LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKA
1. Dabartinė pinigų politika ir jos tobulinimo veiksniai
1. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas – valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1.
2. Valiutų valdyba yra automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos (rezervinių pinigų) kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamomis užsienio valiutomis. Centrinio banko galimybes emituoti pinigus apriboja nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijos, be to, centrinis bankas netenka dalies kitų savo funkcijų. Valiutų valdyba yra neįmanoma be fiksuoto valiutos kurso, tačiau fiksuotas valiutos kursas yra visiškai galimas ir be valiutų valdybos. Daugelis pasaulio valstybių susieja savo nacionalines valiutas su užsienio valiutomis, tačiau nenaudoja automatinės pinigų emisijos modelio, nenorėdamos prarasti galimybės turėti veiksmingos įtakos pinigų rinkai. Šį modelį pasirinko tik Lietuva, Estija, Argentina, Honkongas ir keletas labai mažų valstybių.
3. Būtina pažymėti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo įdiegtas modifikuotas valiutų valdybos modelis. Lietuvoje liko egzistuoti tam tikri centrinio banko veiklos principai, nors “idealios” (teorinės) valiutų valdybos šalininkai reikalavo jų atsisakyti:
1) komerciniai bankai ir toliau privalėjo laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke (“ideali” valiutų valdyba to nenumato);
2) Lietuvos bankas išsaugojo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, vykdydamas paskutinio likvidumo šaltinio funkciją (1995-1996 m. jų iš viso išduota ir grąžinta 210,8 mln. Lt);
3) buvo išsaugota Lietuvos banko organizacinė struktūra ir personalas, nebuvo atskirtas bankų priežiūros struktūrinis padalinys.
Šie valiutų valdybos Lietuvoje bruožai užtikrino truputį didesnį jos lankstumą ir padėjo jai “išgyventi” krizinius bankų sistemos raidos etapus (ypač 1995 m. pabaigoje – 1996 m. pradžioje).
4. Įvertinus pastarųjų metų patirtį, reikia pastebėti, kad Lito patikimumo įstatymas turėjo tam tikrų privalumų.
Pirma, valiutų valdyba atribojo Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairių interesų grupių įtakos, palikusi centriniam bankui iš esmės tik vieną svarbų pinigų emisijos šaltinį – JAV dolerių pirkimą. Tiesa, centrinio banko nepriklausomybę buvo galima skatinti ir kitais būdais.
Antra, ji užtikrino tam tikrą įmonių ir gyventojų pasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu, kadangi visiškas litų kiekio padengimas auksu bei konvertuojamąja valiuta ir fiksuotas lito kursas buvo įtvirtinti Lito patikimumo įstatymu. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį, “tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą”.
5. Tačiau valiutų valdyba pasižymi ir trūkumais, kurie stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą bei trukdo įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus.
6. Vienas iš strateginių Lietuvos Respublikos tikslų yra narystė Europos Sąjungoje, o kiek vėliau – ir Europos valiutų sąjungoje, kuri turi būti sukurta 1999 metais. Europos valiutų sąjungos kertinis akmuo bus Europos centrinis bankas, kuris veiks kaip tradicinis centrinis bankas, naudojantis visas įprastas pinigų politikos priemones (bankų kreditavimo ir jų privalomųjų atsargų reguliavimo, atviros rinkos operacijų). Nors dabartiniai Europos Sąjungos šalių centriniai bankai ateityje veiks kaip vieningos Europos centrinių bankų sistemos sudėtinės dalys, jiems taip pat bus deleguojama teisė naudoti nustatytas pinigų politikos priemones.
Taigi aktyviau dalyvauti Europos Sąjungos pinigų politikos harmonizavimo procese bus galima tik sugrįžus prie šiuolaikinio centrinio banko modelio.
7. Kita svarbi narystės Europos valiutų sąjungoje prielaida, kuri buvo įtvirtinta Mastrichto sutartyje, – šalių-kandidačių nacionalinių valiutų kursas bent dvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų fiksuotų paritetų atžvilgiu. Šalims, kurios sieks prisijungti prie Europos valiutų sąjungos vėlia (to siekia ir Lietuva), teks užtikrinti savo nacionalinių valiutų stabilumą naujojo piniginio vieneto – euro -atžvilgiu.
