LDK XVI a.
Antras Europos garso humanistas – Stanislovas Rapolionis. Tai vienas iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų bei žymiausių jo profesorių, vadovavo protestantų teologijos katedrai.
Rapolionis su Kulviečiu parengė dirvą pirmai lietuviškai knygai. Vertė į lietuvių kalbą giesmes, kuriomis vėliau pasinaudojo Mažvydas, globojo universitete studijuojančius lietuvius.
Vis dėlto didžiausias iš lietuvių humanistų buvo Martynas Mažvydas. 1547 m. Karaliaučiuje buvo išleista jo parengta pirmoji lietuviška knyga – “Katekizmas”. Ši knyga buvo skirta kunigams ir išsilavinusiems aukštuomenės sluoksnių žmonėms, kad jie mokytų beraštę liaudį religinių dogmų, ją šviestų. Po pratarmės eina nedidelis elementorius. Čia pateikiama pirmoji abėcėlė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti.! Po katekizmo pridėtos giesmės su gaidomis.
Pačioje Lietuvoje lietuviškos knygos pradėtos leisti tik XVI a. pabaigoje. Mikalojus Daukša 1595 m. Vilniuje išspausdino “Katekizmą”, lai pirmoji išlikusi lietuviška knyga, į išleista LDK. Literatūrinę šlovę M. Daukšai pelnė kitas darbas – 1599 m. išleistai pamokslų knyga “Postilė”. Mums reikšmingiausia jos prakalba. Tai kūrinys, smerkęs prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą. Svarbiausiu tautos požymiu] laikė kalbą. Kreipdamasis į bajorus ir kunigus, jis ragino visur ir visada vartoti lietuvių kalbą. Daukša buvo didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių, padėjo pagrindus) lietuviškai raštijai XVI a.
1582 m. buvo išleista Motiejaus Strijkovskio “Kronika” – pirmoji spausdinta Lietuvos istorija lenkų kalba.
1522 m. Pranciškus Skorina Vilniuje išspausdino pirmąją knygą “Mažąją kelionių knygą”, o 1525 m. – “Apaštalą”.
Knygų spausdinimo pradžia atskleidė neribotas perspektyvas kultūros pažangai.
Vilniaus akademija
XVI a. viduryje, kilus reformacijai ir plintant renesanso idėjoms, prasidėjo naujas
Lietuvos švietimo raidos etapas.
Vilniaus vyskupas V. Protasevičius, palaikomas karaliaus, pakvietė iš Lenkijos kovoti su reformatais katalikų vienuolių jėzuitų, kurie 1570 m. Vilniuje įsteigė pirmąją savo kolegiją. 1579 m. karalius Steponas Batoras pertvarkė kolegiją į akademiją (universitetą). Jėzuitai tikėjosi Vilniaus universitetą paversti kovos su reformacija centru, katalikybės atrama. Bet universitetas išaugo į tikrą mokymo ir mokslo įstaigą. Jame veikė du fakultetai – filosofijos ir teologijos.
Pirmuoju Vilniaus akademijos rektoriumi buvo paskirtas Krokuvos jėzuitas Petras Skarga. Dauguma studentų buvo lenkai ir lietuviai. Pagrindinė mokymo forma buvo paskaitos ir disputai. Mokslas vyko lotynų kalba. Čia 1579 m. mokėsi 160, o 1597 m. – 800 studentų. Universitetas turėjo turtingą biblioteką, kurios didžiausią dalį sudarė karaliaus Žygimanto Augusto dovanotos knygos.
Taigi Vilniaus universitetas buvo pirmoji aukštoji mokykla Rytų Europoje.
Lietuvos Statutai
XVI a. – įstatymų leidybos klestėjimo šimtmetis. Išleisti trys Lietuvos Statutai (1529, 1566,1588 m.) – žymūs teisės kultūros paminklai.
1529 m. visi seniau kunigaikščių išleisti įstatymai ir senieji papročiai buvo surašyti į vieną knygą, pavadintą Lietuvos Statutu. Juo buvo suteikta gana plačių teisių visam bajorų luomui. Įtvirtinta bajorų viršūnių – ponų – viešpataujanti padėtis visuomenėje. Ponų taryba kartu su didžiuoju kunigaikščiu valdė valstybę, o kiti bajorai privalėjo eiti karinę tarnybą, už tai gaudavo valdyti valstybei priklausančius dvarus. Bajorai savo nuožiūra galėjo tvarkyti tik trečdalį žemių. Kitą dalį žemės valdų galėjo tvarkyti tik su didžiojo kunigaikščio ar jo pareigūnų žinia. Statutas įteisino žemvaldžių feodalų viešpatavimą valstiečių atžvilgiu.
Sis Statutas buvo parengtas vadovaujant Albertui Goštautui. Jis visomis išgalėmis tvirtino Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo Lenkijos.
