LDK XVI a.
LDK XVI a.
(Liublino unija ir jos padariniai. Bajorų demokratija . Kultūros laimėjimai Vilniaus akademija. Lietuvos Statutai. Teisinės, ūkinės reformos)
Liublino unija ir jos padariniai
LDK, turinti labai didelę teritoriją, XVI a. viduryje atrodė labai silpna tarp stiprėjančių gretimų valstybių. Viena iš jų buvo Švedija, kurioje valstiečiai buvo laisvi nuo baudžiavos ir su karaliumi ėjo kariauti dėl Baltijos. XV a. pab. Rusija nusikratė mongolų – totorių jungo ir XVI a. pr., Maskvai vadovaujant, baigė vienyti įvairias kunigaikštystes. Rusijos svarbiausias užsienio politikos tikslas buvo išeiti prie Baltijos jūros ir užmegzti ryšius su Europos šalimis. Taigi LDK reikėjo pakankamai jėgų atsilaikyti prieš stiprėjantį kaimyną – Rusiją.
1557 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas privertė Livonijos magistrą pasirašyti Pasvalyje pagalbos sutartį, nukreiptą prieš Rusiją. Caras Ivanas IV 1558 m. pradėjo kovą prieš Ordiną. Ordino magistras atvyko į Vilnių prašyti pagalbos, kurią buvo žadėjęs Žygimantas Augustas. 1559 m. Ordinas atsidavė Žygimanto Augusto globai ir 1561 m. tapo LDK vasalu. Tuo karas dėl Livonijos nesibaigė. Į karą įstojo Švediija. LDK padėtis darėsi vis sudėtingesnė.
Liublino unijos priežastys
1. Nesėkmės karuose su Rusija vertė Lietuvos bajorus ieškoti sąjungininkų, ir karinės pagalbos jie tikėjosi iš Lenkijos.
2. Lenkijos feodalai siekė užvaldyti Ukrainą ir kai kurias kitas rusų žemes. Jie seniai laukė progos prisijungti Lietuvą ir tam dabar susiklostė labai palankios sąlygos.
3. Žygimantas Augustas buvo bevaikis. Jam mirus, turėjo pasibaigti Gediminaičių dinastija, kurios atstovai užimdavo ir LDK, ir Lenkijos sostą. Jam pasibaigus, sunku buvo tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos feodalai valdovu išrinks tą patį asmenį. Lenkai to bijojo.
4. Lietuvos bajorai norėjo sau lygių teisių su Lenkijos bajorais.
Liublino unija
1569 m. Liublino mieste prasidėjo abiejų valstybių bajorų derybos. Lietuvos bajorai laikėsi nuomonės, kad Unija – tai dviejų laisvų valstybių sąjunga. Lietuva ir Lenkija ja remdamosi nepraranda nei žemių, nei savo valdymo tvarkos, nei įstatymų, tradicijų bei senųjų papročių. Lenkai siekė prijungti Lietuvą prie Lenkijos, kad Lietuva taptų Lenkijos valstybės dalimi. Protestuodami lietuvių bajorai paliko Seimą. Didžiausi unijos, kaip ją suprato lenkai, priešai iš lietuvių politikų buvo Radvilos, ypač M. Radvila Rudasis ir J. Chodkevičius. Dauguma bajorų Uniją laikė paprasta karine sąjunga. Tačiau kai karalius, vykdydamas lenkų bajorų valią, atskyrė nuo LDK keturias pietines vaivadijas ir prijungė jas prie Lenkijos, Lietuvos bajorai pasipiktino. Bet apie rimtą pasipriešinimą nebuvo kalbos. Lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas. Chodkevičius kreipėsi į Žygimantą Augustą ir prašė neskriausti Lietuvos. Abi šalys jau buvo išvargintos derybų. Lietuviai pareiškė, kad priima uniją. Laiminti lenkų pusė nekreipė dėmesio į smulkmenas ir tuo pasinaudoję lietuviai nors iš dalies pasiekė savo tikslą.
1569 m. liepos ld. abi pusės unijos aktą patvirtino priesaika.
Liublino unijos akte buvo skelbiama:
1. LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro Respubliką.
2. Si Respublika turi vieną valdovą, renkamą visų Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomų Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje.
