Lietuva carų valdžioje
Lietuva carų valdžioje
(Carizmo politika Lietuvoje. Kultūrinis pasipriešinimas. Sukilimai, jų tikslai ir padariniai Baudžiavos panaikinimas ir Lietuvos visuomenės raida XIX a. antroje
pusėje. Tautinis lietuvių atgimimas, jo politiniai siekiai)
Carizmo politika Lietuvoje
Po 1795 m. trečiojo Respublikos padalijimo visa Lietuva, išskyrus Užnemunę, buvo prijungta prie Rusijos. Abiejų Lietuvą pasidalijusių valstybių vadovai laikėsi vienodos politikos: Rusijos caras – rusinimo, Prūsijos karalius – vokietinimo Užnemunėje.
Po 1773 -1775 m. administracijos reformų visa Rusijos teritorija buvo padalyta į gubernijas, o šios – į apskritis. Per kelis kartus iš prijungtų LDK žemių buvo sudarytos Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijos. Į jas buvo paskirti gubernatoriai. Aukščiausią valdžią turėjo generalgubernatorius, kuris kartu buvo ir Lietuvoje laikomos kariuomenės viršininkas. Gubernijos buvo padalytos į apskritis. Jas valdė ispravnikai. Miestai pagal teises ir vidaus tvarką buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių miestus bei miestelius. Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iždo, baudžiamąjį, civilinį ir ekonominį skyrių. Skyriams vadovavo viršininkai – Lietuvos vyriausiosios valdybos nariai.
Caro valdžia nepakeitė valstiečių santykių su dvarininkais. Jie liko kaip ir buvę dvarininkų baudžiauninkais. Buvo pakeisti tiktai mokesčiai ir įvestas rekrūtų ėmimas. Mokesčius valstybei valstiečiai turėjo mokėti nuo vyrų skaičiaus, patikslinamo kas 15 metų. Mokesčius iš valstiečių surinkdavo dvarininkai ir atiduodavo į iždą. Jeigu valstietis neįstengė sumokėti mokesčių, vykdavo egzekucijos (tam tikros bausmės vykdymas). Į valstiečio kiemą buvo atsiunčiamas vienas ar du kareiviai ir čia apgyvendinami tol, kol bus sumokėti mokesčiai. O į rekrūtus dvarininkas atiduodavo tą valstietį, kurį norėjo bausti už nepaklusnumą. Kariuomenėje tekdavo tarnauti dvidešimt ir daugiau metų. Taigi prie Rusijos imperijos prijungta Lietuva negavo jokios savivaldos ir įsigalėjo Rusijos valdymo tvarka ir įstatymai (galutinai nuo 1840 m.)
Užimtoje Lietuvoje Jekaterina II buvo įvedusi Rusijos įstatymus. Jos įpėdinis, sūnus Pavlas I, nekęsdamas motinos, darė viską priešingai. Todėl jam valdant Rusijos valdžios politika kiek sušvelnėjo. Jis paskelbė 1794 m. sukilėliams amnestiją, išleido iš kalėjimo Tadą Kosciušką, mėgino užkirsti kelią valdininkų nesąžiningumui, grąžino Lietuvos Statutą. Caras Aleksandras I savo valdymo pradžioje, persiėmęs liberalizmo idėjomis, vykdė reformas, kėlė kultūros lygį. 1803 m. išleido įsaką dėl “laisvųjų žemdirbių”, t.y. dvarų savininkai galėjo atleisti nuo baudžiavos valstiečius su žeme. Kai kurie dvarininkai paleido valstiečius, bet be žemės.
1831 m. Rusijos carizmo politiką Lietuvoje atskleidžia būsimojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo raštas carui Nikolajui I. Rašte nurodyti konkretūs tos politikos tikslai: panaikinti Lietuvos Statutą, uždaryti Vilniaus universitetą, užkirsti visus kelius turtingesnio ir išsilavinusio sluoksnio kilimui Lietuvoje, suvaržyti katalikų dvasininkijos ekonomines ir politines teises, nepatikimus bajorus ir valstiečius iškelti į kitas gubernijas, Lietuvoje apgyvendinti kuo daugiau rusų kolonistų, iŠ jų suformuoti patikimą valdininkiją. Tam buvo panaudotos valstybinės žemės, kurias caras dosniai dalijo savo pagalbininkams.
Lietuvoje buvo daug bajorų, kurie sielojosi dėl prarasto valstybingumo ir kūrė planus jo atkūrimui. 1807 m. Prancūzijos valdovas Napoleonas, nugalėjęs Austriją ir Prūsiją, iš Lenkijos žemių sudarė Varšuvos kunigaikštystę, prie kurios prijungė lietuvių Užnemunę. Lenkų ir lietuvių bajorai laukė, kad Napoleonas, pradėjęs kovą su Rusija, atgaivins Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Bet į Napoleono planus tai neįėjo. Pasitraukus Napoleono armijai, tuojau buvo sugrąžinta senoji caro valdžia Napoleono šalininkai iškart pradėti persekioti. Pasibaigus karui, Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, didėjo nepasitenkinimas esama valdžia.
