Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas – Laurynas Stuoka Gucevičius (referatas)
Visi šie nukrypimai nuo Stuokos – Gucevičiaus projekto pakenkė pastato grakštumui, tačiau iš esmės nepakeitė jo kompozicinio sprendimo.
1790 metais L. Stuoka – Gucevičius sudarė pirmąjį Vilniaus miesto naujosios dalies topografinį planą. Tuo metu jis buvo Topografijos mokyklos profesorius. Šis planas apima tuometinius Vilniaus priemiesčius: Trakų, Taurakalnio, Totorių, Lukiškių ir Vingio. Miesto teritoriją buvo numatyta plėsti Žvėryno ir Taurakalnio link.
L. Stuokos – Gucevičiaus sudarytame plane aiškiai pažymėtos naujosios miesto dalies išplanavimo gairės. Plane architektas numatė praplatinti ir ištiesinti senąjį Trakų traktą (dabartinę Basanavičiaus gatvę ir Savanorių prospektą), o taip pat suprojektavo dar dvi gatves (dabartines Konarskio ir Čiurlionio, sudarydamas iš jų klasicizmui būdingą spindulinį gatvių trišakį). Šių gatvių susidūrimo vietą buvo planuojama užbaigti naujų kareivinių pastatu ant Tauro kalno. Be to, jis numatė keletą tiesių skersinių gatvių. Trišakio pradžioje buvo parinkti sklypai naujoms statyboms. Šiame rajone buvo geras statybai gruntas, graži gamta – daug žalumynų, gausūs geriamojo vandens ištekliai (Vingrių ir Taurakalnio šaltiniai). Vingyje esantį mišką Suoka – Gucevičius išplanavo spinduliniais takais ir pavertė jį parku, numatydamas čia didelius apželdinimo darbus.
Šis planas žavi grafinio atlikimo aiškumu bei tikslia tereno charakteristika, jame aiškiai pavaizduoti kalnai ir šlaitai, upės, šaltiniai ir želdiniai, o taip pat smėlingos ir vandeningos vietos. Čia tiksliai nurodyti visi buvusieji statybos objektai – vartai, pramonės įmonės, observatorija, vienuolynas, mečetė, rūmai, gyvenamieji namai, paminklai ir įvairūs sandėliai. Tokiu tiksliu planu remtasi, sudarant visus vėlesniųjų laikų Vilniaus miesto planus. Stuokos – Gucevičiaus atlikti miesto planavimo darbai parodo, kad jis ne tik puikus architektas, bet ir puikus topografas.
Tarp naujai išaiškintų, nors dar galutinai neįrodytų, Stuokos – Gucevičiaus suprojektuotų objektų ypatingą vietą užima Maliatyčių kompleksas. Jį sudarė kulto pastatas, primenantis sumažintą Perto bazilikos Romoje kopiją, ir dveji gyvenamieji rūmai.
XVIII a. antrojoje pusėje stambių feodalų ir dvasininkų tarpe buvo paplitusi mada statydintis Žymiausių Europos pastatų sumažinto mastelio kopijas. Architektas P. Aigneris Pulavuose, Lenkijoje, buvo pastatęs keletą kartų sumažintą Romos panteono kopiją. Buvo ir daugiau panašių atvejų. Stuoka – Gucevičius gavo užsakymą pastatydindi Maliatyčiuose, Baltarusijoje, sumažintą didžiausio pasaulyje kulto pastato kopiją. Tai, kad Stuoka – Gucevičius ne tik projektavo, bet ir vykdė Maliatyčių komplekso statybą, dar trūksta įrodymų. Šio komplekso statyba buvo baigta 1794 m. fašistinės okupacijos metais (1943) visas šis įdomus kompleksas buvo sugriautas, ir dabar apie ten buvusius statinius liudija tik pamatų pėdsakai ir archyviniai duomenys.
Tyrinėtojai palyginę Stuokos – Gucevičiaus ranka atliktą Maliatyčių bažnyčios projektą su natūraliu Romos bazilikos atvaizdu pastebi keletą skirtumų: pagrindinio fasado kraštiniuose rizlituose nėra parapetų su laikrodžiais, vietoj trejų durų – tik vienerios; vietoj trylikos skulptūrų, esančių ant baliustrados, yra tik dešimt. Kolonadų projekte nėra galuose papildomų portikų, skiriasi ir pati jų konfigūracija.
