Lietuvių tautos kilmė
Lietuvių tautos kilmė
(Pirmieji baltų paminėjimai. Bailų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas. Lietuvių tautos susidarymas)
Pirmieji baltų paminėjimai
Apie baltų gyvenamą teritoriją, esančią toli nuo Senojo pasaulio kultūros centrų, ilgą laiką mažai kas žinojo. Jei ne gintaras, kurį romėnai gaudavo iš pirklių nuo Baltijos krantų, kažin ar būtų buvę susidomėta Pabaltiju.
Bene ryškiausias rašytinėje baltų genčių istorijoje yra pirmasis tūkstantmetis po Kristaus gimimo. Pirmasis žinomas kūrinys, kuriame neabejotinai kalbama apie baltus (jie vadinami aisčiais), yra 98 m. parašytas romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikalas “Knyga apie germanų kilmę, gyvenamąsias vietas, papročius ir tautas”, kuris trumpai vadinamas “Germanija”. Tacitas rašė, kad germanų genčių rytiniai kaimynai yra aisčiai, kurie pažįsta žemdirbystę, mažai turi geležinių daiktų, renka gintarą. Manoma, kad autorius rašė tik apie prūsus, bet negalima kategoriškai teigti, kad Ši sąvoka neapima ir kitų tada jau buvusių baltų genčių. Jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nerandame bendro visų mūsų protėvių genčių vardo. XIX a. viduryje mokslininkas G.Neselmanas pasiūlė visas jas vadinti “baltais”, ir dabar taip daroma visame pasaulyje. Šį vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.
II a. viduryje graikų geografas iš Aleksandrijos Klaudijus Ptolomėjus savo veikale “Geografija” pirmą kartą mini atskiras baltų gentis – galindus ir sūduvius.
VI a. ostgotų istorikas Kasiodoras rašė, kad apie 525 m. ostgotų valdovą Romoje ar Ravenoje aplankė aisčių pasiuntiniai, kurie atvežė daugybę gintaro. Nekyla abejonių, jog buvo atvykę prūsai, siekę atkurti Gintaro kelią.
VI a. kitas gotų istorikas Jordanas savo knygoje “Apie gotų kilmę ir veiklą” du kartus mini aisčius. Vienoje vietoje sakoma, kad jie gyvena už slavų, plačiu ruožu prieidami prie Baltijos jūros, ir apskritai yra taikūs žmonės. Kitoje knygoje, kur -pasakojama apie ostgotų karalių Hermanariką, nurodoma, kad jis, nukariavęs daug genčių, privertė savo valdžią pripažinti ir aisčius – iš dalies narsumu, iš dalies sumanumu. Tačiau Jordano knyga parašyta remiantis gotų istoriniu epu, todėl ja nelabai galima pasikliauti.
IX pab. anglosaksų pirklys Vulfstanas, lankęsis prūsų žemėje, nurodė, kad aisčių šalis labai didelė, joje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigaikštis. Jis apibūdino gyventojų papročius, nurodė kai kurių vietovių pavadinimus.
Taigi antikos laikais buvo žinomos šiaurėje gyvenančios aisčių gentys. Jas pasiekdavo romėnų pirkliai. IŠ Čia į Romą pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo buvo gabenamas gintaras.
Baltų gentys ir jų teritorija I tūkstantmetyje. Baltų genčių likimas
Baltų genčių raida buvo ilga ir sudėtinga. Apie 2000 m. pr. Kr. mūsų protėviai tapo baltais. Jie gyveno dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose – nuo Vyslos iki 12
Volgos bei Okos upių. Tarp Vyslos žemupio ir Dauguvos žiočių gyvenusių žmonių kultūra vadinama Pamario kultūra. Ateiviai čia pamažu susiliejo su likusiais Narvos bei Nemuno kultūros gyventojais ir sudarė prūsų, lietuvių, latvių protėvius.
Kaip mano kalbininkai ir kai kurie archeologai, atskiros baltų gentys ir jų kalbos iš baltų kamieno, iš bendros prokalbės pirmiausia atskilo vakarų baltų teritorijoje. Maždaug VI-V a. pr. Kr. atskilo prūsai, jotvingiai bei kuršiai. Taip prasidėjo atskirų baltų genčių formavimas, užtrukęs net 1000 metų. Maždaug V-VI a. jame buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys.