Kultūrinis pasipriešinimas
1803 – 1831 m. suaktyvėjo bajoriškoji inteligencija, ypač jos jaunimas, kurie organizavosi visuomeniniu, pasaulietiniu – kultūros, mokslo – pagrindu. Tai buvo vienas iš luomines struktūros irimo požymių.
Naujo pobūdžio draugijos – sambūriai kūrėsi pirmiausia kultūros, mokslo židiniuose apie Vilniaus universitetą, vidurines mokyklas. 1776 m. įsikūrė masonų draugija, siekusi vienybės, brolybės ir nesavanaudiškos pagalbos. Ši draugija platino švietimą, kovojo su priešais ir užsiėmė labdara, skelbė religinę ir tautinę toleranciją. Masonai propagavo, ugdė naujos, kapitalistinės visuomenės elementus, jiems rūpėjo, kad amatininkai ir valstiečiai įgytų elementarių mokslo žinių, keltų savo profesinį lygį.
1817 m. susikūrė Šubravcų draugija, kurios nariai įsipareigojo nuolat užsiimti saviaukla, atlikti luomo ar profesijos pareigas, turėti bibliotekoje visuotinės istorijos ir geografijos knygų ir skaityti bent po vieną politinį ar literatūrinį leidinį ir t.t. Tai buvo intelektualų sambūris, jame visai nebuvo dvarininkų. Jų feodalinės santvarkos kritika buvo nuosaiki, iš esmės jos negriaunanti.
1817 m. Vilniaus universiteto studentai įkūrė slaptą Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos įkūrimu, veikla rūpinosi Adomas Mickevičius, Tomas Žanas, Juozapas -Ježovskis. Jie globojo ir rūpinosi įvairiomis studentų organizacijomis. Gausiausia iŠ jų buvo Filaretų (dorovingųjų) draugija. Aukščiausiu filomatų tikslu laikoma tautos laisvė. Jie siekė atkurti Lenkijos valstybę, kurioje būtų galėję jaustis LDK patriotais ir atvirai reikšti politinės laisvės idėjas, rašydami Lietuvos kovų su kryžiuočiais temomis (A. Mickevičius “Gražina”, “Živilė”, “Konradas Valenrodas”).
Stiprėjant reakcijai, 1822 m. buvo uždrausta masonų veikla, Šubravcų draugija. Pradėtos vykdyti represijos, kuriomis caro valdžiai pavyko nuslopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą.
1830 • 1831 m. sukilimas ir jo pasekmės
Sukilimo priežastys:
1. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, lietuvių tauta atsidūrė engiamos tautos padėtyje.
2. Pavergtų tautų kova Europoje skatino ir lietuvius sukilti prieš svetimšalius.
3. Valstiečiai siekė gauti žemės ir laisvę, smulkieji bajorai ir sukilimo vadovybė -sukurti Lietuvos – Lenkijos valstybę, dvarininkai – išlaikyti baudžiavą.
4. Kovo mėn. pradėtas visuotinis rekrūtų ėmimas. Sukilimo etapai:
1. 1831 m. kovo pabaiga -1931 m. birželio pradžia.
Kovo 25 – ąją sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir greitai išplito visoje Žemaitijoje. Pavasarį trumpam buvo išvadavę nuo caro valdžios pareigūnų beveik visą Lietuvą. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likę tik Vilniuje ir Kaune. Nepavykus paimti Vilnių ir Kauną, sukilėliai pasirinko partizaninę kovos taktiką.
2. 1931 m. birželio pradžia -1931 m. ruduo.
Sukilėliams paremti iŠ Lenkijos į Lietuvą buvo atsiųstas korpusas reguliariosios lenkų kariuomenės, kuriai vadovavo generolai A. Gelgaudas ir D. Chlopovskis. Prie jų prisijungė vietos sukilėliai. Paėmę Kauną, sukilėliai patraukė į vakarus, o paskui – į Vilnių, tačiau miesto pakraštyje, Paneriuose, įvyko mūšis ir sukilėliams teko pasitraukti.Maža dalis prasimušė į Varšuvą, o kiti buvo sulaikyti ir nuginkluoti. Lenkijos sukilėlių vyriausybės pagalba – ginklai ir amunicija – pavėlavo. Tikėdamiesi caro žadėtos amnestijos, iš sukilimo pasitraukė dauguma dvarininkų. Kaudamiesi su gausesnėmis rusų kariuomenės pajėgomis, blogai ginkluoti, be vieningos vadovybės sukilėliai pralaimėjo visus mūšius.
Sukilimo metu pasižymėjo ne vienas dalyvis. Tarp jų ir Emilija Pliaterytė (1806 -1831), kuri drąsiai kovėsi pirmose sukilėlių gretose ir net vadovavo būriui. Jos drąsą išaukštino istorikai, poetai ir muzikantai.
Sukilimo padariniai
1. Nuslopinusi sukilimą, caro valdžia uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, bažnyčias vertė cerkvėmis.
2. Baudžiamieji būriai nusiaubė dvarus ir kaimus.