LIETUVOS BANKO PINIGŲ POLITIKA
15. Vienas iš galimų būdų sustabdyti litų paklausos mažėjimą yra Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymo pakeitimas, numatant didesnę indėlių nacionaline valiuta draudimo sumą.
16. Visų šių priemonių tikslas – apriboti potencialią į dolerius keičiamų litų apimtį ir išsaugoti pakankamą bankų sistemos likvidumą. Kaip rodo tyrimai, 1994 m. pabaigoje – 1995 m. pradžioje ir 1996 m. pradžioje, kilus neramumams valiutų rinkoje (dėl diskusijų apie lito devalvavimą ir kelių bankų krizės), Lietuvos banko užsienio valiutos rezervai sumažėdavo ne taip žymiai (atitinkamai 7,1 ir 17,3 proc.), be to, šis procesas trukdavo palyginti neilgai (iki 3 mėnesių).
2.2.3. Trečiasis etapas
1. Trečiajame etape, kai finansų ir valiutų rinka taptų palyginti stabili, pastoviai didėtų įmonių ir gyventojų indėliai bankų sistemoje, o infliacija mažiausiai šešis mėnesius iš eilės neviršytų 0,5-0,8 proc. per mėnesį, būtų įgyvendinama lito kurso perorientavimo politika, atsižvelgiant į Europos Sąjungos valiutinės integracijos procesą ir aktyvų Lietuvos dalyvavimą jame. Tikslinga pradėti šį etapą ne anksčiau kaip 1999 metais, kai Europos Sąjungoje bus įvesta bendra valiuta – euro.
2. Šia prasme litą būtina glaudžiau susieti su Europos Sąjungos valiutomis. Pereinamuoju laikotarpiu galima pasirinkti paprastą valiutų krepšelį, kurį sudarytų dvi valiutos – JAV doleris ir euro (doleris, kaip vis dar populiariausia Lietuvos atsiskaitymų su užsieniu priemonė, ir euro, kaip šalių, anksčiausiai įstojusių į Europos valiutų sąjungą, valiuta).
JAV dolerio ir euro lyginamasis svoris valiutų krepšelyje būtų nustatytas atsižvelgiant į mokėjimų balanso ir valstybės skolos struktūrą sprendimo priėmimo metu. Perėjimas nuo lito susiejimo su valiutų krepšeliu prie orientacijos tik į euro truktų ne daugiau kaip 2 metus, kadangi vėliausiai 2000 m. pabaigoje Lietuvos pinigų ir finansų politika turėtų atitikti Europos valiutų sąjungos narystės reikalavimus.
3. Jeigu per artimiausius metus pastebimai padidės Europos Sąjungos šalių valiutų lyginamasis svoris Lietuvos ūkio subjektų atsiskaitymų su užsieniu (eksporto ir importo), valstybės skolos, bankų priimamų indėlių bei valiutos keitimo operacijų struktūroje, Lietuvos bankas svarstys galimybes susieti litą su euro be pereinamojo laikotarpio ir tarpinio valiutų krepšelio.
4. Jau 1997 metais Lietuvos bankas pradės laipsniškai pertvarkyti užsienio valiutos rezervų struktūrą, užtikrindamas didesnį Europos Sąjungos šalių valiutų lyginamąjį svorį.
5. Litas iš pradžių bus susietas su valiutų krepšeliu ar valiuta lygiai taip pat kaip dabar su JAV doleriu, t.y. nustačius absoliučiai fiksuotą kursą, pagal kurį Lietuvos bankas įsipareigotų pirkti ir parduoti neribotas bazinės valiutos sumas.
Lietuvos bankas laikysis absoliučiai fiksuoto kurso, siekdamas užtikrinti įmones ir gyventojus, kad pinigų politikos reforma nebus vykdoma jų sąskaita. Ši pozicija pirmiausia būtų svarbi tai visuomenės daliai, kuri nepakankamai pasitikėtų ekonomikos bei finansų politika ir bet kokius valiutos kurso sistemos pertvarkymus traktuotų kaip ketinimus nuvertinti litą.
6. Jeigu iškiltų poreikis atlikti nežymias lito kurso korekcijas viena ar kita kryptimi (bet kuriuo atveju ne anksčiau kaip 1999 m. pabaigoje), valiutos kurso sistemai reikėtų suteikti daugiau lankstumo, nustatant gana siauras lito kurso svyravimo ribas valiutų krepšelio ar valiutos atžvilgiu. Būtų atkurta tarpbankinė valiutų rinka, kurioje lito ir valiutų krepšelio ar valiutos faktinis kursas svyruotų pagal pasiūlą ir paklausą, nenukrypdamas nuo oficialaus fiksuoto kurso į vieną ar kitą pusę daugiau kaip nustatytu procentu. Jeigu tarpbankinės valiutų rinkos kursas pradėtų viršyti numatytas ribas, Lietuvos bankas vykdytų atitinkamas valiutos intervencijas.
