Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais
1914 08 01 Vokietija paskelbė karą Rusijai. Apie 60 tūkst. vyrų iš Lietuvos buvo mobilizuoti į Rusijos kariuomenę, o Klaipėdos krašto vyrai – į Vokietijos kariuomenę. 1915 m. vasario mėnesį vokiečių Aštuntoji (Nemuno) ir Dešimtoji armijos įnirtingai puolė Lietuvą, kur dislokavosi rusų kariuomenė. Caro karinės pajėgos buvo priverstos trauktis. 1915 m. rugpjūčio 3 d. vokiečiai užėmė Šiaulius, rugpjūčio 8 d. – Panevėžį, rugpjūčio 31 d. – Kauną. Po to Vokietijos kariuomenė spalio 2 d. įsiveržė į Vilnių ir okupavo beveik visą Lietuvos teritoriją. Čia buvo dislokuoti Aštuntosios (Šiauliuose) ir Dešimtosios (Vilniuje) armijų bei Atskirosios kariuomenės grupės (Utenoje) štabai. Okupuotoje Rusijos imperijos Pabaltijo teritorijoje buvo sudarytas karinis administracinis vienetas Oberostas, suskirstytas į Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus, Bialystoko ir Gardino sritis, arba becirkus. Sritis sudarė apskritys (kreizai), kurių skaičius bei ribos kelis kartus keitėsi. Oberostui vadovavo vyriausiasis Vokietijos Rytų kariuomenės vadas, o kiekvienai sričiai – vokiečių karinis viršininkas. 1916 m. Vilniaus ir Suvalkų sritys buvo sujungtos. 1917 m. kovo mėn. prie Lietuvos srities vokiečiai prijungė Vilniaus – Suvalkų, o 1918 m. sausio mėn. – ir Bialystoko – Gardino sritis.
Taigi valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami seniūnais. Oberosto valdymo taisyklės, kurias vokiečiai paskelbė 1916 m. birželio 7 d., atėmė iš vietos gyventojų elementariausias politines teises, uždraudė išvykti iš vienos apskrities į kitą, vaikščioti ir važinėti naktį, keisti butus, priimti nepažįstamą žmogų nakvynei, siųsti laiškus, naudotis telefonais ir t.t. Už pasipriešinimą okupantams ir įsakymų nevykdymą gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.
1915 ir 1916 m. derliai buvo rekvizuoti. Valstiečiams buvo nustatytos didelės pieno, mėsos produktų bei žaliavų pristatymo normos. Darbingi vyrai turėjo mokėti pagalvės mokestį, valstiečiai – ir žemės mokestį. Jau pačioje okupacijos pradžioje buvo įvesti degtinės, tabako, sacharino, degtukų, šunų, tiltų bei kiti mokesčiai. Okupantai įvedė naujus pinigus – iš pradžių Oberosto rublį, vėliau – Oberosto markę, gyventojų vadinamą ostmarke. Lietuvos ūkis buvo taip pertvarkytas, kad galėtų išlaikyti Rytų fronto vokiečių kariuomenę, remtų Vokietijos ekonomiką. Nusmukus pramonei, daug darbininkų virto bedarbiais. Prievolės okupantams buvo tokios didelės, kad vietiniams gyventojams trūko maisto. Buvo įvesta kortelių sistema. Vietos gyventojai buvo varomi kasti apkasų arba pastočių atlikti. Iš viso į darbo batalionus buvo pasiųsta apie 130 tūkst. žmonių. Oberosto valdžia griovė Lietuvos ekonomiką, stengėsi paversti kraštą rinka vokiečių pramonei, sudaryti sąlygas vokiečių kolonizacijai. Demontuotų įmonių įrengimai, mašinos bei žaliavos buvo išvežamos iš Lietuvos. Okupantai slopino bet kokį visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, likvidavo laikraščius, Lietuvą norėjo suvokietinti. Priešiškumą okupantams stiprino krašto grobimas, okupantų savivaliavimas, sunki gyventojų ekonominė padėtis. Valstiečiai slėpė gyvulius bei grūdus ir kitas maisto atsargas. Gaudomi į darbo batalionus vyrai slapstėsi. Gyventojai ruošėsi aktyvesnei kovai, rinko ginklus bei amuniciją, žudė vokiečių žandarus, padeginėjo okupantų talkininkų sodybas, gaivališkai telkėsi į partizanų būrius. Šis pasipriešinimas vertė okupantus laikyti Lietuvoje nemaža karinių pajėgų.
Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomą valstybę
Pirmasis pasaulinis karas pakeitė jėgų santykį Europoje. Karo eiga lėmė, kad Lietuvai, okupuotai vokiečių kariuomenės, atsirado galimybių tartis su Vokietija dėl valstybingumo atkūrimo. Dėl savo svarbios geopolitinės padėties Lietuva niekada nestokojo gretimų didžiųjų valstybių dėmesio.
