Lietuva carų valdžioje
Po baudžiavos panaikinimo prasidėjo naujos socialinės struktūros formavimosi ir naujų socialinių jėgų brendimo laikotarpis. Baudžiavos panaikinimas labai konsolidavo tautą, nes visi žmonės tapo teisiškai laisvi, gavo lygias teises siekti mokslo. Pradėjo formuotis ne tik savo kilme, bet ir pažiūromis lietuviška inteligentija, kilusi iš vidutinių ir stambių ūkininkų. Ji suvaidino labai svarbų vaidmenį ugdant lietuvių tautos savimonę ir kultūrą. Pradinėje kylančio tautinio judėjimo programoje svarbiausia buvo kova su rusinimu bei lenkinimu, kova dėl lietuviškos mokyklos ir spaudos.
Boikotuodami oficialią valdinę mokyklą, lietuviai sukūrė savo slaptą švietimo sistemą. Rašto buvo mokoma namie ir slaptose mokyklose, daraktoriais dirbo vadinami savamoksliai ar nelabai išsilavinę mokytojai. Tai buvo valstietiškos mokyklos. Per 40 metų galėjo būti apie 5 tūkst. daraktorių, mokiusių lietuviškai. Caro valdžia šitas mokyklas sekė ir žiauriai persekiojo. Lietuvos gyventojai mažai lankė valdines mokyklas, bet slaptų mokyklų dėka Lietuvoje buvo vienas didžiausių gyventojų raštingumo rodiklių Rusijos imperijoje.
Daugelio raštingų žmonių buvimas suformavo lietuviškos spaudos poreikį. Buvo organizuotas draudžiamos lietuviškos spaudos leidimas užsienyje – daugiausia Rytprūsiuose (Tilžėje, Ragainėje) – ir jos slaptas platinimas Lietuvoje. Ten buvo spausdinamos maldaknygės, elementoriai ir kitos pasaulietinio turinio knygelės.
Nebijodami žandarų persekiojimų, lietuviškas knygas ir laikraščius per sieną gabeno ir po Lietuvą nešiojo knygnešiai.
1882 m. – XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurys – tai spartaus tautinės sąmonės brendimo ir moderniosios tautos formavimosi laikotarpis. Šiuo laikotarpiu susikūrė nelegali lietuviška periodinė spauda. Pirmuoju tokiu laikraščiu tapo “Aušra”, kurią 1883 -1886 m. Rytprūsiuose leido grupė inteligentų, o redagavo Jonas Basanavičius. Tai buvo tautinis patriotinis leidinys, žadinęs meilę Lietuvai, siekęs lietuviams lygių teisių su kitomis tautomis, bet vengęs svarstyti opesnius politinius klausimus ir neturėjęs aiškesnės programos. Tai buvo daugiau kultūrinės krypties leidinys. Vis dėlto lietuviškos periodinės spaudos atsiradimas telkė inteligentiją, formavo jos grupuotes.
1889 m. pradėjo eiti Vinco Kudirkos redaguojamas “Varpas” (ėjo iki 1905 m.). Šis laikraštis turėjo lemiamą reikšmę tautiniam atgimimui. Tai buvo daugiau inteligentijai skirtas laikraštis, nors jame bandyta aprėpti visų visuomenės sluoksnių reikalus. “Varpas” buvo gana kovingas leidinys, nevengęs caro valdžios politikos bei sulenkėjusios lietuvių bajorijos kritikos ir pasmerkimo. Jis Lietuvą šaukė į kovą, lietuvius ragino siekti ūkio pažangos. “Varpe” pirmiausia išsirutuliojo autonomijos, o paskui ir nepriklausomybės idėja. “Varpe” 1899 m. išspausdinta V. Kudirkos “Tautiška giesmė”, vėliau tapusi Lietuvos himnu.
Daugumą lietuvių inteligentijos sudarė katalikų kunigai. Jie nelabai pritarė ne tik “Aušros”, bet ir “Varpo” krypčiai. 1890 m. Rytprūsiuose pradėtas leisti gana kovingas laikraštis “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” ypač atkakliai kovojęs su rusinimu bei bandymu lietuvius paversti stačiatikiais. 1896 m. kun. Juozas Tumas – Vaižgantas pradėjo leisti kiek nuosaikesnį katalikišką nelegalų laikraštį “Tėvynės sargas”, skatinusį Lietuvos atgimimą (ėjo iki 1904 m.).
Slaptos lietuviškos mokyklos, užsienyje leidžiami lietuviški laikraščiai, knygnešių triūsas, patriotiškai nusiteikusios, lietuvybę rėmusios katalikų dvasininkijos veikla pakėlė ir sutelkė lietuvių tautą tolesnei kovai už savo teises ir valstybės atkūrimą.
Politinį atgimimą galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmajam būdingas intensyvus politinės minties ir revoliucinės situacijos brendimas. Tauta jau pajuto savo jėgą ir iš caro vyriausybės svyravimų lietuviškos spaudos draudimo klausimu suvokė, kad ateina pergalė. 1904 m. nuolaida labai padrąsino lietuvių tautą, kuri nuo dalinių reformų reikalavimų perėjo prie visos valstybės sistemos keitimo siekių.
Antrasis apima 1905 – 1907 m. tautinę revoliuciją. Ją tiktų vadinti tautine antikolonijine revoliucija. 1905 m. didžiajame Vilniaus seime lietuvių tauta pareikalavo autonomijos.
Trečiasis – 1908 – 1918 m., kai sparčiai brendo lietuvių dvasinė kultūra ir buvo ieškoma politinio atgimimo kelių.