Nė vienas iš daugelio Europos feodalinių teisynų ne tik savo apimtimi, bet ir turiniu, o ypač teisinių formulių baigtumu, kalbos tobulumu ir savo renesansine dvasia neprilygsta Pirmajam Statutui. Tai nulėmė keletas objektyvių sąlygų: niekur Europoje, išskyrus Lenkiją, feodalai neturėjo tokių laisvių, kurios ilgainiui išsigimė į anarchiją ir pražudė pačią valstybę. Statutu buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių bajorų teisės. Tai suteikė jam demokratiškumo, tautinio ir religinio pakantumo atspalvį.
1566 m. buvo priimtas Antrasis Lietuvos Statutas. Šis Statutas išsprendė pagrindinę, eiliniams bajorams labiausiai rūpimą problemą – visiškai laisvo disponavimo žemės nuosavybe. Įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas: administracinį teritorinį valstybės suskirstymą į apskritis (pavietus), bajorų renkamus apskrities, žemės, pilies ir pakamorės teismus, bajorų dalyvavimą apskričių seimeliuose ir LDK seime, spartesnį valstiečių vertimą baudžiauninkais, sustiprėjusį jų išnaudojimą.
1588 m. išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas dar labiau išplėtė bajorų teises ir detaliau reglamentavo valstiečių vertimą baudžiauninkais. Jis prarado savo galią 1840 m., kai Lietuvoje buvo priimti Rusijos įstatymai.
Naujajame Statute buvo patvirtinta, kad didysis kunigaikštis negali skirti jokių mokesčių ir prievolių bajorams, jų dvarams ir nuo jų priklausantiems valstiečiams. Tai gali padaryti tik patys bajorai seime. Įvairius viešuosius darbus Statutas priskyrė didžiojo kunigaikščio miestų miestiečiams ir jo valsčių valstiečiams.
Bajoras, palikęs dvarą ir ėmęsis verslų, nustoja savo luomo teisių ir laisvių. Statutas patvirtina, kad j karą turi eiti visi žemvaldžiai, vesdamiesi valdomos žemės kiekį atitinkantį valstiečių skaičių. Jei to nepadarys, iš jo bus atimamas dvaras.
Pradėjus veikti jo nuostatoms, visiškai įsigalėjo bajorų demokratija ir eiliniai bajorai ėmė aktyviai reikštis politiniame gyvenime.
Taigi Lietuvos Statutas – jo trys laidos – dabar jau daugelio laikomas feodalinės teisės fenomenu, bene tobuliausiu to meto teisinių aktų rinkiniu visoje Europoje.
Ūkinės, teisinės reformos
1557 m. Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas, siekdamas suintensyvinti žemės ūkį, padidinti iš jo gaunamas pajamas ir įtvirtinti feodalų teises į žemę, paskelbė dvarų reformą, vadinamą valakų reformos vardu. Visa valstiečių naudojama žemė buvo išmatuota valakais ir prievolių, ypač lažo, buvo reikalaujama nuo valako (21 ha).
Reformos esmė – visa ariamoji žemė sutelkiama į vieną masyvą ir iš jo kiekvienam valstiečiui skiriami 3 žemės rėžiai (pūdymui, vasarojui, žiemkenčiams). Tai buvo privaloma. Geriausiose žemėse kuriami palivarkai. Valstiečiai buvo apgyvendinti dideliuose gatviniuose kaimuose. Kadangi reforma pradėta vykdyti valstybiniuose dvaruose, jų valstiečiai buvo visiškai paversti baudžiauninkais.
Reformos padariniai: padidino valstiečių išnaudojimą, panaikino valstiečių žemės nuosavybę, asmens laisvę, įsigalėjus trilaukei žemės dirbimo sistemai, padidėjo darbo našumas ir iždo pajamos, suvienodino valstiečių ūkių pajėgumą.
1564 – 1566 m. Lenkijos pavyzdžiu buvo įvykdyta teismo ir administracijos reforma. Teismo ir administracijos vienetais tapo pavietai. Jie sudarė Trakų bei Vilniaus vaivadijas ir Žemaičių seniūniją. Taigi visa valstybės teritorija padalyta į 22 pavietus. Nauji teisinai buvo trejopi: žemės, pakamorės, pilies.
Iš šios teismų ir administracijos reformos bajorai laimėjo: jų teisės buvo sulygintos su ponų teisėmis. Taigi XVI a. viduryje visi feodalasi įgijo vienodas teises ir sudarė bajorų (šlėktų) luomą. LDK valstybės reikalai dabar buvo sprendžiami bajorų seimeliuose. Miestiečiai lemiamo balso valstybės valdyme neturėjo. Visa tai rodė, kad reforma padėjo pagrindą bajorų demokratijai.
Puslapiai: 1 2