LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais
Rytų Europoje.
Laimėję Žalgirio mūšį, sąjungininkai uždelsė žygį į Marienburgą ir leido naujam Ordino magistrui įsitvirtinti pilyje. Kryžiuočių sostinės jie nepaėmė. 1411 m. buvo sudaryta Toninės taika su kryžiuočiais. LDK buvo pripažinta Žemaitija iki Vytauto gyvos galvos, Lenkijai – Dobrynė. Ordinas turėjo atlyginti karo nuostolius, bet susigrąžino sąjungininkų užimtas pilis ir belaisvius.
Po Žalgirio mūšio prireikė suartinti Lenkijos ir Lietuvos socialinę ir valstybinę struktūras. Šiuos klausimus sprendė 1413 m. Horodlėje (prie Bugo upės, į pietus nuo Bresto) įvykęs abiejų šalių bajorų suvažiavimas. Buvo susitarta, kad, mirus Jogailai, be Vytauto žinios lenkai nerinks savo karaliaus, o mirus Vytautui, Jogaila turi teisę skirti Lietuvos valdovą. Abi šalys pasižadėjo padėti viena kitai gintis nuo priešų. Lietuvos bajorai, kurie išpažino katalikų tikėjimą, buvo prilyginti lenkų didikams. LDK buvo nuspręsta įvesti tokį teritorinį administracinį valdymą kaip Lenkijoje: jos teritorija padalijama į vaivadijas, į kurias didžiojo kunigaikščio vietininkais skiriami vaivados, o į svarbiausių vaivadijų pilis – kaštelionai. Katalikų vyskupai, vaivados ir kaštelionai ir kai kurių Rusios žemių seniūnai sudarė Didžiojo kunigaikščio tarybą, kuriai prigijo Ponų tarybos pavadinimas.
Po Horodlės unijos Vytautas toliau stengėsi didinti Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos. Jis laikėsi rusų žemių grobimo politikos. Tuo tarpu kryžiuočiai vėl pradėjo ginčą dėl Žemaitijos. Lenkija ir Lietuva 1414,1419 m. kariavo prieš Ordiną jo valdose. 1422 m. prie Melno ežero buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Ordinas galutinai atsisakė Žemaitijos, bet jam liko Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Lietuva gavo siaurą išėjimą į Baltijos jūrą tarp Palangos ir Šventosios. Žemaitijos susigrąžinimu pasibaigė kruvini karai su kryžiuočiais.
Bandymas karūnuotis
1429 m. sausio 9 – 29 d. įvyko Lietuvos, Lenkijos valdovų bei imperatoriaus Zigmanto suvažiavimas Lucke Vidurio ir Rytų Europos klausimams aptarti. Luckas buvo svarbiausias Voluinės miestas su didele mūrine pilimi ir katalikų vyskupo rezidencija, priklausęs LDK. Suvažiavime dalyvavo ir Maskvos, Tverės didžiųjų kunigaikščių, popiežiaus. Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Danijos, Moldavijos, Aukso Ordos, Riazanės ir kiti pasiuntiniai. Vytautas svečius priėmė tikrai karališkai, nustebindamas visus savo turtingumu, vaišingumu, dosnumu. Suvažiavimo pabaigoje buvo aptartas Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi siūlymas. Imperatorius Zigmantas, pasiūlęs vainikuoti Vytautą, manė sumažinsiąs Lenkijos įtaką Rytų ir Vidurio Europoje. Lietuvos bajorai palaikė pastangas paskelbti LDK karalyste ir stengėsi paveikti ir Vytautą, kuris laikėsi atsargiau ir neskubėjo vainikuotis. Jogaila vainikavimuisi pritarė, nes jį įkalbėjo pats Zigmantas. Be to, lenkų monarchui buvo naudinga, kad vienas jo sūnus taptų Lietuvos karaliumi (po Vytauto mirties). Lenkų ponai pasipriešino Vytauto vainikavimuisi ir sausio 28 d. išvyko namo. Savo sutikimo Ponų tarybos spaudimu buvo priverstas atsisakyti ir Jogailai
Vytauto karūnavimas turėjo įvykti 1430 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Lietuvos valdovas sukvietė daug užsienio šalių atstovų. Viskas buvo paruošta vainikavimosi apeigoms. Tačiau lenkų ponai Lenkijos teritorijoje sulaikė Zigmanto I pasiuntinius, vežusius atitinkamus imperatoriaus aktus ir karališkąsias regalijas. Vainikavimosi apeigas teko atidėti, kol bus atsiųsti nauji vainikai. Senas, jau aštuoniasdešimtmetis Lietuvos valdovas lenkų įžeidimo negalėjo užmiršti. Susikrimtęs ir sirguliuodamas pakeliui iš Vilniaus į Trakus nukrito nuo žirgo ir smarkiai susitrenkė. 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė Trakuose. Vytautas buvo palaidotas Vilniuje, katedros rūsyje, po švento Mykolo altoriumi.
