LDK XVIII a.
1791 m. gegužės 3 -ąją seimas priėmė Respublikos konstituciją, kuria patvirtino miestiečiams suteiktas teises, įvedė nutarimų priėmimą seime balsų dauguma, t.y. panaikinta liberum veto teisė. Konstitucijoje atsispindėjo prancūzų švietėjų idėjos: Ž.Ž. Ruso mintis, kad valdžia turi eiti “iš liaudies”, Š. Monteskjė samprotavimai apie valdžios padalijimą. Vykdomąją valdžią gavo karalius, kurio sostas paskelbtas paveldimu. Dalis šios valdžios priklausė ministrų kabinetui, vadinamam Įstatymų sargyba, veikiančiam karaliaus vardu. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai. Konstituciją priimant siekta stiprinti valstybę, centralizuoti jos valdžią. Taigi galima kalbėti apie naujos santvarkos – konstitucinės monarchijos – užuomazgų įteisinimą. Tačiau konstitucinės reformos nepalietė to, kas svarbiausia – nepanaikino baudžiavos ir valstiečių nepripažino valstybės piliečiais.
Konstitucijoje nebeliko valstybės dalijimo į Lenkijos karalystę ir LDK. Joje neužsimenama apie LDK savarankiškumą, neminimas nė Lietuvos vardas. Respublika vadinama Lenkija. Tačiau Liublino unijos aktas nebuvo panaikintas. Juo rėmėsi ir Ketverių metų seimo priimti įstatymai. Tad Lenkijos ir Lietuvos valstybė dar išlaikė dvilypį pobūdį.
1793 m. 11 Respublikos padalijimas
Dalis didikų ir bajorų skelbdamiesi, kad stoja prieš ryškų Lietuvos valstybingumo sumenkinimą Konstitucijoje, šaukdamiesi Rusijos caro pagalbos, Targovicos miestelyje, Ukrainoje, įsteigė savo konfederaciją. Jie skelbė, kad eis gaivinti “sulaužytų” bajorijos laisvių. Savo etmanu išrinko Simoną Kosakovskį. Jekaterina II atsiuntė savo kariuomenę. Konstitucijos šalininkai buvo nugalėti, o konstitucija 1793 m. panaikinta, nes imperatorė įžiūrėjo ir reformose, ir konstitucijoje savo nekenčiamos Prancūzijos didžiosios revoliucijos (1789 -1794 m.) įtaką.
Kai Respublikoje dar vyko tarpusavio kovos, už jos sienų imta derėtis dėl tolesnių šios valstybės žemių dalybų. 1793 m. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo padalijimo sutartį. Prūsija užgrobė vakarines lenkų žemes, tarp jų ir Gdanską, Torūnę ir Poznanę, o Rusija dešiniakrantę Ukrainą ir didumą Gudijos – Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijos, dalį Vilniaus vaivadijos, Bresto žemę ir dalį Voluinės. Austrija tuo metu kariavo su Prancūzija, tad antrajame Respublikos padalijime nedalyvavo.
1793 m. paskutinis Respublikos seimas pripažino (tylėdami), dalyvaujant rusų kariuomenei, antrąjį padalijimą. Po antrojo padalijimo išlikusi apkarpytomis sienomis Respublika su 4 milijonais gyventojų, atskirta nuo jūrų, apsupta trijų ekonomiškai ir politiškai stiprių valstybių, neteko bet kokio savarankiškumo.
1795 m. III Respublikos padalijimas
Paskutinis bandymas gelbėti Lenkijos valstybę buvo 1794 m. sukilimas. Jame dalyvavo dvarininkai ir miestiečiai – Gegužės 3 – iosios konstitucijos ir reformų šalininkai, – taip pat valstiečiai.
Sukilimą numalšino Rusijos armija. 1794 m. rugjūčio mėn. ji užėmė Vilnių, o vėlų rudenį nuslopino sukilimą Lenkijoje. Vėl užėmusios visą kraštą ir sunaikinusios sukilėlius, Rusija, Prūsija ir Austrija 1795 m. įvykdė trečią Respublikos padalijimą. Austrija pasiėmė Lenkijos žemių dalį su Krokuva, Prūsija – Lenkijos žemes su Varšuva ir Lenkijos Užnemunę, Rusija – visą Lietuvą, išskyrus kairįjį Nemuno krantą (Užnemunę).
Respublikos žlugimo padariniai
1. Tai buvo reakcinis trijų monarchų aktas, sužlugdęs 226 metus gyvavusią jungtinę valstybę.
2. Prisijungus Lietuvą prie Rusijos, caro vyriausybė pradėjo vykdyti ekonominę, politinę ir kultūrinę ekspansiją (įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimą), norėdama ją paversti savo kolonija, asimiliuoti (tautos susiliejimas su kita) lietuvių tautą.
3. Kraštą ėmė valdyti kitataučiai, lietuviams svetimos kultūros ir tikybos žmonės.
4. Liovėsi daug žalos dariusios feodalų tarpusavio kovos.
Puslapiai: 1 2