Siekiant nepriklausomybės suaktyvėjo politinis gyvenimas – ėmė kurtis įvairios organizacijos, kurios vienijo lietuvių šviesuomenę.
1914 m. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Nukentėjusių daugėjant, vietoj jo susikūrė Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jos pirmininku buvo Martynas Yčas.
Vokiečiams veržiantis Į Lietuvą, draugija suskilo. Vilniuje likę draugijos nariai atliko didelį paruošiamąjį Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbą. Jiems vadovavo Antanas Smetona. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitetas greitai virto lietuvių kultūros ir politikos centru.
Kovoje dėl nepriklausomybes lietuvių inteligentijai reikėjo užsienio šalių paramos. Pirmoji proga lietuviams viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėn., kai Rusijos pavergtos tautos kreipėsi į JAV prezidentą T.V. Vilsoną. Lietuvių inteligentijos atstovai prie šio kreipimosi pridėjo atskirą pareiškimą, kuriame parodė lietuvių padėtį Rusijos imperijoje, akcentavo tautos politinės nepriklausomybės siekį.
1916 m. birželio mėn. S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona dalyvavo konferencijoje Lozanoje, kur reikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Grįždami namo jie sustojo Berlyne ir (teikė Rytų vyriausiajam karo vadui memorandumą, kuriame skundėsi okupacinės valdžios politika. Vokietijos vyriausybė į šį memorandumą nereagavo.
1917 m. Vasario revoliucija Rusijoje buvo palanki tarptautinė aplinkybė Lietuvos valstybingumui atkarti. Vokietija, bijodama, kad Rusija nepasiūlytų Lietuvai j autonomijos, slėpė savo aneksinius tikslus ir ieškojo būdų užmegzti ryšius su lietuvių inteligentija.
Vokiečiai norėjo sudaryti Lietuvos patikėtinių tarybą, kuri reikštų Vokietijos j interesus. Lietuvių inteligentija reikalavo leist sušaukti lietuvių tautos atstovų konferenciją, sudaryti galimybes vietose išrinkti į ją atstovus, spausdinti lietuvišką laikraštį. Po ilgų diskusijų vokiečių valdžia leido sudaryti organizacinį komitetą konferencijai sušaukti.
1917 m. rugsėjo 6 d. okupacinė valdžia davė leidimą laikraščiui “Lietuvos aidas”. Jo redaktorius – leidėjas buvo A. Smetona. Laikraštis palengvino parengiamąjį konferencijos darbą. 1917 m. rugsėjo 18 -12 d. Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, i kurią susirinko 222 žmonės, iš jų 66 kunigai, 65 ūkininkai, 12 pramonininkų, 5 dvarininkai, 72 inteligentai ir 2 darbininkai.
Konferencija priėmė kompromisinį nutarimą. Buvo pasisakyta už nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. Ją sukūrus turėjo būti sušauktas Steigiamasis seimas, kuris parengtų ir paskelbtų valstybes konstituciją. nustatytų santykių su kitomis valstybėmis pobūdi Konferencija taip pat nutarė, kad nepriklausoma Lietuva gali užmegzti artimus ryšius su Vokietija.
Rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu buvo išrinkta 20 asmenų Krašto Taryba. Vėliau ji | pasivadino Lietuvos Taryba, o nuo 1918 ra. liepos mėn. Lietuvos Valstybės Taryba. Pasibaigus konferencijai, rugsėjo 23 d. Krašto Tarybą patvirtino okupacinė vokiečių valdžia. Rugsėjo 24 d. posėdyje Krašto Taryba išrinko prezidiumą. Jo pirmininku tapo A. Smetona. Išrinktoji Lietuvos Taryba ėmė ieškoti būdų Lietuvos valstybingumui atkurti.
Lietuvių organizacijos, veikusios Rusijoje, JAV, Šveicarijoje, Skandinavijos valstybėse, siekė atkreipti savo šalių vyriausybių, visuomenės dėmesį į Lietuvos problemą, tuo padėdamos atkurti Tėvynės valstybingumą. Krašto Tarybai teko dirbti derinant santykius su Vokietija, darančia įtaką Lietuvos likimui. Rusijoje įvykęs perversmas pakeitė jėgų santykį Pirmajame pasauliniame kare. Bresto taikos derybose iškilo ir Lietuvos likimo klausimas. Vokiečiams reikėjo dokumento, kuris rodytų lietuvių apsisprendimą likti sąjungoje su Vokietija. Tokį dokumentą jiems galėjo duoti tik Krašto Taryba.
1917 m. Berne įvykusioje lietuvių politinių veikėjų konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kurioje buvo nutarta orientuotis į Vokietiją ir karo pabaigoje gauti iš jos Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktą. Tokio turinio rezoliucijai turėjo įtakos žinia apie Spalio perversmą Rusijoje ir Vokietijos politinis spaudimas.
Puslapiai: 1 2