LDK XVIII a.
LDK XVIII a.
(Vabtybingumo nuopuolis. Anarchija. Reformų bandymai Ketverių metų seimas (1788 -1792 m.). 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Padalijimai ir jų padariniai)
Valstybingumo nuopolis. Anarchija
Istoriniai šaltiniai leidžia tvirtinti, kad Respubliką sužlugdė objektyvios ir subjektyvios, vidinės ir išorinės priežastys. Galima teigti, kad Respublika žlugo pirmiausia dėl privilegijuotų luomų kaltės. Jie pasirodė esą bejėgiai, nesugebą veikti, užtikrinti politinę pažangą, vidaus politinę pusiausvyrą.
Po Žygimanto Augusto mirties monarcho valdžia pradėjo silpnėti. Lietuva ir Lenkija turėjo rinkti naują valdovą, kuriam iš anksto savo parašu reikėjo patvirtinti raštą su surašytomis bajorų teisėmis ir laisvėmis. Čia buvo skelbiama, jog karalius neprieštarauja laisvam karalių rinkimo principui, jog karo ir taikos dalykus spręs tik senatui pritarus, o visuotinį bajorų šaukimą į karą skelbs tik seimui pritarus, jog nesiųs bajorų kariauti į užsienio Šalis, samdomą kariuomenę išlaikys iš valstybės dvarų pajamų, nuolat turės jo veiklą kontroliuojančius senatorius rezidentus, kas dveji metai šauks seimą. Jeigu karalius pažeistų šiuos pagrindinius principus, bajorai galėtų pareikšti nepasitikėjimą juo ir pradėti ginkluotą sukilimą. Naujas karalius turėdavo patvirtinti šiuos ir dar naujus reikalavimus, kuriais palaipsniui karalių valdžia buvo dar labiau apribojama. Taigi, karaliaus valdžią visiškai apribojo tie, kurie ją rinko. Taip bajorai siekė išsaugoti savo “aukso laisves” (anarchizmą) ir neleisti įsigalėti absoliutizmui. Bajorai didžiuodamiesi gyrėsi, kad Respublika yra laisviausias pasaulio kraštas. Anot jų, Lenkijos – Lietuvos valstybė “laikosi netvarka”. Matydami valstybės silpnumą, bajorai vylėsi, kad jos niekas nenorės nukariauti.
Karaliaus valdžia ypač susilpnėjo valdant švedų Vazų dinastijos atstovams. Antai Zigmantas Vaza, norėdamas LDK didikų ir bajorų pripažinimo, 1588 m. patvirtino Trečiąjį Lietuvos Statutą, kuris suteikė bajorams dideles teises: tik jie galėjo spręsti ne tik savo luomo, bet ir visos valstybės reikalus, valdyti ir rinkti karalių. Valdant Jonui Kazimierui (1648 -1688 m.), įsigalėjo didikai: 1652 m. seime pirmą kartą pasinaudota liberum veto teise. Dalis bajorų laikė liberum veto demokratijos dalyku, o iŠ tikrųjų jis didino magnatų įtaką seimuose ir seimeliuose, sudarė sąlygas kištis į Lenkijos ir Lietuvos reikalus užsienio valstybėms. 1652 -1733 m. išsiskirstė nieko nenutarę 26 seimai, iŠ jų 13 nutraukė privatūs asmenys, dažnai tokie asmenys buvo paperkami. 1768 m. seimų reforma truputį sumažino liberum veto galią. Si teisė nebegaliodavo sprendžiant ekonominius klausimus. Galutinai ją panaikino 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija.
Taigi, susilpnėjus karaliaus valdžiai, valstybėje įsigalėjo anarchija. Ji stiprėjo nuo XVII a. pradžios, kada Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo didikai. Seimai, dėl veto teisės nieko neišsprendę, iširdavo. Į kovą dėl karūnos ėmė kištis užsienio valstybės, jos rėmėsi didikų grupėmis. Bajoriškoji demokratija, kurios pagrindinis principas buvo laisvas karalių rinkimas, tapo farsu. Smarkiai smuko Lenkijos ir Lietuvos autoritetas tarptautinėje politikoje. Tokia situacija valstybę stūmė į pražūtį.
Reformų bandymai
1764 ra. atskleidė paskutinį dramatiškiausią Abiejų Tautų Respublikos istorijos puslapį. Prasidėjo prieštaringas, dinamiškų įvykių kupinas, švietimo idėjų nutviekstas, kūrybinių ieškojimų, pastangų reformuoti visuomenę ir valstybę, atkurti jos tarptautinį prestižą laikotarpis. Jis baigėsi 1772,1793,1795 m. Respublikos padalijimais ir visišku valstybės likvidavimu.
Tarpuvaldžiu (1763 – 1764) Respublikos viduje kovodamos dėl valdžios susidūrė dar Augusto III laikais įsitvirtinusios politinės grupuotės. Vienai iš jų, vadinamųjų respublikonų, Respublikoje vadovavo Potockių giminė, o LDK jai priklausė Radvilos, Sapiegos, Višnioveckiai. Tai buvo senamadiškų didikų grupuotė, propagavusi bajorų laisves ir teises, valdovo rinkimus ir jo valdžios apribojimą, liberum veto. Tai vadinamieji “patriotai”, paramos ieškoję Prancūzijoje.
