Lietuvių kalbos tarmės
Vartodami veiksmažodį, panevėžiškiai trumpina būsimojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnes: aisme, duosme, sakysta, darysta ir t. t. Panevėžiškiai yra išlaikę seną siekinio formą – „aisma šiena pjautų”, „reikι arklių jotų”.
PIETŲ PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS PAVYZDYS
Ėje iš mūsu kaima pagrabυn – nāktι, žiemυ, mιnu.liś šviečι. I toks krume.liś, i kalne.liś toks i pamāte – atainυ di.dela baltυ bobυ, su di.delυ kuprυ. Kεp jie unt jū artīn’, tε jin – tυlīn’, kεp jie atgal’, tε jin vėl’ unt juos ainυ. Teip i prapuola bevaikščiodamυ. Saka, jėgu būtu jū užgavī, būt pinigais ižbirėjus.
(Raguva, Panevėžio r.)
ŠIAURĖS PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS PAVYZDYS
Sen’ọ, dvāra laikεs, gιvēna pon’s – labε pašėlẹs. Nus’ọnte vienokart ọndanarčik’s – ākmen’s di.del’ś būva – ākmenυ nulu.p’ť skūro. Nebetur’ dārba, tι ats’ọnte ont lauko. Nuvein’ tie vīrε, vaikšta, vaikšta – nikaip tam ākmenυ to skūro lu.p’ť . Visū p’ọrm’ reik’ atrasť razumno žmogo i paklauśť, kaip ākmenυ skūro lu.p’ť.
(Skaistgiris, Panevėžio r.)