LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais
LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais
(Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, jo santykiai su kaimynais. Bandymas karūnuotis. Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties)
Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas
Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas gimė 1350 m. Jo tėvai – kunigaikštis Kęstutis ir kunigaikštienė Birutė. Mirus Kęstučiui, Vytautas ryžosi su kryžiuočių pagalba susigrąžinti tėvo žemes iš Jogailos. Išvykdamas į Lenkiją karaliauti, Jogaila Lietuvą paskyrė valdyti broliui Skirgailai, kuriam užrašė dalį Vilniaus ir Trakų žemių. Vytautas įsižeidė, kad Jogaila negrąžino jam Kęstučio valdytų sričių, bet davė Voluinę. Dešimt metų truko Vytauto kova su Skirgaila ir Jogaila dėl dominavimo Lietuvoje. Jogaila,
suprasdamas, kad jam sunku bus išsilaikyti Lietuvoje, nes Lietuvos žmonės mielai jungėsi prie Vytauto, pasiryžo su juo vėl susitaikyti ir grąžinti jam ne tik tėviškę, bet ir visas Lietuvos žemes.
1392 m. Astravo dvare prie Lydos Vytautas ir Jogaila sudarė sutartį, pagal kurią Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio turėtas žemes. Kaip Jogailos vietininkas, ėmė valdyti Vilnių. Vytautas pasižadėjo nesiskirti nuo Lenkijos ir teikti jai pagalbą, t.y. likti Lenkijos vasalu. Pagal sutartį po Vytauto LDK, išskyrus Vytauto brolio Žygimanto valdas, turėjo atitekti Lenkijos karaliui.
Taigi Vytautas ne tik atgavo tėvo palikimą, bet ir visą Lietuvą, nes tapo Vilniaus valdovu. Jis buvo tokia stipri asmenybė, kad pasinaudodamas tuo, ką gavo Astrave, sukūrė didingiausią Lietuvos istorijos epochą. Nuo Astravo sutarties 1392 m. iki savo mirties 1430 m. jis valdė Lietuvą vienas.
1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi Lenkija patvirtino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tapęs didžiuoju LDK kunigaikščiu, savo krašto bajorų remiamas, visą valdymo laiką stengėsi stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią ir centralizuoti valstybę:
L Nepaklusnius kunigaikščius pašalino iš jų valdomų žemių ir į jų valdas paskyrė savo vietininkus, daugiausia ištikimus lietuvių bajorus ir paklusnius kunigaikščius.
2. Lietuvių bajorai ir didžiojo kunigaikščio klausantys maži kunigaikščiai sudarė Didžiojo kunigaikščio tarybą. Su savo Tarybos nariais, ypač lietuvių bajorais, Vytautas sprendė visus svarbiausius valstybės reikalus. Jie buvo valstybės savarankiškumo gynėjai.
3. Valdė Lietuvą, remdamasis bajorų karine jėga. Duodamas bajorams daugiau žemių, reikalavo iŠ jų uolesnės karinės tarnybos. Jis toliau tęsė Jogailos pradėtą valstiečių dovanojimo paprotj, nustatė naują duoklės ėmimo tvarką: valstiečiai turėjo atiduoti iš anksto nustatytą grūdų kiekį ir pinigų sumą.
4. Laipsniškai šalino kunigaikščius ir nuo vadovavimo kariuomenei, šias pareigas perduodavo vaivadoms. Vaivadijos, kaip teritoriniai vienetai, buvo įvestos 1413 m. Horodlės unijos aktu. Šis aktas iškėlė Lietuvos bajorų luomą ir aprūpino jį įvairiomis privilegijomis.
Vytauto santykiai su kaimynais
Vytauto stiprėjimas, jo siekimas vykdyti savarankišką Lietuvos politiką bajorų pagalba kėlė Lenkijos ponų nerimą. Karalienė Jadvyga, lenkų ponų raginama, pareikalavo iŠ Vytauto vasalinės duoklės, nes Jogaila jai buvo užrašęs dalį LDK žemių. Vytautas atsisakė, nes tai būtų reiškę LDK ir jos valdovo Vytauto nepriklausomybės praradimą.
Susidarius palankioms sąlygoms vykdyti užkariavimus rytuose ir atsiradus progai pajungti savo valdžiai Rusią, Vytautui reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Tuo tikslu 1398 m. Salyne buvo pasirašyta taikos sutartis su Ordino magistru, pagal kurią Vytautas užleido Ordinui Žemaičius iki Nevėžio, Šiaurinę Suvalkų dalį. Ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet ir padėti Vytautui kariauti rytuose.
