LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais

LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais

(Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, jo santykiai su kaimynais. Bandymas karūnuotis. Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties)

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas

Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas gimė 1350 m. Jo tėvai – kunigaikštis Kęstutis ir kunigaikštienė Birutė. Mirus Kęstučiui, Vytautas ryžosi su kryžiuočių pagalba susigrąžinti tėvo žemes iš Jogailos. Išvykdamas į Lenkiją karaliauti, Jogaila Lietuvą paskyrė valdyti broliui Skirgailai, kuriam užrašė dalį Vilniaus ir Trakų žemių. Vytautas įsižeidė, kad Jogaila negrąžino jam Kęstučio valdytų sričių, bet davė Voluinę. Dešimt metų truko Vytauto kova su Skirgaila ir Jogaila dėl dominavimo Lietuvoje. Jogaila,

suprasdamas, kad jam sunku bus išsilaikyti Lietuvoje, nes Lietuvos žmonės mielai jungėsi prie Vytauto, pasiryžo su juo vėl susitaikyti ir grąžinti jam ne tik tėviškę, bet ir visas Lietuvos žemes.

1392 m. Astravo dvare prie Lydos Vytautas ir Jogaila sudarė sutartį, pagal kurią Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio turėtas žemes. Kaip Jogailos vietininkas, ėmė valdyti Vilnių. Vytautas pasižadėjo nesiskirti nuo Lenkijos ir teikti jai pagalbą, t.y. likti Lenkijos vasalu. Pagal sutartį po Vytauto LDK, išskyrus Vytauto brolio Žygimanto valdas, turėjo atitekti Lenkijos karaliui.

Taigi Vytautas ne tik atgavo tėvo palikimą, bet ir visą Lietuvą, nes tapo Vilniaus valdovu. Jis buvo tokia stipri asmenybė, kad pasinaudodamas tuo, ką gavo Astrave, sukūrė didingiausią Lietuvos istorijos epochą. Nuo Astravo sutarties 1392 m. iki savo mirties 1430 m. jis valdė Lietuvą vienas.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi Lenkija patvirtino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tapęs didžiuoju LDK kunigaikščiu, savo krašto bajorų remiamas, visą valdymo laiką stengėsi stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią ir centralizuoti valstybę:

L Nepaklusnius kunigaikščius pašalino iš jų valdomų žemių ir į jų valdas paskyrė savo vietininkus, daugiausia ištikimus lietuvių bajorus ir paklusnius kunigaikščius.

2. Lietuvių bajorai ir didžiojo kunigaikščio klausantys maži kunigaikščiai sudarė
Didžiojo kunigaikščio tarybą. Su savo Tarybos nariais, ypač lietuvių bajorais, Vytautas
sprendė visus svarbiausius valstybės reikalus. Jie buvo valstybės savarankiškumo
gynėjai.

3.  Valdė Lietuvą, remdamasis bajorų karine jėga. Duodamas bajorams daugiau
žemių, reikalavo iŠ jų uolesnės karinės tarnybos. Jis toliau tęsė Jogailos pradėtą valstiečių
dovanojimo paprotj, nustatė naują duoklės ėmimo tvarką: valstiečiai turėjo atiduoti
iš anksto nustatytą grūdų kiekį ir pinigų sumą.

4.  Laipsniškai šalino kunigaikščius ir nuo vadovavimo kariuomenei, šias pareigas
perduodavo vaivadoms. Vaivadijos, kaip teritoriniai vienetai, buvo įvestos 1413 m.
Horodlės unijos aktu. Šis aktas iškėlė Lietuvos bajorų luomą ir aprūpino jį įvairiomis
privilegijomis.

Vytauto santykiai su kaimynais

Vytauto stiprėjimas, jo siekimas vykdyti savarankišką Lietuvos politiką bajorų pagalba kėlė Lenkijos ponų nerimą. Karalienė Jadvyga, lenkų ponų raginama, pareikalavo iŠ Vytauto vasalinės duoklės, nes Jogaila jai buvo užrašęs dalį LDK žemių. Vytautas atsisakė, nes tai būtų reiškę LDK ir jos valdovo Vytauto nepriklausomybės praradimą.

Susidarius palankioms sąlygoms vykdyti užkariavimus rytuose ir atsiradus progai pajungti savo valdžiai Rusią, Vytautui reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Tuo tikslu 1398 m. Salyne buvo pasirašyta taikos sutartis su Ordino magistru, pagal kurią Vytautas užleido Ordinui Žemaičius iki Nevėžio, Šiaurinę Suvalkų dalį. Ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet ir padėti Vytautui kariauti rytuose.