3. Respublikoje bus vienas seimas ir vienas senatas.
4. Visi vidaus ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami bendrame seime.
5. Abiejų šalių bajorams leista visoje Respublikoje įsigyti dvarų, tarnybų ir keisti gyvenamą vietą.
Liublino unijos padariniai
1. Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. Lenkijos karalystė ir LDK turėjo atskirus valdžios pareigūnus, atskirą kariuomenę ir jos vadus, savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus.
2. Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Lietuva neteko teisės rinkti Vilniuje valdovą, turėti atskirą senatą ir atskirą seimą. Taigi valdovus rinko lenkai, o Lietuva galėjo jiems tik pritarti ar nepritarti. Lietuvos padėtis lemdavo jos pasirinkimą: ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš valdovo nuolaidų.
3. Sudarius uniją, jungtinė valstybė galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą.
4. Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbos ir kultūros skverbimuisi į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimui.
Bajorų demokratija
Jungtinėje Lenkijos – Lietuvos valstybėje, vadinamoje Respublika, didelę valdžią turėjo bajorija (ji sudarė 8 -10 proc. krašto gyventojų). Bajorai sakydavo, kad jie yra Respublikos kūnas, o karalius – jos galva. Visus valstybės reikalus jie norėjo tvarkyti patys (“Nieko naujo apie mane be manęs.”). Karaliaus valdžia pradėjo silpnėti, kai mirus Žygimantui Augustui baigėsi Gediminaičių dinastija ir karalių ėmė rinkti seimas – bajorų suvažiavimas. Nuo 1573 m. karaliai sudarydavo su bajorais valstybės valdymo sutartį, pagal kurią karalius buvo priverstas sutikti su visomis jam pateiktomis sąlygomis. Jeigu karalius nevykdydavo tų sąlygų, bajorai galėjo jo neklausyti ir pradėti prieš jį sukilimą. Nuo XVIII a. pab. bajorai įgijo dar daugiau laisvių.
Taigi, visas politinis Respublikos vidaus gyvenimas sukosi apie bajorų teisių gynimo šūkį. Bajorijai labiausiai rūpėjo 3 gyvenimo sferos: santykis su žeme, asmens laisvė, politinės teisės. Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitą principą, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo, realizavo “liberum veto” teisė (bajorų delegato teisė nesutikti su seimo daugumos nutarimais).
Tarp bajorų buvo skleidžiama visų bajorų lygybės idėja. Ji buvo grindžiama minėtais j principais, visų bajorų teise rinkti valdovą, atstovus į seimą, taigi prisidėti prie valstybės valdymo. Manyta, kad didžiausią pavojų bajorų lygybei ir laisvėms gali kelti stiprus valdovas. Dėl to valdovo veiksmai buvo vis labiau kontroliuojami. Tačiau iš tikrųjų lygybės bajorų tarpe nebuvo. Didikai išlaikė aukštas pozicijas visuomenėje ir valstybėje. Jie galėjo remtis dideliais turtais, įtaka visuomenėje, valdžia valstybėje, pinigais ir jėga. Nors visi bajorai formaliai buvo lygūs, tačiau didikai ėjo priešakyje ir rodė kelią.
Taigi vieno bajorų luomo hegemonija, kai kiti luomai silpni, virto anarchija, nors ji buvo dangstoma bajorų demokratijos vardu.
Kultūros pasiekimai XVI a.
Nuo XVI a. pradžios Lietuvoje pradėjo sklisti renesanso ir humanizmo idėjos, reformacinis sąjūdis. Iš visų Lietuvoje pasireiškusių humanistų aiškiausiai savo visuomenines pažiūras išdėstė Mykolas Lietuvis, lotyniškai parašęs politinius memuarus ir įteikęs juos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Jis siūlė priemones santvarkai tobulinti. Daugiausia kritikos kliuvo teismų tvarkai ir bažnyčiai. Sielodamasis dėl valstybės silpnėjimo, priekaištavo privilegijuoto luomo žmonėms už šiurkštų artimo meilės kaip dorovės normos pažeidinėjimą.
Humanistai politinių programų nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios neragino. Jų pasaulėžiūra atitiko ankstyvuosius buržuazijos siekimus, griovė feodalinę ideologiją.
Žymiausi reformacijos idėjų skleidėjai Lietuvoje buvo Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapalionis. A. Kulvietis laikomas pirmuoju labai išsilavinusiu lietuviu. Jis buvo ano meto Europos garso žmogus, didikų Goštautų ir karalienės Bonos remiamas 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą, kuri ruošė jaunimą studijoms užsienio universitetuose. Joje buvo mokoma lietuviškai.
Puslapiai: 1 2