Sudaręs Salyno sutartį, Vytautas pradėjo grobti ukrainiečių žemes, kurios dar buvo likusios totorių valdžioje. XIV a. pabaigoje jis išplėtė savo valstybės ribas iki Juodosios jūros. 1398 m. Vytautas įsiveržė į pietų Rusią ir iš ten į Lietuvą atsivedė totorių ir
karaimų, kurių palikuonys dar ir dabar gyvena Lietuvoje:
1399 m. pas Vytautą prašyti pagalbos susigrąžinti prarastą sostą atvyko totorių chanas Tochtamyšas. Tuo pasinaudodamas Vytautas surengė didelj žygį prieš totorius, kurį palaimino pats popiežius. Lemtingas žygis įvyko prie Vorsklos upes. Kautynės baigėsi skaudžiu pralaimėjimu: žuvo beveik trys ketvirtadaliai Vytauto kariuomenės ir apie 20 kunigaikščių. Pats Vytautas išsigelbėjo, pasinaudojęs nakties tamsa.
1401 m. Vilniaus – Radomo sutartimi užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas rėmė 1401 m. žemaičių sukilimą prieš Ordiną ir padėjo jiems išsivaduoti. Bet siekdamas susigrąžinti Smolenską, kurį prarado po Vorsklos mūšio, 1404 m. vėl atidavė Žemaitiją Ordinui ir tais pačiais metais užėmė ir prisijungė Smolenską. Tai Vytautą vėliau įgalino pasitelkti Žalgirio mūšiui ne tik Kijevo, bet ir Smolensko pulkus. 1406 – 1408 m. Vytautas kariavo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl Pskovo ir Naugardo, tačiau, sudaręs taikos sutartis su šiais miestais, užsitikrino Maskvos kunigaikščio paramą. Tai padaręs, nukreipė jėgas prieš kryžiuočius. 1409 m.Vytauto remiami sukilo žemaičiai ir išvijo kryžiuočius iš Žemaitijos. Žemaitija susijungė su Lietuva. Matydami bendrą priešą – kryžiuočius – Jogaila ir Vytautas nutarė sutelkti prieš juos jėgas. Lemiamas mūšis su Ordinu buvo neišvengiamas.
Vytautas ir Jogaila nutarė burti jungtines karines jėgas Lenkijoje, prie Vyslos. Jogaila surinko kariuomenę iš Lenkijos karalystės žemių. Su lenkų kariuomenės pulkais žygiavo samdytas čekų būrys. Vytauto kariuomenės daugumą sudarė lietuvių ir rusų kariai. Visas pasiruošimas karui vyko labai slaptai. Ordinas už didžiulius pinigus pasisamdė kariuomenės iš Europos.
1410 m. liepos 15 d. sąjungininkams, žygiuojantiems į Marienburgą, ties Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) kaimais kelią pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama Ulricho fon Jungingeno. Nėra abejonės, kad pagal užimamą valstybėje vietą vadovauti derėjo Jogailai. Tačiau apie Vytauto vadovavimą kautynėms gana vaizdžiai kalba istoriniai šaltiniai:
1. Dlugošas rašo, kad Vytautas vadovavo visai lenkų ir lietuvių kariuomenei.
2. Magistras atsiuntė du kalavijus kaip kvietimą į mūšį. Taigi dvigubą sąjungininkų vadovybę pripažino ir Ordino vadovybė.
Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis: lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras atsiuntė du kalavijus ir ragino nesislapstant krūmuose pradėti kautynes.
Duglošas rašė, kad vokiečiai visas jėgas nukreipė į dešinįjį sparną. Po beveik valandą trukusio smarkaus puolimo Vytauto kariuomenė ėmė trauktis. Matyt, šiuo iš anksto apgalvotu manevru buvo norima išsklaidyti kryžiuočių jėgas. Lietuvius atmušus, kryžiuočiai puolė lenkus ir Smolensko pulkus. Tris valandas vyko smarki kova. Kryžiuočiai jau buvo beapsupą lenkus, bet tuo metu, kiek kitaip surikiavęs būrius, į kovos lauką su savo kariais grįžo ir Vytautas. Smūgis buvo toks netikėtas, jog vokiečiai pakriko ir jau nebesugebėjo susitelkti. Kautynės baigėsi visišku Ordino kariuomenės sutriuškinimu. Tarp 200 kritusių riterių buvo pats didysis magistras, daug aukštų Ordino, pareigūnų.
Karo sėkmę Lenkijai ir Lietuvai lėmė tai, kad jų valdovai veikė sumaniai, apdairiai. Bendros karinės pajėgos pirmą kartą sėkmingai veikė išvien. Kariai buvo įsitikinę kovos teisingumu, juos jungė moralinė – politinė vienybe.
Žalgirio mūšis sustabdė beveik 200 metų trukusį lietuvių tautos naikinimą. Kautynių lauke žlugo kryžiuočių ordino galybė, buvo užkirstas kelias jo yeržimuisi j Rytus. Lietuva ir Lenkija buvo pripažintos didžiausiomis valstybėmis, jos įgijo pirmenybę prieš Ordiną
Puslapiai: 1 2