Atlikti Maliatyčių bažnyčios matavimai paneigia tai, jog ši bažnyčia mažesnė už Romos baziliką 32 kartus. Iš tikrųjų ji mažesnė tik 8 kartus.
Atlikti tokios sudėtingos konfigūracijos ansamblio piešinį be žymesnių paklaidų anais laikais galėjo tik didelę architekto patirtį turintis žmogus ir geras piešėjas.
Naujai išaiškinti, nors taip pat negalutinai įrodyti dar du Stuokos – Gucevičiaus kūriniai:
1) Ignui Tyzenhauzui pastatyti prekybos namai Rokiškyje ir keli dvaro rūmų pastatai, o tuo pačiu ir viso šio komplekso išplanavimas;
2) rūmai Mykolui Radziševskiui Buivydžiuose, netoli Nemenčinės, o taip pat aštuonkampio plano su kupolu bažnyčia, kuri su greta esančiais pastatis sudaro vieną kompleksą.
Tokia išplanavimo sistema būdinga klasicizmo laikotarpiui bei Stuokos – Gucevičiaus kūrybai. Pastati išdėstyti simetriškai išilginei kompozicijos ašiai, kurios vienas galas orientuotas į rūmus, o antrasis į bažnyčią. Ši išilginė viso komplekso ašis apsodinta medžiais, buvo tiltai per pratekančius upelius, tvenkiniai.
Abu šie kompleksai išliko iki mūsų dienų, tik Buivydžių rūmai, kurie jau nuo praeito šimtmečio vidurio stovėjo apleisti, dabar visai sugriuvę.
l. Stuokos – Gicevičiaus kūrybinis palikimas – neįkainojamas lobis, kuris priklauso Lietuvai:
- Verkių dvaro pastatai, baigti statyti 1790m.
- Vilniaus katedra, baigta statyti 1801m.
- Vilniaus rotušė, baigta statyti 1799 m.
- Leibožico namai Vilniuje, pastatyti 1784 m.
- Karpių (vėliau Tiškevičių) namai Vilniuje, pastatyti 1783 m.
- Maišiagalos bažnyčia (netoli Vilniaus), pastatyta 1790 m.
- Jonavos bažnyčia, vienuolynas ir klebonija, pastatyti 1791 m.
- Sudervės bažnyčia, baigta statyti 1803 m.
- Švikauskų rūmai Čiobiškėse (prie Žaslių), pastatyti 1794 m.
- Pacų rūmai
- Radvilų rūmai netoli Biržų
- Chodkevičių rūmai
- Tyzenhauzų rūmai
- Cirkliškių dvaro pastati (prie Švenčionių), statyti apie 1796 m.
- Vilniaus miesto planas
- Architektūros dėstymo programa
- Traktatas apie įvairių rūšių amatininkų krosnis
- Keltuvas, sutaupantis darbo jėgą
- Mechanizuota “meška” poliams į žemę kalti. Panaudota statant Vilniaus katedrą.
Kai kurie Stuokos – Gucevičiaus darbai saugomi Varšuvos Universiteto bibliotekoje.
Išvados
Laurynas Stuoka – Gucevičius sugebėjo į savo kūrinius įlieti savotiškai naują, labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, statybinė logika ir dekoro saikingumas, kuris turi tam tikro ryšio su lietuvių liaudies meistrų medinėmis ir mūrinėmis statybomis.
L. Stuokos – Gucevičiaus klasicizmas savitesnis ir pranašesnis už jo mokytojo Knakfuso. Knakfuso pastatams būdingas šaltas Varšuvos klasicizmo atkartojimas.
L. Stuoka – Gucevičius buvo pirmasis iš Lietuvos architektų, panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuoši. Tačiau savo projektuojamų gyvenamųjų namų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo tiksliomis praporcijomis ir ramiu paprastumu.
L. Stuoka – Gucevičius dėstė architektūros teoriją, siekė racionalizuoti statybos techniką.
Jo kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kūrybinių principų sąskambį. L. Stuokos – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindus geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis.
Literatūra:
1. Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius”. Kaunas, Mintis 1965;
2. Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976;
3. “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVIIa. Iki XIXa. vidurio”. Vilnius 1994