Lietuvos draustiniai (referatas)
Išskirtinę vietą užima Kuršių Nerija, kuri dar 1966 metais buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu su specialiu režimu, iš esmės attinkančiu nacionalinio parko apsaugos reikalavimus.
Iš esmės mūsų Neringa – tai pavyzdinis nacionalinis parkas.
Problematiška ir anksčiau minėtų archeologinio bei istorinio tipo kraštovaizdžio draustinių apsauga. Vieni jų (Alytaus, Kurmaičių, Medžionių, Pyplių, Seredžiaus, Utenio ir kt.) saugo piliakalnius, senkapynus senovinių gyvenviečių liekanas, kitus archeloginius paminklus bei jų artimąją aplinką. Matome, kad savo turiniu tokie draustiniai tinka prie kultūros bei istorijos paminklų ir jų apsauginių zonų plotų.
Negalime nepaminėti dar vienos mūsų respublikos saugomų plotų tinklo ypatybės. Greta įteisintų valstybinių draustinių turime nemažai sava apsaugos tvarka jiems lygiaverčių saugomų teritorijų. Tai saugomos kurtinių tuokvietės , kurioms skirti ypatingos apsaugos miško sklypai, uždraudžiant juose bet kokį miško kirtimą ir kitus miško darbus. Dabartiniu metu turime 24 saugomas kurtinių tuokvietes užimančias beveik 4,7 tūkst. ha , arba 0,07 jos ploto.
Mūsų saugomų teritorijų tinkle yra plotų , vadinamų draustiniais, tačiau su konservaciniai apsaugai skirtais valstybinais draustiniais turinčių mažai ką bendro. Vienas jų – jau minėtas Klaipėdos kanalo hidrogeologinis draustinis. Jame rūpinamasi vandens paukščių, visų pirma ančių išteklių atkūrimu bei gausinimu, ištisus metus šiuos paukščius draudžiama medžioti. Tai tipški rekuperacinės paskirties saugomi plotai, įsteigti gretimų medžioklės plotų turtinimui. Tokius pat saugomus plotus turi ir mūsų miškų ūkis .Tai vadinamieji sėkliniai draustiniai. Juose draudžiama visokeriopa ūkinė veikla, išskyrus sanitarinius bei selekcinės atrankos kirtimus ir sėklų rinkimą.
Panašiems tikslams 1983 metais mūsų miškininkai paskyrė tris genetinius miško rezervatus ( Ažvinčių, Punios, Survilų) apimančius gana didelį 5,7 tūkst. ha plotą. Beja, didžioji dalis jų yra jau esamuose aukštesnio apsaugos laipsnio plotuose ir iš esmės tesudaro pastarųjų dalis.
Štai ypač saugomų teritorijų tinklo bendras vaizdas. Jų, įskaitant valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, valstybinius draustinis bei jų lygmenis, bendras plotas sudaro apie 265 tūkst. ha , arba 4,0 % respublikos teritorijos. Matome, kad draustiniams tenka “liūto” dalis – daugiau kaip 80% viso fondo.Saugomų teritorijų pasiskirstymas gana netolygus. Daugiausia jų sutelkta Aukštaičių, Dzūkų, ir Žemaičių aukštumose bei Dainavos žemomuje. Tuo tarpu Lietuvos vidurio bei Šiaurės žemumose ir Ašmenos bei Švenčionių aukštumose saugomų teritorijų yra labai mažai. Išsiskiria Anykščių , Klaipėdos, Zarasų, Ignalinos, Varėnos bei Švenčionių rajonai, kur ypač saugomos teritorijos sudaro 10-14% tų rajonų ploto. Daugiau kaip 5 procentai ploto saugoma Molėtų , Alytaus, Plungės, Utenos bei Lazdijų rajonuose.Tačiau Jonavos, Kaišiadorių , Pakruojo, Pasvalio, Raseinių rajonuose konservacinių teritorijų tinklas labai menkas – jos neužima net 0,1 procentų rajonų ploto.
Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta. Jos grožis buvo ir tebelieka vienas svarbiausių argumentų, mokslininkams ir gamtos apsaugos darbuotojams įrodinėjant saugomų plotų plėtojimo svarbą. Bet grožis vis dėl to yra gana reliatyvi sąvoka. Žinoma, yra gamtos vaizdų, užburiančių kiekvieną. Bet yra ir tokių jos kampelių, kurie nepaprastai svarbūs ir brangūs tik nedaugeliui. Šia prasme kiekvienas kaimas, kiekvienas miškas ir ežeras tam tikram žmogui yra savotiškas draustinis. Įdomu tai, kad po daugelio metų mažos vietinės gamtos vertybės netikėtai įgauna naują prasmę. Juk nerasime tokios atsiminimų knygos, kur autorius neprisimintų kokios nors palinkusios obels prie gimtojo kelio ar traukduobės, pro kurią baisu būdavo praeiti. Prisiminimai dar glaudesni, jeigu laikas nepailgėjo tos obels ar tos paslaptingos duobės.
Visa tai, dėl ko sielojamės vaikystėje ir jaunystėje, ypač brangu. Jaudina ne tai, kas išmokta, ne tai kas pamatyta, o tai – kas pajausta. Būtent dėl to kiekviena vieta, kiekvienas mažas mūsų krašto paminklas – vertingas ir neužmirštamas.
Tai todėl vis dėlto kartais taip atsitinka, kad piliakalnis tampa paprasčiausiu tramplinu automėgėjams, padavimais pagrasintas akmuo aptveriamas kartu su karvių ganykla, o aplink ąžuolo galiūno kamieną sukalamos pašiūrės paršeliams ?
Gal todė kad to piliakalnio istoriją vaikai išklauso klasėje, o patys jo nemato ir juo nesirūpina …
Gal todėl, kad renkant gražiausią sodybą pirmoji vieta paskiriama tai, kurios kieme stypso cementiniai baravykai, o baseine riogso atogrąžų aligatoriai…
Gal todėl, kad, žavėdamiesi įžymiųjų žmonių prisiminimai, vis dėlto nieko nepasimokome, viliamės, kad mūsų niekada neužklups tokios jausmingos valandėlės. Gal net įtariame, kad tokie rašiniai, jeigu juose minima vien gimtoji upė, yra tik maivymasis, o ne nuoširdus, paskutinio saulėlydžio sujaudrintas troškimas ją pamatyti.
Naudota literatūra:
1. Lietuvos Draustiniai – H.Gudavičius, P.Kavaliauskas, R.Krupickas ;
1990 Kaunas “Šviesa”.
2. 1991 m. Lietuvos enciklopedia.
Puslapiai: 1 2