyti pavyko tik Algirdo sūnui Jogailai 1387 m. lai, ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė klasta, gudrumu ir intrigomis, pasinaudodami nepalankia Lietuvos situacija.

Taigi kas nulėmė, kad lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys? 1. Dauguma Europos tautų krikščionybę perėmė iš Vakarų Romos imperijos. Pirmiausia tos, kurios gyveno arčiausiai.

2. Dauguma tautų šią religiją priimdavo savanoriškai, nes ji vaidino teigiamą vaidmenį:

a)  kaip vienijanti jėga;

b) visa viduramžių kultūra iki universitetų atsiradimo – vienuolynų kultūra;

c)     krikščionybė – vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su antikos kultūra;

d) krikščionių bažnyčia turėjo religinį, moralinį ir politinį autoritetą.

3.     XI-XII a. Europoje buvo organizuojami kryžiaus žygiai į Palestiną ir baltams niekas neįkyrėjo su pasiūlymais krikštytis.

4.     Taikūs misionierių mėginimai apkrikštyti baigdavosi nesėkmingai, mat baltai tvirtai laikėsi krašto papročių ir senosios pagoniškos religijos.

5.     XIII a. pr. pašonėje įsikūrę ordinai, siekiantys nukariauti ir užgrobti pagonių baltų žemes, dar labiau sustiprino priešiškumą krikščionybei, kuri buvo laikoma priešo religija.

Susiję įrašai:

• Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida
• Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.
• Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje
• Autoritarinis valdymas Lietuvoje, jo politiniai padariniai
• Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida