Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas – Laurynas Stuoka Gucevičius (referatas)
Įžanga
Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).
Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”. Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti.
Gęstant vėlyvajam barokui, XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje Lietuvoje ėmė reikštis klasicizmo tendencijos. Klasicizmo pradžia Lietuvoje – 1770 metai, kai į Lietuvą atvyko garsusis italų klasicizmo mokyklos atstovas, architektas Karlas Spampanis ( Carlo Spampani), ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus. Šiam stiliui formuotis Lietuvoje didžiausią įtaką darė trijų epochų patirtis – antika, Italijos vėlyvasis renesansas ir XVIII a. prancūzų klasicizmas.
Išsiskiria du ryškūs Lietuvos klasicizmo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 m.) reikšėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 m.) – vėlyvasis klasicizmas.
Ankstyvasis klasicizmas – tai pereinamojo laikotarpio architektūra, jungusi vėlyvojo baroko ir klasicizmo formas. Pereinant iš baroko į klasicizmo laikotarpį iškalbiai prezentuoja Kauno rotušė, perstatyta ir praplėsta 1771 – 1780 m.
Brandžiojo klasicizmo architektūra pasižymi ramia didybe: harmoningomis proporcijomis, santūriu dekoru. Įsitvirtino orderinė sistema, pastato visumos ir detalių idealios proporcijos.
Brandžiojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje – profesorius Laurynas Stuoka Gucevičius.
Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas – Laurynas Stuoka Gucevičius
Laurynas Stuoka – Gucevičius kilęs iš šiaurės rytų aukštaitijos. Jis gimė 1753 metų vasarą Miginių kaime, netoli Kupiškio. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. 5 d. buvo pakrikštytas Palėvenės bažnyčioje. Tačiau krikšto metrikuose tėvų pavardės pakeistos. Vietoj Stuokų užrašytos Gucevičių pavardės.
Vaikystėje Laurynas mokėsi Kupiškio parapinėje mokykloje, o po to dvejus metus – Palėvenėje. Tėvai ir artimieji, matydami Lauryną esant gabų mokslams, nusprendė jį leisti toliau mokytis į Panevėžio apskrities pijorų mokyklą. Pijorų mokyklose mokslas trukdavo septynerius metus. Jose būdavo sustiprinta matematika ir gamtos mokslai. Gavęs tvirtus matematikos pagrindus L. Stuoka – Gucevičius tęsė mokslą vyriausiojoje mokykloje Vilniuje. Nesusiradęs sau tinkamo darbo Laurynas įstojo į Misionierių vienuolyną, kur išbuvo dvejus su puse metų. Būdamas vienuolyne, jis studijavo vyriausiojoje mokykloje matematiką ir architektūrą. 1776 m. laikydamas viešuosius egzaminus Laurynas Stuoka – Gucevičius savo žiniomis sužavėjo komisijos narius. Tuoj po egzaminų Edukacinės komisijos pirmininkas Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis pasiūlė gabųjį studentą perkelti į vyskupijos seminariją žemesniųjų klasių matematikos mokytoju. Vėliau Laurynui leidžiama palikti vienuolyną ir sudaromos sąlygos studijuoti architektūros meną. Ir tais pačiais metais Masalskio pavedimų vykdyti jis buvo išvykęs į Varšuvą, o 1776 – 1777 metais išsiunčiamas tęsti mokslų į Romą. Romoje jaunasis architektas susipažįsta su klasikinio meno palikimu architektūroje. Čia jis betarpiškai studijavo garsiųjų architektų – Paladijaus, Bramantės, Peručijaus, Berninio sukurtus rūmus. Savo studijų darbais Romos aukštosiose mokyklose jaunuolis atkreipė to meto architektūrinės visuomenės dėmesį, todėl jam buvo sudarytos sąlygos išleisti nedidelį leidinį italų kalba apie architektūrą.