Vytautas už didžius nuopelnus Lietuvai vadinamas Didžiuoju. Paėmė Lietuvą valdyti suvargusią, karų ir netvarkos nukamuotą, suirusią, o paliko turtingą ir galingą, milžiniško didumo (nuo Baltijos jūros Šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose), padarė ją savarankišką, atvėrė kelią į Lietuvą Europos kultūrai. Taigi Vytautas sukūrė Europos valstybę Lietuvą, reikalaujančią vienodų teisių su kitomis Vakarų valstybėmis ir tautomis. Matyt, likimas lėmė, kad Lietuva po Vytauto daugiau nebeturėjo didesnio valdovo.
Lenkijos karalystė ir LDK po Vytauto mirties
Po Vytauto mirties Lietuvos ponai, susitarę su LDK rusų, baltarusių ir ukrainiečių didikais, siekdami išsaugoti valstybės savarankiškumą ir nevykdyti Horodlės unijos, pasiūlė Švitrigailą (jaunesnįjį Jogailos brolį) (1430 – 1432) Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jogaila, tuo metu buvęs Lietuvoje, su tuo sutiko.
O lenkų feodalai, pasinaudoję Vytauto mirtimi, užgrobė Podolę ir dalį Voluinės su Lucku. Lietuviai neišleido Jogailos. Kilo ginkluotas konfliktas. Švitrigaila slapta sudarė gynimosi ir puolimo sutartį su Vokiečių ir Livonijos ordinais, tarėsi dėl pagalbos su totoriais, stiprino taiką su Naugardu. Imperatorius Zigmantas palaikė Švitrigailos siekius karūnuotis. Šie rėmė Švitrigailą ir troško, kad iširtų Lietuvos ir Lenkijos unija, susilpnėtų Lenkija. 1431 m. Lenkijos karalystė pradėjo karą su Lietuva. LDK kariuomenei teko trauktis, 1431 m. rugpjūčio mėnesį Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai, karo veiksmai pakrypo Lenkijos nenaudai. Jogaila paprašė paliaubų. 1432 m. buvusieji Vytauto padėjėjai, kurstomi lenkų, pradėjo ruošti perversmą, nes Švitrigaila nesugebėjo tęsti Vytauto politikos, buvo žiaurus, karštuolis, jį supo daugybė naujų žmonių, su kuriais suartėjo gyvendamas rusų kraštuose. Švitrigailai pavyko pasprukti. Didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis (jaunesnysis Vytauto brolis) (1432 -1440). Žygimanto valdžią pripažino Lietuva, Minsko žemės, Padneprės valsčiai. Visos kitos baltarusių, rusų, ukrainiečių žemės stojo už Švitrigailą. 1432 m. Gardino sutartimi Žygimantas atnaujino uniją su Lenkija. Jis pažadėjo po mirties palikti Jogailai ir jo įpėdiniams teises į LDK. Nuspręsta, kad Podolė turi būti Lenkijos, p Voluinė liko Žygimantui iki mirties, bet daug pilių buvo atiduota Lenkijai.
LDK atsidūrė kryžkelėje. Prieš ją buvo du keliai – arba su Švitrigaila ir baltarusių ir ukrainiečių feodalais kovoti prieš Lenkiją dėl nepriklausomybės, arba pasidalyti su lenkų bajorais užgrobtas ukrainiečių žemes ir drauge su Žygimantu pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią. Tolesnį LDK likimą lėmė 1435 m. įvykęs Pabaisko (Ukmergės) mūšis tarp dviejų pretendentų į LDK sostą – Švitrigailos ir Žygimanto.
Nugalėjęs Švitrigailą, Žygimantas bandė atsikratyti Lenkijos feodalų globos, norėdamas palikti LDK sostą savo sūnui. Jis stiprino krašto valdžią ir ketino apriboti sritinių kunigaikščių teises. Už tai jis buvo sąmokslininkų nužudytas Trakuose. Nauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinktas trylikametis Jogailos sūnus Kazimieras (1440 – 1492).
Puslapiai: 1 2