Kitai didikų grupei vadovavo senos kilmės, bet tik Augustui II valdant į stipriausių giminių gretas iškilusi Čartoriskių giminė. Jos ir visos grupuotės vadinosi “familija”. Jie buvo kariuomenės didinimo šalininkai, matė reikalą reformuoti seimą ir seimelius, panaikinti liberum veto, siūlė, kad valstybė stengtųsi skatinti ūkinius ir demografinius procesus. Jie rėmėsi Rusijos diplomatinėmis ir karinėmis jėgomis.
Faktiškai abi grupuotės ketino reformuoti valstybės valdžią, bet svarbiausia joms buvo pačioms įsitvirtinti valdžioje. Neįstengdamos susitarti, jos išardydavo beveik visus seimus, galvodamos tik apie savo naudą.
1764 m. Čartoriskių šeimos atstovas Stanislovas Poniatovskis tapo karaliumi. Tai buvo paskutinis Respublikos valdovas. Turėdami valdžią, Čartoriskiai norėjo įvykdyti kai kurias reformas ir išsivaduoti iš Jekaterinos II globos.
1764 -1766 m. buvo bandoma įgyvendinti dalines Respublikos valstybės reformas:
panaikinti liberum veto teisę seime, sprendžiant ekonominius klausimus; įsteigti
Lenkijos ir LDK Iždo ir Karo reikalų komisijas; nustatyti naują seimo darbo tvarką;
padidinti kariuomenę, įvesti generalinius muitus; patvirtinti nuostatą, kad ateityje valdovais galės būti renkami tik Respublikos piliečiai. Stanislovas Augustas ėmėsi žygių monarcho valdžiai stiprinti, reorganizuoti ją aptarnaujančias tarnybas. Jo iniciatyva prie valdovo buvo sukurtas patariamasis organas – kabinetas, reorganizuota Užsienio reikalų tarnyba, planuota artimiausiu laiku reformuoti švietimo sistemą. 1766 m.
Respublikos seimas atmetė Rusijos reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams (vad. disidentams) lygias su katalikais politines teises valstybėje.
Tačiau Jekaterina II prieš savo globotinius panaudojo jų priešininkus, suburdama juos Radome į konfederaciją – politinę ginkluotą karinę sąjungą. Konfederatai, vadovaujami Lietuvos didiko Karolio Radvilos, užėmė Varšuvą. Buvo sušauktas seimas, kuris pripažino Rusijai teisę žiūrėti, kad nebūtų pakeista valstybės santvarka ir paliestos bajorų teisės. Dalis bajorų pasipriešino tokiam sprendimui ir Baro miestelyje sušaukė savo konfederaciją, nukreiptą prieš Čartoriskius ir Rusijos viešpatavimą Respublikoje. Lietuvos ir Lenkijos feodalai konkrečių politinių tikslų, naudingų valstybei, neturėjo. Jie mėtėsi iš vienos stovyklos į kitą, ieškodami asmeninės naudos ir garbės.
1772 m. I Respublikos padalijimas
Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasitarimai dėl Respublikos padalijimo vyko nuo 1771 m. vidurio. Po pasitarimų buvo pasirašytos sutartys. 1772 m, Peterburge tarp Rusijos ir Prūsijos buvo pasirašyta sutartis dėl Respublikos padalijimo, o po dviejų savaičių prie jų prisidėjo Austrija. Šia sutartim Rusijai atiteko Polocko, Vitebsko, Matislavlio vaivadijos, dalis Minsko vaivadijos, Latgala. Prūsijai atiteko Pamario (be Gdansko), Vakarų Prūsijos bei Varmijos (be Torunės ir Malborko) teritorijos. Austrija prisijungė dalį Mažosios Lenkijos žemių su Lvovo miestu. Respublika per I padalijimą neteko maždaug 30 proc. teritorijos ir apie 35 proc. gyventojų.
1773 m. Respublikos seimas, valstybių aneksuotojų karinių jėgų spaudžiamas, buvo priverstas ratifikuoti 1772 m. padalijimą.
Ketverių metų seimas (1788 -1792). 1791 m. gegulės 3 d. Konstitucija’
1787 m., kai Turkija paskelbė karą Rusijai, o 1788 m. Švedija Rusijai, atsirado proga Lietuvos-Lenkijos valstybei pabandyti nusikratyti Rusijos jtakos. Valstybės reformų šalininkai skubėjo pasinaudoti palankia tarptautine situacija.
1788 m. darbą pradėjo neeilinio šaukimo Respublikos seimas, gavęs ketverių metų (1788 – 1792) seimo vardą. 1788 m. seimas ėmėsi valstybės valdymo reformų. Buvo padidinta kariuomenė (nuo 26 iki 100 tūkst.), panaikinta Nuolatinė taryba ir įsteigta Įstatymų sargyba (ministrų kabinetas), išrinktos Edukacijos, Policijos, Karo ir Biudžeto komisijos (ministerijos), jvestas valstybinis pajamų mokestis dvarininkams (10 proc.) ir dvasininkams (20 proc), nuspręsta imti rekrūtas iš visų žemvaldžių, taip pat ir Bažnyčios žemių. 1791 m. seime buvo priimtas Miestų įstatymas. Miestiečiai įgijo teisę būti žemės savininkais, užimti aukštųjų dvasininkų vietas, gauti valstybės tarnybą, būti karininkais. Jie galėjo siųsti į seimą savo delegatus, turinčius sprendžiamojo balsą svarstant miestų ir prekybos reikalus, ir patariamojo balso teisę sprendžiant kitas problemas. Tuo buvo sulygintos miestiečių ir bajorų teisės.
Puslapiai: 1 2