Kuršiai. Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiauriniai kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietiniai – Lietuvos pajūryje. Kuršius nuo jų rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – skyrė Ventos upė, o nuo pietinių kaimynų – skalvių – dideli miškai ir pelkės.
Kuršiai – bene turtingiausia Lietuvos teritorijoje gyvenusi gentis. Ji valdė gintaro prekybą su Romas imperija, todėl beveik visos į baltų kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje. Kuršiai buvo geri jūrininkai ir varžėsi su vikingais. XIII a. pr. patys puolami kalavijuočių, niokodavo švedų ir danų karalystes. Be vergų, avių, kitokio turto, jie išsiveždavo ir bažnyčių varpus (kaip antai Danijoje 1203 metais), kuriuos vėliau perlydydavo į ginklus bei papuošalus.
XV-XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai sulatvėjo. Ši išnykusi gentis mums paliko laivų statymo tradicijas, žvejams būdingą pasaulėjautą, jūrų mitologiją, daugybę vietovardžių vakarų Lietuvoje: Kuršai, Kuršeliai, Kuršėnai.
Jotvingiai (sūduviai) gyveno dabartinės Baltarusijos vakaruose, Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje bei Lietuvos pietuose, daugiausia Nemuno pakrantėse. Šiauriniai jų kaimynai buvo lietuviai ir aukštaičiai. Vieni pirmųjų baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Jie gynė savo žemę nuo slavų, kryžiuočių puldinėjimų, rėmė prūsų gentis, bet ir patys neišliko, žuvo arba pasitraukė. Nuo XV a. nualintų jotvingių žemių pietinėje dalyje apsigyveno lenkai, rytinėje – gudai, šiaurinėje – lietuviai. Taip jotvingių likučiai asimiliavosi.
Prūsai buvo stipriausi iŠ vakarų baltų. Jų gentys – bartai, notangai, galindai, pagudėnai, pamedėnai, sambiai, varmiai – gyveno į vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, o jų žemės driekėsi iki pat Vyslos krantų. Savo turtais ir prekyba su Vakarų ir Rytų Europa prūsai neatsiliko nuo kuršių, o kai kur net lenkė juos. Prūsai kelis dešimtmečius didvyriškai gynė savo žemes nuo danų, švedų, lenkų, kryžiuočių puldinėjimų. Deja, pastarieji sugebėjo pavergti šias didvyriškas gentis ir jas suvokietinti. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.
Žiemgaliai. Į rytus nuo kuršių, tik siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirti nuo Rygos įlankos, Šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine, gyveno žiemgaliai. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių kapai ne tokie turtingi kaip kuršių, tačiau daug žemdirbystės įrankių. Nuo priešų gynėsi pačių pasigamintais plačiais peiliais, sunkiais ir tokiais pat aštriais kalavijais. Žiemgaliai buvo rimta užtvara 1202 m. Rygoje įsikūrusiam Kalavijuočių ordinui.
Žemaičiai. Jų gentys Virvytės ir Minijos, Ventos aukštupiuose ribojosi su kuršių gentimis, šiaurėje – su Žiemgaliais, o nuo Nemuno jas dar ilgai skyrė skalvių gentys. Žemaičiai – karingiausia baltų gentis. Mirusiuosius laidojo su gausiomis kario įkapėmis.
Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą išlydėdavo ginkluotus. Žemaičiai ypač gerbė kario i ištikimą draugą – žirgą. Kilmingiems vyrams į kapą įdėdavo žirgo auką. Žemaičių tikėjimuose ypač ryškus saulės ir jos palydovo žirgo kultas.
Aukštaičių ir lietuvių gentys užėmė didžiąją dalį vidurio, pietų ir rytų Lietuvos žemių bei dalį dabartinės Baltarusijos teritorijos – net iki Svyrių ir Naručio ežerų. Iki buvo kaimyninės gentys, kurių žemės ribojosi prie Šventosios. Šiaurėje greta jų gyveno žiemgaliai ir sėliai, vakaruose – žemaičiai, pietuose – jotvingiai. Aukštaičiai savo mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai – pilkapiuose. lietuvių kapai gana kuklūs: tik pačių turtingiausių vyrų kapuose kiek daugiau įkapių – pora iečių, antskydis, retai – kalavijas. Moterų kapuose papuošalų mažai.
Puslapiai: 1 2