1778 m. Laurynas Stuoka – Gucevičius išvyksta į užsienį ir aplanko stambiausius Vokietijos miestus: Karaliaučių, Elblangą, Berlyną, Potsdamą, Liubeką, Bremeną, Hamburgą. Iš Hamburgo, kuriame gyveno keletą savaičių, Stuoka – Gucevičius išplaukė laivu į Kopenhagą ir Stokholmą susipažinti su šių miestų architektūra. Laivu plaukęs Danijos pasiuntinys sužinojo apie jaunuolio gabumus ir pakvietė jį dirbti sūnaus mokytoju. Kurį laiką pamokytojavęs ir aprūpintas lėšomis, Laurynas išvyko į Paryžių. Čia jis apie pusantrų metų studijavo architektūrą Žako Fransua Bliondelio vardo architektūros mokykloje pas geriausius to meto prancūzų architektus. Be to, klausėsi paskaitų ir Prancūzijos Dailės akademijoje.
Grįžęs į Vilnių 1781 metais, Laurynas Stuoka – Gucevičius dirbo savo “mecenatui” vyskupui Masalskiui. Pirmasis užsakymas buvo Verkių dvaro naujų pastatų projektavimas ir statyba, kurią čia pradėjo jo buvęs mokytojas Knakfusas, jau prieš keletą metų dirbęs prie įvairių statybų senuose Verkių objektuose. Po to sekė kiti užsakymai bei pasiūlymai. Vykdydamas juos, Laurynas Stuoka – Gucevičius visas savo kūrybines jėgas paskyrė klasikinės architektūros tradicijų ugdymui Lietuvoje, ieškodamas savitos klasicizmo išraiškos.
Dalyvavęs ir laimėjęs keliuose architektūriniuose konkursuose , sukūręs ne vieną projektą ir sulaukęs gero įvertinimo, 1793 metais Stuoka – Gucevičius buvo pakviestas architektūros profesoriaus pareigas užimti Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje. Prieš tai jis dirbo architektūros, topografijos bei žemėlapių kurso profesoriumi Lietuvos inžinierių korpuso, arba Topografijos, mokykloje, kuri priklausė Vyriausiajai Lietuvos mokyklai. 1793 m. spalio 8 d. jam buvo įteiktas profesoriaus patentas – diplomas.
1794 m. sukilimas nutraukė Stuokos – Gucevičiaus pedagoginį darbą. Jis ne tik aktyviai prisidėjo prie sukilimo, bet buvo pulkininko Jokūbo Jasinskio, vyriausiojo sukilimo vado Lietuvoje, vienas iš svarbiausių pagalbininkų.
Sukilimas pralaimėjo. Laurynas Stuoka – Gucevičius buvo atleistas iš profesoriaus pareigų. Kurį laiką Stuoka – Gucevičius su savo gana gausia šeima (žmona Bogumila Hermanovskytė, dukterys Filomena ir Modesta, sūnūs Stanislovas ir Konstantinas) vertėsi sunkiai. Nebepakęsdamas tokios padėties, 1797 m. vasario 22 dieną jis parašė raštą karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, prašydamas jį užtarti prieš caro valdžią ir grąžinti į architektūros profesoriaus vietą.
Neužilgo jis vėl buvo paskirtas architektūros profesoriumi Lietuvos Vyriausiojoje Mokykloje, kur toliau sėkmingai dėstė “…apie grožį, glūdintų įvairių pastato dalių darnume; apie tvirtumą, priklausantį nuo tikslaus atskirų elementų išdėstymo ir statybinio sumanymo privalumų; apie patogumą, turintį paklusti dėsniui, kad įvairios paskirties pastato dalys viena kitai nebūtų kliūtimi” .
Architektūros katedroje L. Stuoka – Gucevičius tęsė anksčiau pradėtą mokomąjį darbą, pašvęsdamas jam paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus.
Sunki liga pakirto jo sveikatą. 1798 m. gruodžio 10 d. jis mirė nuo vandenligės. Palaidotas Vyriausiosios mokyklos lėšomis Stepono bažnyčios kapinėse Vilniuje.
L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas
Visas Lauryno Stuokos – Gucevičiaus kūrybinis palikimas – neįkainojamas Indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūriniais akcentais.
Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.
Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliuje pastatų projektavimo ir įgyvendinimo faktas baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis Lauryno Stuokos – Gucevičiaus kūryboje,
Vienas ryškiausių L Stuokos – Gucevičiaus kūrinių yra Vilniaus katedra. Su šiuo objektu architektas jau buvo susidūręs 1777 metais, kai jis įruošė čia didelį altorių, tebestovintį ir dabar. Tai keturių dorėninio orderio kolonų portiko motyvas, kuris puikiai derinasi su viso pastato architektūriniu sprendimu.