7. Šiuo metu tokia valiutos kurso reguliavimo sistema funkcionuoja Europos Sąjungoje (Europos valiutų sistema) ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos valstybių. Prasidėjus žymiam trumpalaikio kapitalo eksportui arba importui, atsiradus spekuliaciniam spaudimui valiutos kursui, ji apsaugo centrinį banką nuo bereikalingų užsienio rezervų praradimų, nes valiutų rinkoje veikia tam tikri savireguliacijos dėsniai.
Be to, esant absoliučiai fiksuotam valiutos kursui, centrinis bankas, susidūręs su intensyviu trumpalaikio užsienio kapitalo importu, yra priverstas sparčiai didinti nacionalinių pinigų kiekį. Nustačius valiutos kurso svyravimo ribas, spekuliaciniam kapitalui tektų įkalkuliuoti lito kurso kitimo riziką, o tai turėtų stabilizuojantį poveikį jo srautams.
2.3. Lietuvos banko tarpiniai tikslai ir orientyrai
1. Pirmajame pinigų politikos raidos etape Lietuvos bankas ir toliau laikysis su Tarptautiniu valiutos fondu suderintų grynųjų Lietuvos banko užsienio rezervų limitų, kurie yra nustatyti kiekvienam ketvirčiui: 1996 m. gruodžio mėn. – 133,1 mln. USD, 1997 m. kovo mėn. – 133,4 mln. USD, 1997 m. birželio mėn. – 135,2 mln. USD (projektas), 1997 m. rugsėjo mėn. – 135,5 mln. USD (projektas).
2. Antrajame etape reformavus valiutų valdybą ir perėjus prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos, Lietuvos bankas orientuosis į grynųjų vidinių aktyvų rodiklį. Lietuvos banko grynieji vidiniai aktyvai apskaičiuojami kaip rezervinių pinigų (pinigų atsargos) ir grynųjų užsienio rezervų skirtumas. Jie susideda iš pretenzijų valdžios bei valdymo organams ir privačiam sektoriui, pretenzijų vietos bankams, kurias sudaro paskolos bankams bei juose esantys Lietuvos banko indėliai litais ir užsienio valiuta, iš jų atėmus Lietuvos banko įsipareigojimus minėtoms institucijoms ir jo kapitalo bei rezervų sąskaitas.
Lietuvos bankas nusistatys grynųjų vidinių aktyvų limitus, kurie bus periodiškai koreguojami, atsižvelgiant į pinigų politikos uždavinius ir konkrečią situaciją finansų rinkoje.
3. Šiame etape Lietuvos bankas jau galės vykdyti aktyvesnę palūkanų normų politiką, pradėdamas organizuoti atpirkimo sandorių kiekio aukcionus ir nustatydamas juose fiksuotas palūkanų normas. Jeigu Lietuvos banko užsienio atsargos imtų mažėti ir susvyruotų pasitikėjimas stabiliu nacionalinės valiutos kursu, bus nustatomos didesnės palūkanų normos ir signalizuojami pinigų rinkai centrinio banko ketinimai sugriežtinti pinigų politiką.
4. Antrajame etape, esant absoliučiai fiksuotam lito kursui ir Lietuvos banko įsipareigojimui šiuo kursu pirkti ir parduoti neribotas bazinės valiutos sumas, bus sudėtinga reguliuoti pinigų kiekį, kadangi jo pokyčiai priklausys ne tik nuo centrinio banko politikos, bet ir nuo ūkio subjektų, keičiančių valiutą per komercinius bankus, poreikių. Riboto masto “sterilizavimo” operacijos ir palūkanų reguliavimas padės tik išlyginti drastiškus pinigų kiekio svyravimus, tačiau nepakeis jo kitimo tendencijų.
Dėl tos pačios priežasties šiame etape nepavyks veiksmingai kontroliuoti ir Lietuvos banko grynųjų užsienio rezervų rodiklio.
5. Platesnės galimybės reguliuoti pinigų kiekį atsirastų tik trečiajame etape ir tik tada, kai būtų pasirinkta lito kurso svyravimo ribų politika.
iuo atveju centrinis bankas, turėdamas tam tikrą valiutos kurso svyravimo erdvę, galėtų labiau koncentruotis pinigų kiekio kontrolei. Be to, ši valiutos kurso sistema slopinančiai veiktų spekuliacinio užsienio kapitalo srautus, kadangi trumpalaikiai investuotojai susidurtų tiek su lito atpigimo, tiek ir su pabrangimo rizika.
6. Kaip orientyrą būtų tikslingiausia pasirinkti rezervinių pinigų arba vadinamosios pinigų atsargos rodiklį, kadangi jį centrinis bankas gali kontroliuoti lengviau negu pinigų P1 arba pinigų plačiąja prasme (P2) rodiklius. Siekiant efektyviau reguliuoti pinigų kiekį, reikėtų dar labiau suaktyvinti palūkanų normų politiką, naudojant visas ligi tol įdiegtas pinigų politikos priemones.