Sudaręs Salyno sutartį, Vytautas pradėjo grobti ukrainiečių žemes, kurios dar buvo likusios totorių valdžioje. XIV a. pabaigoje jis išplėtė savo valstybės ribas iki Juodosios jūros.  1398 m. Vytautas įsiveržė į pietų Rusią ir iš ten į Lietuvą atsivedė totorių ir

karaimų, kurių palikuonys dar ir dabar gyvena Lietuvoje:

1399 m. pas Vytautą prašyti pagalbos susigrąžinti prarastą sostą atvyko totorių chanas Tochtamyšas. Tuo pasinaudodamas Vytautas surengė didelj žygį prieš totorius, kurį palaimino pats popiežius. Lemtingas žygis įvyko prie Vorsklos upes. Kautynės baigėsi skaudžiu pralaimėjimu: žuvo beveik trys ketvirtadaliai Vytauto kariuomenės ir apie 20 kunigaikščių. Pats Vytautas išsigelbėjo, pasinaudojęs nakties tamsa.

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas rėmė 1401 m. žemaičių sukilimą prieš Ordiną ir padėjo jiems išsivaduoti. Bet siekdamas susigrąžinti Smolenską, kurį prarado po Vorsklos mūšio, 1404 m. vėl atidavė Žemaitiją Ordinui ir tais pačiais metais užėmė ir prisijungė Smolenską. Tai Vytautą vėliau įgalino pasitelkti Žalgirio mūšiui ne tik Kijevo, bet ir Smolensko pulkus. 1406 – 1408 m. Vytautas kariavo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Pskovo ir Naugardo, tačiau, sudaręs taikos sutartis su šiais miestais, užsitikrino Maskvos kunigaikščio paramą. Tai padaręs, nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m.Vytauto remiami sukilo žemaičiai ir išvijo kryžiuočius iš Žemaitijos. Žemaitija susijungė su Lietuva. Matydami bendrą priešą – kryžiuočius – Jogaila ir Vytautas nutarė sutelkti prieš juos jėgas. Lemiamas mūšis su Ordinu buvo neišvengiamas.

Vytautas ir Jogaila nutarė burti jungtines karines jėgas Lenkijoje, prie Vyslos. Jogaila surinko kariuomenę iš Lenkijos karalystės žemių. Su lenkų kariuomenės pulkais žygiavo samdytas čekų būrys. Vytauto kariuomenės daugumą sudarė lietuvių ir rusų kariai. Visas pasiruošimas karui vyko labai slaptai. Ordinas už didžiulius pinigus pasisamdė kariuomenės iš Europos.

1410 m. liepos 15 d. sąjungininkams, žygiuojantiems į  Marienburgą, ties Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) kaimais kelią pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama Ulricho fon Jungingeno. Nėra abejonės, kad pagal užimamą valstybėje vietą vadovauti derėjo Jogailai. Tačiau apie Vytauto vadovavimą kautynėms gana vaizdžiai kalba istoriniai šaltiniai:

1.    Dlugošas rašo, kad Vytautas vadovavo visai lenkų ir lietuvių kariuomenei.

2. Magistras atsiuntė du kalavijus kaip kvietimą į mūšį. Taigi dvigubą sąjungininkų vadovybę pripažino ir Ordino vadovybė.

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis: lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras atsiuntė du kalavijus ir ragino nesislapstant krūmuose pradėti kautynes.

Duglošas rašė, kad vokiečiai visas jėgas nukreipė į dešinįjį sparną. Po beveik valandą trukusio smarkaus puolimo Vytauto kariuomenė ėmė trauktis. Matyt, šiuo iš anksto apgalvotu manevru buvo norima išsklaidyti kryžiuočių jėgas. Lietuvius atmušus, kryžiuočiai puolė lenkus ir Smolensko pulkus. Tris valandas vyko smarki kova. Kryžiuočiai jau buvo beapsupą lenkus, bet tuo metu, kiek kitaip surikiavęs būrius, į kovos lauką su savo kariais grįžo ir Vytautas. Smūgis buvo toks netikėtas, jog vokiečiai pakriko ir jau nebesugebėjo susitelkti. Kautynės baigėsi visišku Ordino kariuomenės sutriuškinimu. Tarp 200 kritusių riterių buvo pats didysis magistras, daug aukštų Ordino, pareigūnų.

Karo sėkmę Lenkijai ir Lietuvai lėmė tai, kad jų valdovai veikė sumaniai, apdairiai. Bendros karinės pajėgos pirmą kartą sėkmingai veikė išvien. Kariai buvo įsitikinę kovos teisingumu, juos jungė moralinė – politinė vienybe.

Žalgirio mūšis sustabdė beveik 200 metų trukusį lietuvių tautos naikinimą. Kautynių lauke žlugo kryžiuočių ordino galybė, buvo užkirstas kelias jo yeržimuisi j Rytus. Lietuva ir Lenkija buvo pripažintos didžiausiomis valstybėmis, jos įgijo pirmenybę prieš Ordiną

Rytų Europoje.

Laimėję Žalgirio mūšį, sąjungininkai uždelsė žygį į Marienburgą ir leido naujam Ordino magistrui įsitvirtinti pilyje. Kryžiuočių sostinės jie nepaėmė. 1411 m. buvo sudaryta Toninės taika su kryžiuočiais. LDK buvo pripažinta Žemaitija iki Vytauto gyvos galvos, Lenkijai – Dobrynė. Ordinas turėjo atlyginti karo nuostolius, bet susigrąžino sąjungininkų užimtas pilis ir belaisvius.

Po Žalgirio mūšio prireikė suartinti Lenkijos ir Lietuvos socialinę ir valstybinę struktūras. Šiuos klausimus sprendė 1413 m. Horodlėje (prie Bugo upės, į pietus nuo Bresto) įvykęs abiejų šalių bajorų suvažiavimas. Buvo susitarta, kad, mirus Jogailai, be Vytauto žinios lenkai nerinks savo karaliaus, o mirus Vytautui, Jogaila turi teisę skirti Lietuvos valdovą. Abi šalys pasižadėjo padėti viena kitai gintis nuo priešų. Lietuvos bajorai, kurie išpažino katalikų tikėjimą, buvo prilyginti lenkų didikams. LDK buvo nuspręsta įvesti tokį teritorinį administracinį valdymą kaip Lenkijoje: jos teritorija padalijama į vaivadijas, į kurias didžiojo kunigaikščio vietininkais skiriami vaivados, o į svarbiausių vaivadijų pilis – kaštelionai. Katalikų vyskupai, vaivados ir kaštelionai ir kai kurių Rusios žemių seniūnai sudarė Didžiojo kunigaikščio tarybą, kuriai prigijo Ponų tarybos pavadinimas.

Po Horodlės unijos Vytautas toliau stengėsi didinti Lietuvos nepriklausomybę nuo
Lenkijos. Jis laikėsi rusų žemių grobimo politikos. Tuo tarpu kryžiuočiai vėl pradėjo
ginčą dėl Žemaitijos. Lenkija ir Lietuva 1414,1419 m. kariavo prieš Ordiną jo valdose.
1422 m. prie Melno ežero buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Ordinas galutinai
atsisakė Žemaitijos, bet jam liko Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Lietuva gavo siaurą
išėjimą į Baltijos jūrą tarp Palangos ir Šventosios. Žemaitijos susigrąžinimu pasibaigė
kruvini karai su kryžiuočiais.

Bandymas karūnuotis

1429 m. sausio 9 – 29 d. įvyko Lietuvos, Lenkijos valdovų bei imperatoriaus Zigmanto suvažiavimas Lucke Vidurio ir Rytų Europos klausimams aptarti. Luckas buvo svarbiausias Voluinės miestas su didele mūrine pilimi ir katalikų vyskupo rezidencija, priklausęs LDK. Suvažiavime dalyvavo ir Maskvos, Tverės didžiųjų kunigaikščių, popiežiaus. Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Danijos, Moldavijos, Aukso Ordos, Riazanės ir kiti pasiuntiniai. Vytautas svečius priėmė tikrai karališkai, nustebindamas visus savo turtingumu, vaišingumu, dosnumu. Suvažiavimo pabaigoje buvo aptartas Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi siūlymas. Imperatorius Zigmantas, pasiūlęs vainikuoti Vytautą, manė sumažinsiąs Lenkijos įtaką Rytų ir Vidurio Europoje. Lietuvos bajorai palaikė pastangas paskelbti LDK karalyste ir stengėsi paveikti ir Vytautą, kuris laikėsi atsargiau ir neskubėjo vainikuotis. Jogaila vainikavimuisi pritarė, nes jį įkalbėjo pats Zigmantas. Be to, lenkų monarchui buvo naudinga, kad vienas jo sūnus taptų Lietuvos karaliumi (po Vytauto mirties). Lenkų ponai pasipriešino Vytauto vainikavimuisi ir sausio 28 d. išvyko namo. Savo sutikimo Ponų tarybos spaudimu buvo priverstas atsisakyti ir Jogailai

Vytauto karūnavimas turėjo įvykti 1430 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Lietuvos valdovas sukvietė daug užsienio šalių atstovų. Viskas buvo paruošta vainikavimosi apeigoms. Tačiau lenkų ponai Lenkijos teritorijoje sulaikė Zigmanto I pasiuntinius, vežusius atitinkamus imperatoriaus aktus ir karališkąsias regalijas. Vainikavimosi apeigas teko atidėti, kol bus atsiųsti nauji vainikai. Senas, jau aštuoniasdešimtmetis Lietuvos valdovas lenkų įžeidimo negalėjo užmiršti. Susikrimtęs ir sirguliuodamas pakeliui iš Vilniaus į Trakus nukrito nuo žirgo ir smarkiai susitrenkė. 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė Trakuose. Vytautas buvo palaidotas Vilniuje, katedros rūsyje, po švento Mykolo altoriumi.

Vytautas už didžius nuopelnus Lietuvai vadinamas Didžiuoju. Paėmė Lietuvą valdyti suvargusią, karų ir netvarkos nukamuotą, suirusią, o paliko turtingą ir galingą, milžiniško didumo (nuo Baltijos jūros Šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose), padarė ją savarankišką, atvėrė kelią į Lietuvą Europos kultūrai. Taigi Vytautas sukūrė Europos valstybę Lietuvą, reikalaujančią vienodų teisių su kitomis Vakarų valstybėmis ir tautomis. Matyt, likimas lėmė, kad Lietuva po Vytauto daugiau nebeturėjo didesnio valdovo.

Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties

Po Vytauto mirties Lietuvos ponai, susitarę su LDK rusų, baltarusių ir ukrainiečių didikais, siekdami išsaugoti valstybės savarankiškumą ir nevykdyti Horodlės unijos, pasiūlė Švitrigailą (jaunesnįjį Jogailos brolį) (1430 – 1432) Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jogaila, tuo metu buvęs Lietuvoje, su tuo sutiko.

O lenkų feodalai, pasinaudoję Vytauto mirtimi, užgrobė Podolę ir dalį Voluinės su Lucku. Lietuviai neišleido Jogailos. Kilo ginkluotas konfliktas. Švitrigaila slapta sudarė gynimosi ir puolimo sutartį su Vokiečių ir Livonijos ordinais, tarėsi dėl pagalbos su totoriais, stiprino taiką su Naugardu. Imperatorius Zigmantas palaikė Švitrigailos siekius karūnuotis. Šie rėmė Švitrigailą ir troško, kad iširtų Lietuvos ir Lenkijos unija, susilpnėtų Lenkija. 1431 m. Lenkijos karalystė pradėjo karą su Lietuva. LDK kariuomenei teko trauktis, 1431 m. rugpjūčio mėnesį Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai, karo veiksmai pakrypo Lenkijos nenaudai. Jogaila paprašė paliaubų. 1432 m. buvusieji Vytauto padėjėjai, kurstomi lenkų, pradėjo ruošti perversmą, nes Švitrigaila nesugebėjo tęsti Vytauto politikos, buvo žiaurus, karštuolis, jį supo daugybė naujų žmonių, su kuriais suartėjo gyvendamas rusų kraštuose. Švitrigailai pavyko pasprukti. Didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis (jaunesnysis Vytauto brolis) (1432 -1440). Žygimanto valdžią pripažino Lietuva, Minsko žemės, Padneprės valsčiai. Visos kitos baltarusių, rusų, ukrainiečių žemės stojo už Švitrigailą. 1432 m. Gardino sutartimi Žygimantas atnaujino uniją su Lenkija. Jis pažadėjo po mirties palikti Jogailai ir jo įpėdiniams teises į LDK. Nuspręsta, kad Podolė turi būti Lenkijos, p Voluinė liko Žygimantui iki mirties, bet daug pilių buvo atiduota Lenkijai.

LDK atsidūrė kryžkelėje. Prieš ją buvo du keliai – arba su Švitrigaila ir baltarusių ir ukrainiečių feodalais kovoti prieš Lenkiją dėl nepriklausomybės, arba pasidalyti su lenkų bajorais užgrobtas ukrainiečių žemes ir drauge su Žygimantu pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią. Tolesnį LDK likimą lėmė 1435 m. įvykęs Pabaisko (Ukmergės) mūšis tarp dviejų pretendentų į LDK sostą – Švitrigailos ir Žygimanto.

Nugalėjęs Švitrigailą, Žygimantas bandė atsikratyti Lenkijos feodalų globos, norėdamas palikti LDK sostą savo sūnui. Jis stiprino krašto valdžią ir ketino apriboti sritinių kunigaikščių teises. Už tai jis buvo sąmokslininkų nužudytas Trakuose. Nauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas trylikametis Jogailos sūnus Kazimieras (1440 – 1492).

Susiję įrašai:

• Lietuvos valstybės atkūrimas ir raida
• Lietuvos visuomenė 1944 -1990 m.
• Komunistų ir nacių okupacijos Lietuvoje
• Autoritarinis valdymas Lietuvoje, jo politiniai padariniai
• Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratijos raida