Tuo tarpu Lietuvos litas yra susietas su JAV doleriu, kurio kursas pastebimai svyruoja, palyginti su Europos Sąjungos valiutomis. Todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės ar valiutų krepšelio – ECU – atžvilgiu. Lito glaudesnis orientavimas į Europos Sąjungos valiutas šiuo metu yra neįmanomas, kadangi jis prieštarauja dabartinei valiutų valdybos sistemai ir Lito patikimumo įstatymo reikalavimui keisti bazinę valiutą ir oficialų lito kursą tik esant aplinkybėms, žlugdančioms Lietuvos ekonomikos stabilumą.
8. Valiutų valdybos trūkumai ypač atsiskleidžia bankų krizių metu, kadangi ji neužkerta kelio krizės plitimui iš nelikvidžių ir nemokių bankų į nelikvidžius, tačiau mokius bankus. Tokiu atveju aktyvus centrinis bankas yra pajėgus lokalizuoti krizę, teikdamas pastariesiems bankams būtinas paskolas likvidumui palaikyti arba pirkdamas iš jų Vyriausybės vertybinius popierius. Šių bankų indėlininkų ir kitų kreditorių nuraminimas galėtų sugrąžinti pusiausvyrą ir visai bankų sistemai.
Jeigu būtų priimtas politinis sprendimas atkurti banką, kuris yra nemokus, tačiau turi didelę reikšmę šalies finansų sistemai, būtina numatyti tam reikalingas valstybės biudžeto lėšas arba Vyriausybės vertybinius popierius bankui restruktūrizuoti.
9. Reikėtų atskirti pinigų politikos pobūdį, reguliuojant bankų sistemos likvidumą normalios raidos laikotarpiais ir teikiant likvidumo pagalbą bankams krizinėse situacijose.
Pirmuoju atveju centrinis bankas yra neabejotinai pranašesnis už valiutų valdybą, kadangi jis disponuoja įvairiomis priemonėmis pinigų pasiūlai reguliuoti. Tuo pačiu jis daro aktyvią įtaką palūkanų lygiui pinigų rinkoje ir siunčia atitinkamus signalus šalies ekonomikai.
Antruoju atveju valiutų valdyba palieka ribotas galimybes intervencijai į nebeveikiančią tarpbankinių paskolų rinką, todėl ir šiuo požiūriu centriniam bankui reikėtų teikti pirmenybę.
10. Įdiegus valiutų valdybą Lietuvoje, pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją iš centrinio banko perėmė Vyriausybė, platindama savo vertybinius popierius aukcionuose. Tačiau, orientuodamasi tik į biudžeto deficito finansavimo reikmes, ji sukėlė didelius palūkanų normos svyravimus, kuriems neutralizuoti Lietuvos bankas neturėjo pakankamai svertų.
11. Būtina pažymėti, kad išsivysčiusiose šalyse komerciniai bankai paprastai yra grynieji skolininkai centrinio banko atžvilgiu, t.y. jie skolinasi iš centrinio banko daugiau lėšų, negu jame laiko. Jeigu ši tendencija ateityje pasireikš ir Lietuvoje, komerciniai bankai ilgainiui pradės jausti nuolatinį “pinigų badą”, kurio bus neįmanoma likviduoti valiutų valdybos sąlygomis.
12. Visos valstybės, pertvarkančios savo ekonomiką rinkos principais, daugiau ar mažiau susidūrė su spekuliacinio užsienio kapitalo problema. Sunkiai prognozuojamos šio kapitalo įplaukos tam tikrais laikotarpiais nulemia infliacinį pinigų kiekio didėjimą, ir, atvirkščiai, padidėjus finansų rinkos nestabilumui, prasidedantis užsienio kapitalo nuotėkis sukelia problemas Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje ir jų palūkanų svyravimus.
Trumpalaikio užsienio kapitalo srautai Lietuvoje kol kas lieka palyginti nežymūs, nors juos ir skatino du veiksniai – fiskalinės politikos nulemtas valstybės skolinimosi poreikis (atsiradus Vyriausybės vertybiniams popieriams) ir išlikęs palūkanų normų skirtumas Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau ateityje ši problema gali tapti ne mažiau aštri kaip, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje, kurios buvo priverstos atitinkamai pakoreguoti valiutos kurso politiką.